Siūlymai pasvarstyti – dar ne direktyvos

Kaimo žmogus sako: kaip šauksi – taip atsilieps. Pieno ūkius vis dar puoselėjantieji neretai užkliūva, esą per daug verkiantys, per daug šaukiantys. Bet ar įmanoma kitaip? Vos tik Briuselis pasiūlo kokią rekomendaciją, mūsų valdžia paskelbia ją neginčijama direktyva. „Nevalia ūkininkui gyventi užsisiuvus burną ir užsikimšus ausis, – sako Kupiškio r. ūkininkė ir Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė Renata Vilimienė, – su šalies ir bendrijos politikais reikia diskutuoti, su vietos verslininkais – derėtis.“

Naujieji Vasiukai?

Vilniaus strategai šalies žemės ūkiui buvo pasiūlę baltąją knygą, pagal kurią Lietuvos ateities kaimas didins gimstamumą, kurs darbo vietas ir įgyvendins trumposios maisto grandinės principą. Baigiantis gegužei Europos Komisija (EK) Europos Parlamentui ir jam pavaldžioms institucijoms pateikė komunikatą „Sąžininga, sveika ir aplinkai palanki maisto sistema pagal strategiją „Nuo ūkio iki stalo“. Dokumento projekte numatyti tokie veiksmai: tvarios maisto gamybos užtikrinimas; tvaraus maisto perdirbimo, didmeninės ir mažmeninės prekybos, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų paskatos; tvaresnis maisto produktų vartojimas ir palankesnės sąlygos pereiti prie sveikos, tvarios mitybos; maisto nuostolių ir švaistymo mažinimas.

„Stebiuosi, kokia šviesi ateitis laukia mūsų ir visų ES ūkininkų, įsigaliojus EK komunikatui, – pastebi Kupiškio r. ūkininkė ir Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė R. Vilimienė, – skaitydama strategiją „Nuo ūkio iki stalo“ pasijutau tarsi Ostapo Benderio paskaitoje apie laimę Vasiukų kaime, nors kontekstas čia kitas. Aš puikiai suprantu, kad reikia keistis ir keisti požiūrį į aplinką ir planetą, bet kažin ar ES, būdama pasaulio pionieriaus vaidmenyje, sugebės tai padaryti, išlikdama konkurencinga.“

Pasak R. Vilimienės, pirmiausia į akis krenta padidintas greitis strategijos tikslams pasiekti. Daug pasikeitimų turi įvykti iki 2023 m.

EK komunikate keliamas tikslas – iki 2050 m. ES šalių poveikis klimatui turi tapti neutralus. Iki 2020 m. rugsėjo mėn. EK pateiks 2030 m. klimato tikslų planą, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) mažinimo tikslas būtų padidintas iki 50 ar 55 proc., palyginti su 1990 m. lygiu. Strategijoje „Nuo ūkio iki stalo“ naujai pažvelgta į tai, kaip užtikrinti, kad žemės ūkis, žuvininkystė, akvakultūra ir maisto vertės grandinė tinkamai paspartintų šį procesą.

Kada gyvulininkystė buvo tvari?

„O koks ŠESD Lietuvoje buvo 1990 metais? – retoriškai klausia R. Vilimienė. – Galbūt mes be reikalo panikuojame, galbūt atitinkame kokius 30 proc. sumažinimo. Tiesiog kokios imamos „grindys“ ŠESD skaičių, nuo kurių turime susimažinti dar 50 proc.?“

Bendrijos dokumento projekte rašoma, jog, siekdama padėti sumažinti gyvūninės produkcijos poveikį aplinkai ir klimatui, išvengti anglies dioksido nutekėjimo per importą ir remti nuoseklų perėjimą prie tvaresnės gyvulininkystės, EK sudarys palankesnes sąlygas teikti rinkai tvarius ir novatoriškus pašarų priedus. Ji išnagrinės ES taisykles, kuriomis siekiama sumažinti priklausomybę nuo svarbiausių pašarinių žaliavų (pavyzdžiui: sojų, auginamų iškirstų miškų žemėje), skatinant naudoti ES auginamus augalinius baltymus ir alternatyvias pašarines žaliavas (vabzdžius), jūrines žaliavas (dumblius) ir šalutinius bioekonomikos produktus (žuvų atliekas).

„Mano nuomone, grįžtame atgal, kai kiaulėms šėrėme žuvų kaulus, o jų atsisakėm dėl ten rastų ligų, kurios persiduodavo gyvuliams, – pastebi R. Vilimienė, – keista suvokti, jog daugelį metų vystėme ūkius, didinome jų produkciją, o dabar sukamės atgal – mažės primilžiai, pakils pieno savikaina, o juk dar viena EK komunikato veiksmų plano dalis numato labai sveiką maistą ir visišką aprūpinimą juo.“

EK komunikate kalbama, jog dėl atsparumo antimikrobinėms medžiagoms, susijusio su pernelyg dideliu ir netinkamu antimikrobinių medžiagų naudojimu gyvūnų ir žmonių sveikatos priežiūros srityje, ES kasmet miršta apie 33 tūkst. žmonių, patiriama didelių sveikatos priežiūros išlaidų. Todėl EK imsis veiksmų, kad visoje ES ūkiniams gyvūnams ir akvakultūrai skirtų antimikrobinių medžiagų pardavimas iki 2030 m. sumažėtų 50 proc. Naujuose reglamentuose dėl veterinarinių vaistų ir vaistinių pašarų numatyta įvairių priemonių šiam tikslui pasiekti ir bendrai sveikatos koncepcijai propaguoti.

„Panašu, jog iki 2050 m. visus karvių mastitus gydysime žolelėmis“, – ironizuoja ūkininkė R. Vilimienė.

EK dokumento projekte kalbama, jog ES ūkininkai ir jų kooperatyvai iš esmės dar nėra išnaudoję žiedinės bioekonomikos galimybių. Pavyzdžiui, pažangios biologinio perdirbimo įmonės, gaminančios organines trąšas, baltyminius pašarus, bioenergiją ir biochemines medžiagas, suteikia galimybių pereiti prie neutralaus poveikio Europos ekonomikos klimatui ir kurti naujas darbo vietas pirminės gamybos srityje.

Pasak LVPŪA pirmininkės R. Vilimienės, tai puiki mintis. Siekiant „draugauti“ su gamta, žiedinės ekonomikos principas privalėtų veikti 100 proc. Tačiau to privalo imtis visas pasaulis. Sunku patikėti, kad dauguma buitinės technikos, pagamintos Kinijoje, atitiktų žiedinės ekonomikos veikimo principą, kad pats produktas naudingas ilgiau, nei nurodo jo galiojimo laikas, ir žiedinė ekonomika turi apimti ne tik vieną gamintoją ar vieną šalį, kuri pakeičia vieną produktą kitu. Tai turi veikti visame pasaulyje. „Siekdama rezultato, ES sau ir mums drauge iškėlė per didelį iššūkį“, – tvirtina R. Vilimienė.

Jos nuomone, paradoksaliai skamba ir dar vienas EK siūlymas: ūkininkai turėtų pasinaudoti galimybėmis sumažinti gyvulininkystės sektoriaus išmetamo metano kiekį – jie turėtų plėsti atsinaujinančiosios energijos gamybą ir investuoti į anaerobinius pūdytuvus, skirtus biodujoms iš žemės ūkio atliekų ir šalutinių produktų, pavyzdžiui, mėšlo, gaminti. Ūkiai taip pat gali gaminti biodujas iš kitų atliekų ir šalutinių produktų šaltinių, pavyzdžiui, maisto ir gėrimų pramonės, kanalizacijos bei kitų nuotekų ir komunalinių atliekų.

Prioritetas – šeimos ūkiams?

„Šiandien mūsų agrarininkai rėkauja, jog reikia pienininkystės ūkius stambinti, nes tik taip išgyvensime, – kalba R. Vilimienė, – esą dideli ūkiai užsidirba spartindami gamybos efektyvumą, gerindami galvijų genetiką, karvių produktyvumą. Keistai skamba EK rekomendacija (reikalavimas) ,,sumažinti gyvulininkystės sektoriaus išmetamo metano kiekį“.

LVPŪA pirmininkė R. Vilimienė teigia su asociacijos nariais aptarusi EK dokumento projektą. Bendru sutarimu jame įdėta daug gerų pasiūlymų, bet, norint tai pasiekti ir įgyvendinti, turi pasikeisti ne tik ūkininko įgūdžiai ūkininkauti, bet ir pirkėjo įpročiai vartoti, o tai neįvyksta per 2–3 metus. „Aš palaikau „žaliosios“ Europos tikslą nešvaistyti maisto, – kalba R. Vilimienė, – suprantama, jog maistas brangs, jei visuomenė nenorės už jį daugiau mokėti, teks jo taip nešvaistyti, kaip tai vyksta dabar, iš likučių teks gaminti kitokius patiekalus. Bet toks švietėjiškas darbas turi vykti ne tik ES, bet ir viso pasaulio mastu.“

„Daug įvairių minčių man ir asociacijos nariams sukėlė šis EK raštas, tilpęs dvidešimtyje lapų, – kalba LVPŪA vadovė ir Kupiškio r. ūkininkė R. Vilimienė, – kaip jau ir minėjau, iš visų kampų rėkaujama, kokie neefektyvūs šeimos ūkiai, koks brangus jų pagamintas pienas, o bendrovių, koncernų – koks pigus ir geras. Mano nuomone, nė vieno šeimos ūkio nepalies šie nauji dalykai, o bendrovėms ir koncernams ateina liūdnos dienos. Galbūt aš klystu?“

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, šiandien pieno žaliavą perdirbti parduoda mažiau nei 18 tūkst. ūkių, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba išdavusi leidimus 316 ūkininkų, kurie gali per dieną savo ūkyje perdirbti iki 1 t pieno ir produktus realizuoti ūkininkų turgeliuose ar kitose prekybos vietose. Pastarųjų mėnesių karantinas sustiprino šeimos ūkių pozicijas: nuostolių jie turėjo mažiau, nei stambūs akcijiniai ūkiai. Be to, pastarųjų metų ES pieno sektoriaus tendencija –  mažinti gamybą, orientuojantis į vartotoją, palaikant strategiją „Nuo ūkio iki stalo“.

Justinas ADOMAITIS

ŪP korespondentas