Smulkieji pieno gamintojai su nerimu laukia įstatymo išaiškinimo

Konstitucinis Teismas (KT) praėjusią savaitę pradėjo nagrinėti, ar dabar Lietuvoje galiojančios įstatymu nustatytos žaliavinio pieno supirkimo taisyklės neprieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui, nesuvaržo pieno gamintojų galimybių teisingai susitarti su perdirbėjais dėl pieno kainos, kiekio, žaliavos pristatymo ir atsiskaitymo už ją terminų. Kas pasikeis, jeigu Teismas išaiškins, kad Lietuvos teisės aktai diskriminuoja smulkiuosius pieno gamintojus, kuriems perdirbėjai už pieną moka mažiau negu stambiesiems?

Žemdirbių reikalai nesvarbūs

2015 m. vasario 19 d. tuometė Seimo narė, žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė parlamento posėdžių sekretoriate įregistravo Ūkio subjektų, perkančių arba parduodančių žaliavinį pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo pirmąjį projektą.

Praėjusios kadencijos Seimas 2015 m. birželio 25 d. projektui pritarė. Vėliau įstatymas kelis kartus taisytas ir tobulintas. Paskutinį kartą 2018 m. gegužės 31 d. tai padarė jau šis Seimas. Kai kurie įstatymo straipsniai, galbūt prieštaraujantys Lietuvos Konstitucijai ir Europos Sąjungos teisės aktams, Konstituciniam Teismui apskųsti 2016 m. birželio 28 dieną.

KT šią bylą pradėjo nagrinėti praėjus beveik ketveriems metams, 2020 m. sausio 6 dieną. Žaibiškai KT atsakytų tik Seimui, jeigu parlamentarai pasiteirautų, ar Lietuvos Prezidento sveikata leidžia jam eiti pareigas, o Seimo nariai ir valstybės pareigūnai, kuriems pradėta apkalta, nusižengė Konstitucijai. Žemdirbių reikalai ne tokie svarbūs.

Pasirašė neskaitę

„Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, todėl KT išvada turi būti paskelbta per trisdešimt dienų. Vasario pradžioje ar dar anksčiau ją bus galima perskaityti Teismo tinklalapyje. Į KT posėdžius bylos dalyviai nekviečiami. Apie procesą jie informuojami pranešimais“, – „Ūkininko patarėjui“ paaiškino Konstitucinio Teismo pirmininko patarėja viešiesiems ryšiams Giedrė Maksimaitytė.

2016 m. į KT galėjo kreiptis tik šalies Prezidentas, Vyriausybė, Seimo nariai ir teisėjai, individualus konstitucinis skundas tada dar nebuvo įteisintas, vadinasi, Teismui pasiskundė ne ūkininkai.

„Į KT kreipėsi 40 įvairioms frakcijoms priklausančių Seimo narių“, – atsakė G. Maksimaitytė. „Ūkininko patarėjo“ duomenimis, dauguma parlamentarų kreipimąsi pasirašė jo neskaitę.

Susitardavo patys

Kreipimosi autoriai buvo nepatenkinti, kad Ūkio subjektų, perkančių arba parduodančių žaliavinį pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas palankesnis „kai kurioms pieno gamintojų grupėms“. Apie penktadalis parlamentarų pasipiktino, kad įstatymas leidžia valstybei kontroliuoti žaliavinio pieno kainas. Anksčiau pieno pardavėjai ir pirkėjai patys susitardavo dėl kainų, kiekių, pristatymų ir atsiskaitymų.

„Juodasis sąrašas“

Pasak nepatenkintųjų parlamentarų, įstatymo įtvirtintas nesąžiningų veiksmų „juodasis sąrašas“ riboja ūkinės veiklos laisvę, nes neleidžia pieno pirkėjams už tos pačios kokybės žaliavą vieniems pardavėjams mokėti brangiau, kitiems – pigiau, priverčia pieno rinkoje viešpataujančius pirkėjus pirmiau pasiaiškinti Konkurencijos tarybai, kai jie sugalvoja mažinti pieno supirkimo kainą daugiau nei 3 proc.

Parlamentarai apskundė Konstitucijos prižiūrėtojams ir įstatymo nuostatas, draudžiančias perdirbėjams įsigyti žaliavinio pieno iš kitų valstybių, kol nesupirkta visa mūsų pieno gamintojų pasiūlyta žaliava, tiekti Lietuvos rinkai sūrių, pagamintų iš kitose šalyse pirkto pieno, ir nustatyti didesnių nei 10 proc. antkainių būtiniausiems pieno produktams (pasterizuotam pienui, kefyrui, varškei, grietinei).

Teisybės ieškantys Seimo nariai pasigedo Vyriausybės, kuri įgyvendina Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką, išvados dėl nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo ir piktinosi, kad teisės aktas buvo patvirtintas pernelyg greitai, neišklausius visų Vyriausybės socialinių partnerių nuomonių.

Niekas negina mažųjų gamintojų

„Smulkiesiems ir vidutiniams pieno gamintojams geriau, kai jų sutartis su perdirbėjais reguliuoja valstybė. Mes juk nesame lygiaverčiai partneriai. Perdirbėjai – visagaliai. Reikalausi didesnių pieno supirkimo kainų – liksi visai be nieko. Gyvename jau nebe laukinio, bet juodojo kapitalizmo laikais. Valstybė turi įsikišti, nes niekas negina mažųjų gamintojų. Dabar perdirbėjų, o ir valdininkų požiūris toks: smulkieji mažai žemės turi, nedaug karvių laiko, tai ir didelių kainų už savo produkciją negali tikėtis. Bet mes neprašome tiek pat pinigų, kiek gauna didieji žaliavos tiekėjai, parduodantys daugiau nei 40 tonų pieno per mėnesį. Tik norime, kad visiems gamintojams už pieno kilogramą būtų mokama vienodai“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo Šilutės rajono pieno gamintojų asociacijos pirmininkė Juzefa Tamavičienė.

Nauda tik valdininkams

Lietuvos pienininkų asociacijai „Pieno centras“ priklausančios trys didžiausios pieno perdirbimo bendrovės, „Pieno žvaigždės“, Vilkyškių pieninė ir„Rokiškio sūris“, taip pat nekantriai laukia KT išvados.

„Mūsų nuomone, tas įstatymas nei pieno pirkėjams, nei pardavėjams nieko gero nedavė. Nauda tik valdininkams, kurie gauna atlyginimus už valstybei nereikalingą veiklą, ir gali džiaugtis visų biurokratų mėgstamu darbu – kontroliuoti, kištis. Įstatymo rengėjai, matyt, pamiršo, kad visas pasaulis seniai gyvena pagal laisvosios rinkos principus. Iš mūsų reikalaujama ant vietinei rinkai tiekiamų Lietuvoje pagamintų pieno produktų užrašyti, iš kokios šalies gauta žaliava. O užsienio bendrovėms, pardavinėjančioms pieną Lietuvai, tokia prievolė nebūtina. Nacionaliniai pieno perdirbėjai yra diskriminuojami. Lietuvos įstatymų leidėjai užsieniečiams suteikė pranašumą prieš mus. Tenka daug dirbti bendroje rinkoje, o papildomos išlaidos tik silpnina mūsų konkurencines galimybes“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino AB „Rokiškio sūris“ direktorius Dalius Trumpa.

Didesnės išlaidos – ir supirkimo kaina didesnė

Remigijus ŽEMAITAITIS

Seimo narys

Tai aš pasiūliau kolegoms paprašyti Konstitucinio Teismo išaiškinti, ar Ūkio subjektų, perkančių arba parduodančių žaliavinį pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas atitinka Konstitucijos straipsnius, neleidžiančius monopolizuoti gamybos ir rinkos, saugančius sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė ūkinę veiklą gali reguliuoti tik tiek, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Bet kokie laisvos prekybos apribojimai yra neteisėti, nes prieštarauja Lietuvos įsipareigojimams, pasirašytiems tuomet, kai mūsų šalis stojo į Europos Sąjungą. Visokie verslo suvaržymai ir išankstinės sąlygos gamintojams, prekybininkams primena kokio nors nusenusio kaprizingo aristokrato testamentą su išlyga, kad vaikai paveldės tėvo turtus, jeigu pasižadės rūpintis jo mylimais šunimis. Arba valdingo vyro sąlygą užguitai žmonai: dovanosiu brangius karolius tik tada, jeigu pagimdysi penkis vaikus.

Nacionaliniai teisės aktai negali užkirsti kelio įsigyti pieno produktų žaliavų iš kitų ES valstybių. Valdžia negali reikalauti, kad perdirbėjai, prekybininkai nurodytų, iš kokios šalies atsivežtas žaliavinis pienas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, išnagrinėjęs panašias bylas, ne kartą nusprendė, kad tokie reikalavimai gali būti laikomi laisvosios prekybos kliūtimis. Valdininkai neturi teisės drausti iš Lietuvos gamintojų supirktą pieną maišyti su kitų Europos Sąjungos šalių pienininkų produkcija. Toks draudimas nubaustų ir visuomenę, nes parduotuvėse gerokai išaugtų pieno produktų kainos.

Manau, kad KT išaiškinimas dėl nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo bus toks pat, kaip išvada dėl urėdijų reformos, sugriovusios ankstesnę valstybinių miškų priežiūros sistemą – ypač skubiai įstatymus galima keisti tik tuomet, kai šalį sukrėtė didelė stichinė nelaimė arba užpuolė priešai.

Iš anksto beveik neklysdamas galiu atspėti, kad KT nutartis nebus palanki smulkiesiems pieno gamintojams: stambiųjų pienininkų gamybos išlaidos didesnės, o mažųjų gamintojų karvės visada šalia namų, sodybos tvartuose, todėl perdirbėjai už pieną ir moka skirtingai.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas