Suvalkiečių braškynuose jau prasidėjo tikras darbymetis

Pavasaris jau atėjo ir į Suvalkijos krašto braškynus. Dar kovo mėnesį čia pradėti sodinti braškių daigai. Patyrę augintojai teigia, kad kuo anksčiau pavyksta pasodinti braškes, tuo mažiau jų daigus reikia laistyti ir tuo lengviau jie prigyja. Prasidėjus karščiams, nespėji pilti vandens. Braškė – tai ne bulvė, kuriai reikia šiltos žemės. Uogakrūmiai pakantūs ir vėsokai dirvai, tad, anksčiau pasodinus, derlius būna taip pat ankstyvesnis.

Ką pasodinsi, tą užauginsi

Varnupių kaime (Marijampolės sav.) daug metų didelius braškių plotus auginanti Stanislava Stanynienė šiomis dienomis rūpinosi ne tik braškynu, bet ir šiltnamyje bei lauko daigyne per žiemą puoselėtais daigais, mat jie buvo ruošiami didžiajai pavasarinei žemės ūkio parodai „Ką pasėsi… 2019“. Su savo išaugintais braškių daigais ūkininkė kasmet dalyvauja minėtoje parodoje ir vis įsikuria toje pačioje vietoje, kad lankytojams ir pirkėjams būtų lengva ją rasti.

S. Stanynienė pradedantiems braškių augintojams niekada negaili patarimų, padeda išsirinkti veisles, kurių pati 4 ha braškynuose ir šiltnamiuose augina net 26-ias.

Pasak moters, daugiametė patirtis rodo, kad kuo anksčiau pavasarį pasodintos braškės, tuo jos geriau prigyja, užaugina stiprius kerus ir dar geru derliumi pradžiugina. Jei braškės sodinamos balandžio pabaigoje ar gegužę, būna kur kas daugiau darbo, laistymo.

„Kol kas gana sausas pavasaris, tad čia, Suvalkijoje, braškininkai skuba pasinaudoti dar esama dirvoje drėgme, o štai šiaurinėje Lietuvos dalyje – Žemaitijoje ar Aukštaitijoje – dirvos iki šiol kiek per drėgnos ir per šaltos braškėms sodinti. Kažkur teko girdėti prognozę, kad dabar iš eilės bus 4 sausi metai. Tai uogininkams kelia nerimą, nes pernai vasarą lengvesnėse žemėse braškynai iškepė. Ko tik nedarėme – laistėme ir laistėme, tačiau braškės daug vandens ne tik sugeria, bet ir išgarina. Praradimų vis tik nepavyko išvengti – uogų nuskinta mažiau, jos buvo smulkesnės“, – dalijosi patirtimi Stanislava. Visgi ne tik sausra braškininkams kelia problemų, bet ir pastaruoju metu vis labiau braškynus įnikusios naikinti grambuolių lervos.

Nepaskelbta epidemija

„Pirmiausia dėl to skundėsi Dzūkijos augintojai, paskui Aukštaitijos, dabar jau porą metų ir mes Suvalkijoje su šiomis lervomis vargstame. Žiūrėk, prisodini hektarą daigų, o netrukus toje vietoje jau tuščia. Pernai visokiais būdais gelbėjome pusantro hektaro naujai užsodinto braškyno, bandėme lervas gaudyti, bet vis tiek visų neįmanoma sunaikinti. Cheminių priemonių Lietuvoje tam nėra – jos neregistruotos, nors lenkai tokių turi ir sėkmingai naudoja. Mums patariama dėti mėšlo masalus ir taip priviliotas lervas gaudyti. Kitas patarimas: sulapojus medžiams, grambuoliai pradeda skraidyti, tupia į medžius, tad siūloma nuo jų tuos vabalus purtyti ir surinkti. Tačiau tokie būdai tikrai neišspręs problemos. Mes auginame braškes ekologiškai, tręšiame laukus savo galvijų mėšlu, o jame, aišku, mėgsta apsigyventi grambuolių lervų. Grambuoliai – tai nepaskelbta epidemija, negailestingai naikinanti Lietuvos braškynus“, – vieną iš opiausių nūdienos braškių auginimo problemų įvardijo S. Stanynienė.

Braškynus ketina mažinti

Braškynų plotus moteris palaipsniui ima mažinti. Prieš kelerius metus ant kalvelių braškių vagos driekėsi net 5,5 ha plote, dabar yra pusantro hektaro mažiau. Anot braškininkės, dabar braškių auginti nebeapsimoka – darbo jėga brangi, gamta nuolat pateikia įvairių iššūkių, o ir valgytojų gerokai sumažėjo – emigracija ir tam turėjo nemažai įtakos – nėra kam braškių pirkti.

„Kai kas stebisi, kad didelė braškių kaina. Tačiau labai ženkliai ji nesikeitė. Būdavo, kad litais už kilogramą braškių gaudavome 5–8 litus, o dabar gauname maždaug apie 2,5, 3, 4 eurus. Pernai už kilogramą braškių dominavo 2–2,5 eurų kaina. Uogienėms ar šaldyti jų dabar nelabai kas perka – tik pavalgyti. Jau praėjo tie laikai, kai kibirais iš turgaus moteriškės nešdavosi uogų. Anksčiau, būdavo, veždavome braškes į Kauno ar Vilniaus bazes, o dabar su savo autobusėliais tik po nedidelius turgus ar muges zujame. Be to, mums didelę konkurenciją sudaro braškių augintojai Lenkijoje. Kai pasirodome prekyvietėse su pirmosiomis braškėmis, lenkai jau būna užplūdę jas su savomis didžiulėmis, gražiomis uogomis. Esant tokioms konkurencinėms sąlygoms gauti gerą kainą nėra lengva, juolab kad su kiekviena sezono diena ji sparčiai mažėja. Latviai savo rinką jau ėmė nuo lenkų invazijos ginti, o Lietuvoje kaimyninės šalies prekeiviai mūsų augintojus su lietuviškomis braškėmis iš visur lengvai išstumia, nes niekas jų negina. Antai Vilkaviškio krašte braškes auginantys ūkininkai turėjo net 10 prekybos taškų, kur realizuodavo savo braškių derlių, dabar ten vietos jiems neliko, nes užėmė lenkai“, – iškreiptą lietuviškos rinkos veidą atidengė S. Stanynienė.

Labiau apsimoka daigai nei uogos

„Anksčiau skaičiuodavome, kad užauginti kilogramą braškių kainuoja apie 5 litus, o dabar – maždaug 2 eurus. Pabrango darbo jėga ir tik džiaugiuosi, kad jos kol kas man netrūksta. Mūsų braškynuose darbuojasi keletas šio kaimo moteriškių. Bandėme įdarbinti ir jaunimą, bet vaikai dirba tik tol, kol braškių atsivalgo, o paskui kaip špokiukai išsilaksto. Be to, akivaizdžiai pastebime, kad kaimai tuštėja, nelieka jaunimo, mažėja darbo jėgos“, – nelinksmus faktus dėstė Stanislava.

Anot jos, dabar ne uogos, o braškių daigai turi didesnę paklausą ir suteikia pajamų. Daigų kaina siekia vidutiniškai 50 euro centų, o už ypatingų veislių ar remontantines braškes mokama kelis kartus daugiau.

„Mano daigynas nėra labai didelis, bet perku tik aukštos kokybės daigus, daugiausia šaldytus. Vėliau pati jų prisiauginu, išpikuoju. Pernai pirkau 13 tūkstančių remontantinių braškių daigų, tačiau iš 8 vagučių liko tik viena. Va ir spėlioju, kas nutiko – ar nunyko, ar vabalai suėdė. Po šios žiemos liko tuščias laukas“, – nuostolius vardijo augintoja.

S. Stanynienė augina apie 30 braškių veislių, kasmet pasipildydama daigyną vis naujomis. Kai kurios braškių veislės jau per daugybę metų patikrintos, atsirinktos, kai kurios – visiškai naujos. Braškyne įsitvirtino ‘Sonata’, ‘Honey’, ‘Sensation’, ‘Florencija’, ‘Asia’, ‘Pandora’, ‘Elegance’, ‘Select’. Naujosios veislės dar turės praeiti kelerių metų bandymus, kad būtų aišku, ar tiks auginti Varnupių kaime.

Ir pliusai, ir minusai

Braškių skoniui, išvaizdai, dydžiui net ir spalvai, anot augintojos, įtakos turi ir dirvožemis, kuriame uogos auga, ir drėgmė, ir saulė. Stanynų ūkyje darbus gerokai palengvino įsigyta speciali technika, kuria braškių daigai sodinami, apkaupiami, įterpiamos trąšos, nuravima. Ūkininkai išmėgino įvairiausias braškių auginimo technologijas – vagose, lysvėse, plėvelėje su lašeline laistymo sistema ir t. t. Anot braškininkės, auginti braškes plėvelėje jų durpingame ir kalvotame lauke nepasiteisino – buvo labai didelės investicijos, o naudos iš to ne kažin kiek.

„Auginant plėvelėje, labai svarbu laikytis visų technologijos reikalavimų, nes jei kurią grandį praleidi, viskas – derliaus nebus. Problema ir su pačia plėvele, nes kai ji susidėvi, iš dirvos ją labai sunku išimti, trupa gabalais. Susikaupia begalė plastikinių atliekų, laistymo sistemos juostų, o jų nėra kur dėti, niekas nenori tokių atliekų priimti. Dabar guli galulaukėje didžiulė krūva plastikinio šlamšto ir nežinia, ką su juo daryti“, – skundėsi ūkininkė.

Stanynai nusprendė, kad geriausiai braškės auga ir dera kuo natūralesnėmis sąlygomis, todėl plėvelių atsisakė. Tačiau tie, kurie nenori ravėti ar neturi ko šiam darbui pasamdyti, sodina braškes plėvele dengtose lysvėse.

Beje, S. Stanynienė pastebi, kad klimato atšilimas jau veikia ir braškynus – nuo didelių vasaros karščių jie nyksta, o laistant tenka išeikvoti visą tvenkinių, kanalų ir šulinių vandenį, kuris per karščius ir tokiose vietose gerokai nusenka.

Koks likimas laukia Lietuvos braškynų, anot augintojų, sunku prognozuoti, nes problemų vis daugiau, o pajamos ne visada džiugina, kartais jų teužtenka tik darbuotojams sumokėti.

Milda JONKIENĖ

ŪP korespondentė