Sveiki augalai – sveikas sodas

Rūta ANTANAITIENĖ

Norime sveiko sodo – pirkime sveiką augalą. Taigi, šį kartą apie augalų sveikatą. Ir pradėsime nuo klausimo, kas ta sveika sodo augalų dauginamoji medžiaga? Atsakymas lyg ir aiškus: ji padauginta vegetatyviniu būdu, išauginta pagal bendrai pripažintus metodus, išlaikiusi veislės tapatumą ir patikrinta nuo visų žinomų virusinių ir bakterinių patogenų. Viskas paprasta? Ne visai. Apie tai ir kalbamės su Ingrida MAŽEIKIENE, LAMMC SDI Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriaus jaunesniąja mokslo darbuotoja.

Kas pirmieji Europoje rinkai pasiūlė devirusuotus vaismedžių poskiepius ir įskiepius?
Europoje sodo augalų virusologija pradėta domėtis praėjusio šimtmečio viduryje. Nustatyti virusai, rikecijos, fitoplazmos ir viroidai yra patys mažiausi patogenai, kurie, patekę į augalus, išplinta jų ląstelėse ir sukelia ligas. Olandai, Europos pramoninės sodininkystės pradininkai ir novatoriai, jau nuo 1974-ųjų pradėjo ilgalaikę devirusuotų sodų stebėseną ir rinkai pasiūlė devirusuotus vaismedžių poskiepius ir įskiepius. 1951 m. Europos Sąjungoje įkurta Europos augalų apsaugos organizacija (EPPO). Veiklos pradžioje ji reglamentavo augalų ligų ir kenkėjų prevenciją, o nuo 1981 m. ypatingas dėmesys pradėtas skirti augalų devirusavimo ir sveikos dauginamosios medžiagos kūrimui.
Šiuo metu visose Europos Sąjungos šalyse veikia mažesni ar didesni sveikos sodo augalų dauginamosios medžiagos kūrimo ir platinimo centrai.
Pagal kokius standartus į rinką patenkanti sodinamoji medžiaga turi būti sertifikuota?
Į rinką patenkanti sodinamoji medžiaga turi būti sertifikuota pagal Lietuvoje patvirtintas taisykles ir su Europos Sąjungos direktyvomis suderintus sodo augalų dauginimo reikalavimus (LR žemės ūkio ministro įsakymas Nr. 3D–480, 2005 m. spalio 12 d.). Sertifikuojama superelitinė ir elitinė dauginamoji medžiaga, gauta iš pradinės dauginamosios medžiagos, paruoštos pagal Europos augalų apsaugos organizacijos (EPPO) standartus.
Kokia sveikos sodinamosios medžiagos sertifikavimo schema?
Išaugusi konkurencija ir didesni kokybės reikalavimai sumažino nesertifikuotos sodinamosios medžiagos paklausą Europos rinkoje. Todėl visos sukurtos naujos sodo augalų veislės ir vegetatyviniai poskiepiai kuo greičiau įtraukiami į sveikos sodinamosios medžiagos sertifikavimo schemą, siekiant užauginti aukščiausios kategorijos pradinę dauginamąją medžiagą, kuri naudojama sertifikuotoms superelitinėms motininėms plantacijoms įveisti.
O kaip dėl nesertifikuotos sodinamosios medžiagos? 
Į rinką patenkanti CAC (Conformitas Agraria Communitatis) kategorijos nesertifikuota arba sodinamoji medžiaga, kurios kilmė ir virusologinė būklė nenustatyta, gali būti infekuota virusiniais ar bakteriniais patogenais. Jaunuose sodo augaluose virusinių ligų simptomai dažnai būna silpnai išreikšti ir nepastebimi. Tačiau vėliau virusinės ligos daro didelę ekonominę žalą vaismedžių ir uogynų plantacijoms.
Kokį vaidmenį atlieka LAMMC SDI?
Lietuvai įstojus į ES sodininkystė tapo prioritetine žemės ūkio šaka. Valstybės politika skatino verslinių sodų ir uogynų plėtrą, teikdama paramą jiems įveisti iš labai kokybiškos sodinamosios medžiagos. 1995 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (dabar LAMMC) įkurtas sveikos pradinės sodo augalų dauginamosios medžiagos palaikymo ir dauginimo centras, glaudžiai bendradarbiaujantis su Valstybine augalininkystės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos. Institute atliekamus darbus iš dalies finansuoja Žemės ūkio ministerija. Pirmąją pradinę sodo augalų dauginamąją medžiagą parsivežėme iš Olandijos. Nuo tada vykdome sodo augalų aukščiausios kategorijos pradinės sodinamosios medžiagos palaikymą, retestavimą ir dauginimą. Pradinė dauginamoji medžiaga – paimta nuo atrinktojo augalo ir vegetatyviniu būdu padauginta, išauginta pagal bendrai pripažintą metodiką, išlaikant veislės tapatumą, bei yra laikoma izoliuotomis nuo kenkėjų sąlygomis. Kasmet institute atnaujiname, palaikome ir pakartotinai testuojame sodo augalų pradinės dauginamosios medžiagos veislių ir poskiepių kolekciją. Patys ruošiame sertifikuoti ūkiniu požiūriu vertingų sodo augalų pradinę dauginamąją medžiagą. Atliekame sodo augalų veislių ir poskiepių pradinės dauginamosios medžiagos dauginimą laboratorijoje ir šiltnamyje. Vykdome Lietuvos sodų virusologinės būklės stebėseną.
Kaip plačiau apibūdintumėte virusologinės būklės stebėseną?
Tai sodo augalų tikrinimas nuo visų žinomų virusinių patogenų ir bakterinių ligų. Virusologinę ir bakterinę diagnostiką institute atliekame biologinių indikatorių, imunofermentiniais ir biologiniais molekuliniais metodais. Pastaraisiais metais sukurti nauji pažangūs diagnostikos metodai, padedantys aptikti vis naujus virusinių ligų sukėlėjus, kurie dėl savitos genetinės struktūros aktyviai ieško naujų prisitaikymo galimybių.
Kiek laiko praeina nuo atrinkto sodo augalo iki sertifikuotos dauginamosios medžiagos patekimo į rinką?
Maždaug 10–15 metų. Šią schemą sudaro tokie darbo etapai: augalo atrinkimas, termoterapija, devirusavimas in vitro (mėgintuvėliuose) ir diagnostika (4–5 m.); dauginamosios medžiagos tipingumo įvertinimas (1–2 m.); diagnostika sumedėjusiais biotesteriais, tyrimai dėl virusinių patogenų, pažeidžiančių vaisius (2–3 m.); superelitinių ūglių auginimas ant sertifikuotų motininių medžių (1–2 m.); elitinių medžių ūglių auginimas (1–2 m.); sertifikuoti vaismedžiai ruošiami parduoti (1–2 metai). Visiems šiems darbams įgyvendinti reikalinga nemenka struktūrinė bazė, t.y. laboratorinė diagnostinė įranga, kultivavimo kameros, šiltnamiai, biotesterių sodai ir kt.
Natūralu, jog tokia devirusuota sodinamoji medžiaga yra brangesnė?
Aišku, dėl didelių minėtų darbo sąnaudų ir reikalingos bazės, tad devirusuota sodinamoji medžiaga yra brangesnė. Taip paruošta pradinė dauginamoji medžiaga naudojama sertifikuotiems superelitiniams medelynams įveisti ir elitinei dauginamajai medžiagai, tinkančiai sertifikuotiems pramoniniams sodams įveisti, išauginti. Tie, kas žino ir įvertina virusų daromą žalą, ekonomine sveikos sodinamosios medžiagos nauda neabejoja.
Koks virusinių ligų poveikis sodo augalams?
Pasaulyje atlikti ilgalaikiai  tyrimai parodė, kad infekuotame virusais ‘Golden Delicious‘ veislės obelų sode (2300 vaismedžių/ha) per sezoną yra patirtas apie 7,8 t derliaus nuostolis. Panašūs derliaus nuostoliai nustatyti ir kituose obelų bei kriaušių veislių soduose. Kaulavaisių soduose derliaus nuostoliai dėl skirtingų virusinių ligų svyruoja nuo 25 proc. iki visiško sodo sunykimo, esant slyvų raupų viruso infekcijai (karantininis ES). Avietynuose derliaus nuostoliai siekia nuo 33 iki 72 proc. nelygu veislė ir virusas, o braškynuose nuo 25 proc. iki uogyno sunykimo.
Virusinių ligų žala įvardijama tiesiogiai ir netiesiogiai. Augintojai mato nuostolius tiesiogiai, kai dėl virusinių ligų simptomatikos produkcija netenka išorinės kokybės, t.y. dėl įvairių dėmių ar deformacijų. Tokia „sugadintos“ prekinės išvaizdos produkcija tampa nepatraukli vartotojui, krinta jos kaina. Kitas žalingas virusinių ligų poveikis yra vidiniai derliaus pokyčiai. Produkcijos biocheminės sudėties pakitimai menkina maistinę vertę ir perdirbimo savybes. Pakinta virusais pažeistų produktų spalva ir skonis. Derlius prasčiau laikosi, sutrumpėja jo realizacijos laikas. Daugelis virusinių ligų lemia augalo ar jo dalių smulkėjimą, todėl derlingumas mažėja dėl svorio nuostolių. Netiesioginę virusų daromą žalą pajuntame per papildomas išlaidas produkcijai gauti. Kadangi virusais infekuoti augalai tampa mažiau atsparūs aplinkai (kitiems ligų sukėlėjams ir nepalankioms oro sąlygoms), jiems reikės daugiau išlaidų priežiūrai. Nors vadinamųjų latentinių virusų daroma žala sėklavaisiams ir nėra akivaizdžiai matoma, tačiau jie gali būti virusinės infekcijos šaltinis šalia augantiems jautresniems sodo ar daržo augalams. Netiesioginiams nuostoliams priskiriame ir mokesčius valstybinėms struktūroms, kurios rūpinasi nesertifikuotų augalų ir produkcijos saugumu bei sveikumu.
Ar atskirose sodo augalų grupėse vyrauja tokie patys virusiniai patogenai?
Sodo augalus infekuoja apie 40 virusinių patogenų. Jie yra skirtingi savo struktūra ir prisitaikę parazituoti gyvo augalo audiniuose. Svarbu žinoti, kad atskirose sodo augalų grupėse vyrauja skirtingai plintantys virusiniai patogenai. Sėklavaisiuose aptinkami tik latentinio pobūdžio virusai, t.y. plintantys tik su sodinamąja medžiaga arba su infekuoto augalo sultimis per mechaninius pažeidimus. Kaulavaisius ir uoginius augalus infekuoja tiek latentinio pobūdžio, tiek biologinių vektorių (nematodų, erkių, vabzdžių) platinami virusai. Dėl šios priežasties ekologines kaulavaisių ir uoginių augalų plantacijas, neinfekuotas virusais, ilgesnį laiką išlaikyti yra sudėtinga. Be intensyvios priežiūros kaulavaisių sodai greitai sunyksta, ypač įvertinant tą faktą, kad sodų užkrėstumas virusais Europoje, taip pat ir Lietuvoje, yra gana didelis. Taip pat šylant klimatui kenkėjų antplūdžiai sezono metu tampa vis intensyvesni, be to, į Lietuvą atkeliauja vis naujos sodo kenkėjų rūšys kartu su virusais. Tarkime, karantinins slyvų raupų virusas „šarka“, kurį perneša amarai, maždaug per 20 metų iš šiltų Europos kraštų (Vengrijos, Italijos) atkeliavo iki mūsų. Taigi atliekant medelynų ir sodų stebėseną, svarbu identifikuoti virusus, ypač tuos, kurie plinta per kenkėjus ir daro tiesioginę ir netiesioginę ekonominę žalą augintojui.
Kokia virusologinė padėtis Lietuvos soduose?
Surinkę pavyzdžius iš įvairių sodų Lietuvoje nustatėme, kad infekcijos lygis soduose labai priklausė nuo jų amžiaus ir paskirties. Pasodintuose naujuose versliniuose vaismedžių ir vaiskrūmių soduose bei medelynuose virusinių infekcijų neradome. Tačiau senuose soduose ir sodybose, kur vyrauja 30–120 metų amžiaus, dažnai nežinomos kilmės vaismedžiai, rasta nuo 66 iki 100 proc. virusais infekuotų vaismedžių.
Kokios virusinių infekcijų išplitimo priežastys senuose soduose?
Nesertifikuotos sodinamosios medžiagos „kelionė“ iš vieno sodo į kitą (kaimyno obuoliai visada atrodo skanesni) ir nepakankama fitosanitarinė priežiūra lemia virusinių infekcijų išplitimą senuose soduose. Reikia paminėti, kad senos sodininkystės tradicijos ir sodinamosios medžiagos plėtra į Lietuvą tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų, lėmė didelę genetinę sodo virusų įvairovę šalyje. Soduose aptinkame platų spektrą pasaulyje nustatytų virusų atmainų su naujomis išgyventi reikalingomis mutacijomis.
Kaip tuomet apsaugoti nuo virusinių ligų savo sodus? Kokios prevencijos priemonės?
Reikia atminti, kad išskirtinai vegetatyvinis sodo augalų dauginimo būdas, intensyvi agrotechnika, nepakankama grybinių ir bakterinių ligų prevencija, netinkama kova su žalingais kenkėjais – virusinių ligų pernešėjais, sudaro ypač palankias sąlygas virusinėms ligoms plisti. Šiuo metu jokių veiksmingų cheminių apsaugos priemonių nuo virusinių infekcijų nėra, todėl tik įsigyti sveiki sertifikuoti sodo augalai, pasodinti į tinkamai paruoštą dirvą, užtikrins ilgalaikę ekonominę sodo ar uogyno vertę. Tinkamas apsaugos priemonių naudojimas prieš augalų kenkėjus ir ligas sustabdys virusinių ligų pernešėjų migraciją, kartu ir virusinių ligų plitimą. Šios prevencijos priemonės ypač svarbios ilgaamžiams sodo augalams, kurie turi išlaikyti aukštą ekonominį produktyvumą nuo keliolikos iki keliasdešimt metų.
Prasideda pavasarinės mugės, žmonės renkasi ir perka naujus sodinukus. Į ką atkreipti dėmesį juos renkantis, kad į sodą neparsivežtume ir virusų? 
Pirkdami sodinukus iš sertifikuotų medelynų, visada turime gauti augalų apsaugos tarnybų sveikatingumo garantą, nesvarbu, ar sodinukai išauginti Lietuvoje, ar kitose ES šalyse. Kitais atvejais sodinukų sveikatingumas ir veislės tapatumas yra tik pardavėjo garbės reikalas, o rizika tenka pirkėjui. Kaip jau minėjau, ant jaunų augalų virusinių ligų nepastebėsime. Tačiau net įsigiję sertifikuotus, kokybiškus kaulavaisinius ir uoginius augalus turime juos stebėti. Atkreipkime dėmesį į įvairių augalo dalių – pumpurų, lapų, stiebų ar vaisių deformacijas (susisukę, susitraukę, raukšlėti, dėmėti, sutrūkę ir t.t.), kurių pirmuosius kelis vegetacijos metus nepastebėjome. Juk bėgant metams iš aplinkinių sodų ir laukų virusai kartu su kenkėjais ar žiedadulkėmis atkeliauja į mūsų sodą ar daržą. Dažnai girdime, kaip sodininkai pasigiria pirktais gerais braškių sodinukais. Daugina jų sau ir kaimynams, tačiau augalai vis prastėja, smulkėja ir derlius jau nebūna toks įspūdingas, nepadeda nei naujas atsodinimas, nei papildoma priežiūra. O priežastis paprasta – virusinės ligos, kuriomis augalus užkrėtė erkės, amarai, nematodai, baltasparniai ir kiti kenkėjai, keliaudami nuo vienų augalų ant kitų. Tas pats virusas gali susargdinti visai negiminingus augalus, pagal simptomus ant skirtingų augalų rūšių virusų sukeltos ligos gali pasireikšti skirtingai, o priežastis – tas pats virusas ar jo atmaina. Taigi pasidalydami su kaimynu sodinamąja medžiaga, dažnai darome jam meškos paslaugą. Šiuo atveju tikrai tinka liaudies išmintis, kad šykštus moka du kartus.
Kaip vertinate vis labiau populiarėjančią internetinę prekybą, leidžiančią parsisiųsti augalų iš viso pasaulio? Ar ji rizikinga?
Prekiaujant internetu galioja tos pačios taisyklės. Augintojai ir medelynai, parduodantys kokybiškus augalus, teikia ir kokybės sertifikatą. Sertifikuota produkcija, atitinkanti kokybės reikalavimus, žymima toje šalyje reglamentuotais skiriamaisiais ženklais (etikečių spalva, simboliais, specialia pakuote). Savaime aišku, kad tokia produkcija bus brangesnė. Be to, bet kokiu atveju dar pridedama siuntimo kaina. Siunčiant iš šalių, kurios nepriklauso ES, galioja atskiros augalų įvežimo ir sveikatingumo taisyklės. Už leidimą įvežti teks taip pat sumokėti. Labai svarbu atidžiai susipažinti su apmokėjimo ir grąžinimo sąlygomis, nurodomomis pirkimo taisyklėse. Dažnas pirkimo internetu trūkumas – apmokėjimas iš anksto, o „gyva“ produkcija nekeičiama ir atgal negrąžinama. Todėl jei nesame internetinės prekybos žinovai ir laisvai neskaitome užsienio kalbomis, pirkimas internetu gali skaudžiai nuvilti. Prieš perkant internetu visada verta pasidomėti, ar ieškomos produkcijos neimportuoja kokia nors didmeninė įmonė Lietuvoje ar aplinkinėse šalyse. Tokiu atveju galėsime pirkti tiesiogiai, be didelės rizikos. Na, o jei kolekcionuojame augalus ir kitos alternatyvos įsigyti trokštamą egzempliorių nematome, teks bandyti ir rizikuoti. Juk sodo kolekcija to verta!
Ačiū už pokalbį.

rasos Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.