Teisėsauga audžia tuščiomis staklėmis

Romos imperijos byrėjimo laikų filosofas Aurelijus Augustinas, pats ilgai klaidžiojęs po dvasines pelkes, surimtėjęs ir atsivertęs į krikščionybę tvirtino, kad „valstybė be teisingumo yra didelė plėšikų gauja“. Lietuvos politikai, ekonomistai, filosofai, moralistai šiandien kaip įmanydami stengiasi nustatyti svarbiausią priežastį, kodėl tiek daug lietuvių išvyksta į užsienį gyventi pagal svetimus papročius ir dirbti juodžiausių darbų. Sociologų versija atrodo įtikinamesnė negu ekonomistų: labiau už minimalius darbo užmokesčius mūsų visuomenę skaudina abejingi žmonių nelaimėms valdininkai, siutina kasdienybe tapusi valstybės pareigūnų korupcija, pykdo vis ryškesnis Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės „naujas europietiškas“ polinkis pamiršti lietuvių tautai grobuoniškų kaimynų ir vietinių kolaborantų padarytas skriaudas, nes jos esą nublanksta prieš „neišmatuojamą lietuvių kaltę išrinktajai tautai“.
Užvakar kai kurie naujienų portalai springdami iš susižavėjimo pranešė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija „skaudžiai smogė“ europarlamentaro Viktoro Uspaskicho bendrovėms. Bet tų svetainių lankytojai, nuolatiniai ir atsitiktiniai, tik piktai numojo ranka ir toliau neskaitė. Seniai žinoma, kad nuo tokių veikėjų, kaip V. Uspaskichas, visi kaltinimai, įtarimai nuteka kaip vanduo nuo žąsies. 11 metų prokurorai ir teisėjai vargsta, pluša, bet niekaip neišnarplioja (nenori?..) Darbo partijos, kurią įkūrė V. Uspaskichas, juodosios buhalterijos bylos.
Šiomis dienomis kartėlį dėl Lietuvos teisėsaugos neveiklumo pajuto ir „Ūkininko patarėjas”. Išsamus mūsų laikraščio žurnalistinis tyrimas atskleidė, kad Vilniaus gariūnininkų asociacija „Baltijos ūkis ir verslas“ pasisavino 1,4 mln. eurų ES lėšų, kurias gavo Bendrijos vaisiams ir daržovėms propaguoti Lietuvoje. Įvairių instancijų teismai, atmetę „Baltijos ūkio ir verslo“ ieškinius dėl „apjuodintos reputacijos“, patvirtino, kad „Ūkininko patarėjo“ kaltinimai europinės paramos grobstytojams – pagrįsti. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūra … nutraukė ikiteisminį tyrimą. 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Tadeuš`as Osipovič`ius „ŪP“ redakcijai miglotai aiškino, kad „Baltijos ūkis ir verslas“ pažeidė kai kuriuos įstatymus, tačiau nusikaltimo nepadarė. „Sukčiavimo bandant užvaldyti europinių fondų pinigus nenustatyta. „Baltijos ūkis ir verslas“ kaip sugebėjo, taip stengėsi įgyvendinti ES remiamą projektą – įpratinti Lietuvos gyventojus penkis kartus per dieną valgyti Europos Sąjungoje užaugintus vaisius ir daržoves“, – tikino prokuroras T. Osipovič`ius. Taip atrodo lietuviška finansinė piramidė ES fondų lėšoms išplauti. Kaip Hanso Kristijono Anderseno pasakoje „Nauji karaliaus drabužiai“. Du sukčiai audėjai pažadėjo papuošti tuščiagarbį valdovą, pareikalavo geriausių šilkų ir auksinių siūlų, pastatė dvejas stakles ir ėmė pakojas mindyti, muštuvais pyškinti, bet iš tikrųjų iki vidurnakčio tuščiomis staklėmis bildėjo, šilkus ir auksą susikimšo į kišenes, o „audėjų“ darbo patikrinti atsiųsti ministrai ir karaliaus patarėjai išgyrė naujus jo didenybės drabužius, nes „meistrai“ iš anksto perspėjo, kad jų „kūrinys“ bus ne tik nepaprastai gražios spalvos ir raštų, bet dar turės vieną nepaprastą ypatybę: bus nematomas tiems žmonėms, kurie neverti jų turimos tarnybos arba per daug kvaili.
Vasario 16 d. Lietuvos širdyje – Prezidentūroje – buvo šiurkščiai pažeistas Valstybės apdovanojimų įstatymas – vienas svarbiausių Lietuvos Respublikos ordinų įteiktas karo nusikaltėlei, kurios sąžinę slegia daugelio nekaltų lietuvių gyvybės. Prezidentūrai buvo pateikta daug „ordininkės“ Fanios Brancovskajos nusikaltimų žmoniškumui įrodymų. Atsakydami žydai pasamdė vieną šalies dienraštį ir kitą savaitę ketina sukurpti rašinėlį apie tai, kaip „žydšaudžių tauta“ negerbia „išrinktosios tautos“.
F. Brancovskaja gegužės 22-ąją švęs 95-ąjį gimtadienį, o buvęs Lietuvių saugumo policijos Vilniaus apygardos viršininkas (1941–1944 metais) Aleksandras Lileikis 95 metų nesulaukė. Mirė 2000-aisiais, būdamas 93-ejų, Izraelio reikalavimu tardomas lietuvių prokurorų, prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio tampomas po lietuviškus teismus, pagal suklastotas Rusijos KGB pažymas apkaltintas „žydų žudymu“, nors lietuvių saugumiečių užduotis buvo gaudyti kriminalinius nusikaltėlius ir ginti Rytų Lietuvos ūkininkus nuo sovietinių diversantų bei lenkų „Armia Krajowa“ smogikų. Teisėjams nepadarė įspūdžio, kad A. Lileikis išgelbėjo nuo mirties žydę Šifrą Grodnikaitę (po karo Amerikoje pasivadinusią Grace Montes), parūpinęs jai fiktyvų nesantuokinės lietuvių kaimo klebono dukters gimimo liudijimą. A. Lileikio kaltintojai nekreipė dėmesio į kitos liudytojos, Vilnijos gyventojos Česlavos Romanovskajos, žodžius, kad A. Lileikis išvedė iš Vilniaus geto būrį žydų (galbūt ir F. Brancovskąją) į Rūdninkų girią…
Mažai kas šiandien tiki, kad tuščiomis staklėmis mėgstanti austi Lietuvos teisėsauga iki galo išaiškins, kodėl keturi klajoklių tautinės bendruomenės nariai plungietę Ievą Strazdauskaitę nužudė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse. Juk visuomenė iki šiol spėlioja, kodėl lenkakalbis psichopatas 1998 m. vasario 15 d., Lietuvai rengiantis švęsti 80-ąsias valstybės atkūrimo metines, Širvintų r. Draučių kaime nušovė 8 lietuvius.
Lietuvos teisėsaugai verčiau duokite nagrinėti ką nors lengvesnio. Pavyzdžiui, kaip Seimo narys Kęstutis Pūkas miegamąjį supainiojo su darbo kabinetu.

Arnoldas Aleksandravičius
„ŪP“ korespondentas