Tikroviškos istorijos su laiminga pabaiga

IMG_6834Salomėja Pečiulytė, dviejų knygų vaikams autorė, įsitikinusi: tikroviška istorija gali būti naudinga ne tik vaikams, bet ir tėvams. „Auginant vaikus realybė dažnai būna ypač spalvota, gal netgi spalvingas chaosas. Vienas būdų susitvarkyti su tuo chaosu – jį tiesiog paversti knygute“, – sako Salomėja, ieškanti realybės kaip pasakos – su laiminga pabaiga.

Teigiamos emocijos
Salomėjos gyvenimas susiraikė beveik taisyklingais periodais: 10 metų gyveno Londone, dabar jau beveik 10 metų – Lietuvoje.
Studijuodama anglų kalbą Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete visą laiką jautė, kad sėdi ne savo rogėse. Išvažiuoti į užsienį buvo ir išeitis, ir galimybė rasti save. Būsimasis vyras išvyko pirmas. Ilgai svarsčiusi, ar elgiasi teisingai, pasiryžo. Aplinkiniai tik gūžčiojo pečiais – iki diplominio tebuvo likęs pusmetis.
O kai po dešimties metų Salomėja grįžo ir sumanė pagaliau gauti diplomą, pasirodė, kad susigriebė pačiu laiku: jau po mėnesio būtų suėjęs senaties terminas ir – šaukštai po pietų. Dabar ji juokiasi, kad aukštąjį mokslą baigė „per plauką“.
Analizuodama, kodėl taip atsitiko, žino priežastį – tiesiog bijojo dėstytojos. Tie santykiai buvo tokie ydingi, kad skatino slėptis, o ne ieškoti išeičių. Dabar Salomėja savo įsteigtame anglų kalbos mokymo centre „Mokykla tau“ dirba pagal principą – mokykis žaisdamas. Anksčiau nesidomėjo, kodėl tos dėstytojos paskaitos kėlė siaubą, o dabar gilinasi, kas skatina vaiką išmokti. Ir tvirtai žino atsakymą – mokantis labai svarbios teigiamos emocijos ir išgyvenimai.

Provincetown,MassachusettsIšmoko neteisti ir nesmerkti
Išvažiavusi į Londoną metams nemanė, kad jie išsitęs iki dešimties. Užsienyje Salomėja labai pasikeitė. „Tokia tapau tik todėl, kad gyvenau dideliame mieste“, – mano jauna moteris, kuriai patinka kosmopolitiški žmonės.
Ji džiaugiasi, kad sūnus Domantas užaugo atviras, neturintis jokių išankstinių nusistatymų: esą kinai yra darbštūs, indai – nelabai tvarkingi… Ji džiaugiasi pažinusi ir anglus, ir kitų tautybių žmones, su kuriais susidraugavo, nes buvo įdomūs, panašiai matė pasaulį.
O save ar atrado? „Manau, kad save atrandi kiekvieną dieną. Blogai, kai nustoji ieškoti. Londone tapau atkaklesnė, atviresnė, išmokau neteisti, nesmerkti, priimti kiekvieną tokį, koks jis yra, ir leisti tokiam būti. Net jei to žmogaus nesuprantu, jis turi vietą po saule. Dažnai Lietuvoje pasigendu tolerancijos“, – sako Salomėja.
Dirbusi įdarbinimo agentūroje koordinatore, kuravusi didelio kolektyvo veiklą, ilgainiui pastebėjo, kad ir tai – ne jos rogės. „Kai vaikystėje manęs klausdavo, kuo būsiu, atsakydavau taip, kaip ir tikėjosi suaugusieji: gydytoja, mokytoja, tačiau paslapčia tikrai žinojau, kad būsiu vaikų rašytoja. Ta mintis mane gelbėdavo, kai nesisekdavo darbe, kai būdavo sunku. Tuomet galvodavau: taigi aš esu rašytoja, tik jie to nežino…“
Londone Salomėja suprato, kad įmanoma siekti savo tikslo, jei žinai, ko nori. Kai grįžo į Lietuvą, davė sau žodį, kad niekuomet nedirbs tokio darbo, kurio nenori ar nemėgsta.

Sužlugo sūnaus iliuzijos
Keista, tačiau adaptuotis savoje šalyje prireikė kelerių metų. „Pratinausi prie mentaliteto, sistemos. Šokiravo daug kas: santykiai su statybininkais, nes reikėjo remontuoti butą, pardavėjos, su tavim nekalbančios arba nežinančios, ko turi. Nekokybiškos prekės, ypač, jei perki iš parduotuvės, kuri yra tarsi kokybės garantas“, – stebėjosi Salomėja.
Ar sūnui taip pat buvo sunku adaptuotis? Salomėja pasakoja, kad Domanto atmintyje Lietuva buvo išlikusi kaip atostogų kraštas – ežeras, maudynės, malonumai. „Man buvo nelengva, jam –
labai sunku. Nors gyvendami Anglijoje namie kalbėjome lietuviškai, pasirodė, kad jis menkai mokėjo kalbą ir kurį laiką prastai suprato bendraamžius. Maniau, kad lietuvių kalba labai lengva, nes rašome taip, kaip skaitome. O jis darydavo viename žodyje tris klaidas, vis grįždavo iš kur nors nuolat verkdamas. Paklausęs, kurioje stotelėje išlipti, buvo apšauktas. Deja, Lietuvoje į vaiką nežiūrima kaip į lygiavertį žmogų. Dabar jis mokosi koledže Londone. Po septynerių metų Lietuvoje nusprendė išvykti, sakė, kad sužlugo jo vasaros iliuzijos.“
Galvodama apie sūnaus patirtis gimtinėje, Salomėja suvokė: Domantas negimė Lietuvoje ir jis nesitapatina su šia šalimi taip, kaip ji, čia gimusi. „Kad ir kur gyvenčiau, visada būsiu lietuvė, o sūnus jausis pasaulio pilietis. Lietuvoj pragyventi ekonomine prasme yra sunkiau nei Londone. Mūsų šalyje dažnai net ir dirbantis žmogus vos dursto galą su galu“, – apgailestauja Salomėja Pečiulytė.

Geriausias naminis gyvūnas
Salomėja įsitikinusi, kad rašyti reikia tos šalies, kurioje gyveni, kalba. Pirmojoje knygelėje „A Dream – sapnas ar vis dėlto svajonė?“ Salomėja ir pasakoja istoriją, ir perteikia vaikams kai kurias anglų kalbos žinias.
„Tuo metu gyvenau Londone, netoli parko su nediduku upeliu. Sūnus buvo mažas, pasivaikščiojimai palei upelį buvo mūsų kasdienybė. Kartą vietiniame laikraštyje perskaičiau žinutę apie mūsų upelyje rastą krokodilą. Istorija pagavo mane ir nepaleido – taip gimė knyga apie svajoklį angliškai kalbantį krokodiliuką. Žinoma, su laiminga pabaiga“, – pasakoja Salomėja.
Kai išleido pirmąją knygelę, sūnus pasakojo: kai jo klausė, ką veikia mama, atsakydavo, kad ji yra verslininkė. „Turi sakyti, kad mama yra rašytoja, – juokiasi, prisiminusi tą pokalbį. – Kai Domantas sužinojo, kad antroji mano knygelė laimėjo paramos ir labdaros fondo „Švieskime vaikus“ premiją, priminė, ką kalbėjome: „Dabar ir pati galėsi sakyti, kad esi rašytoja.“
„Noriu šuniuko“, antroji knygelė, – taip pat autentiška istorija. „Sūnus užsimanė šuniuko, – pasakoja priešistorę. – Prigalvojome visokių gudrybių: tėtis buvo šuniuku ir parke ieškojo šakų, vietoj šuniuko vaikas „vedžiojosi“ plytą, bet jam vis netiko mūsų išsigalvojimai. Tuomet, nors nesu siuvėja, pasiuvau vaikui šuniuko kostiumą. Lietuvoje vaikai persirengia tik per karnavalą, o Anglijoje žaismingai žiūrima į vaiko apdarus, todėl jis mielai dėvėjo tą kostiumą. O paskui mes nupirkome ir šuniuką…“
„Tiek mano pirmoji knygelė, tiek antroji yra labai tikroviškos. Kartais istorijos tave pagauna ir nepaleidžia, kol galiausiai į kažką transformuojasi“, – sako Salomėja ir juokiasi, kad dar drąsiau jausis po trečiosios knygelės.
Ją ketina išleisti ir Lietuvoje, ir Anglijoje. Pati siūlys leidykloms. Trečioji Salomėjos istorija bus apie geriausią naminį gyvūną. Paaiškės, kad tai ne šuniukas ir ne kačiukas: „Kartą ėjau gatve ir vienos parduotuvės lange išvydau žaislinį gyvūną, jis buvo toks neįprastas. Praėjau pro šalį, grįžau atgal, nuėjau, vėl grįžau. Pardavėja pasakė, kad tas gyvūnas „dirbo“ modeliu, padėjo parduoti daug vaikiškų prekių. Aš jį nusipirkau.“

Daiva BUDRIENĖ

image descriptionPeržiūrėti visą numerį galite ČIA.