Tualetų verslo kvapas „Ekoagroje“

Lietuviškos viešosios įstaigos „Ekoagros“ direktorius Antanas Makarevičius ir plėtros vadovė Virginija Lukšienė Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną puikuojasi prie visos Rusijos lauko dienos stendo Kazanėje.

Iš paskutiniųjų stengdamiesi sveikai maitintis lietuvaičiai iškrato savo pinigines pirkdami ekologiniais ženklais pažymėtus produktus, tačiau dažnai įsigyja paprasčiausią šlamštą. „Ūkininko patarėjo“ žurnalistinis tyrimas atskleidė, kad visa šalies ekologinio sertifikavimo sistema yra korumpuota ir supuvusi, o jai vadovaujantis Darbo partijos šulas, vystęs biotualetų verslą, Antanas Makarevičius nežinia kaip laimėjo viešosios įstaigos „Ekoagros“ vadovo konkursą.
Pasak šaltinių „Ekoagroje“, jiems daug abejonių kelia direktoriaus veikla „trečiosiose šalyse“ dalijant Azijos šalių ir Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos gamintojams „europinius“ ekologiškos produkcijos sertifikatus.
Šiemet Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną „Ekoagros“ vadovas praleido ne Vilniuje, S. Daukanto aikštėje, kur vyko iškilminga Lietuvos istorinės ir tautinės vėliavos pakėlimo ceremonija, bet „visos Rusijos lauko dienos“ renginiuose Kazanėje, nors Lietuvos valstybės saugumo departamentas nepatarė mūsų pareigūnams vieniems, be kitų ES ir NATO šalių delegacijų, lankytis Rusijoje, kuriai civilizuotas pasaulis paskelbė sankcijas dėl Krymo aneksijos, Rytų Ukrainos okupacijos ir grasinimų Baltijos šalims.
„Ūkininko patarėjas“ nagrinėja, kodėl visą lietuvišką natūralių maisto produktų gamybos grandinę nuo ekologinių ūkių iki vartotojų privalanti kontroliuoti „Ekoagros“ nutolo nuo savo misijos tikslų.

„Aukso amžius“ neišaušo
2013 m. vasarą, kai Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra (LŽŪMPRRA) gavo teisę sertifikuoti išskirtinės (nuo 2015 m. gruodžio – nacionalinės) kokybės maisto produktus (antroji po šią privilegiją jau turėjusios viešosios įstaigos „Ekoagros“), Darbo partijos kontroliuojama Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) pompastiškai paskelbė, kad dėl šių dviejų įstaigų „garbingos konkurencijos“ nuo šiol Lietuvos piliečiai galės mėgautis sveikesniu ir kokybiškesniu maistu. Deja, valgytojų „aukso amžius“ neišaušo. Abi įstaigas krečia valdymo skandalai.
LŽŪMPRRA net neturi nuolatinio vadovo, kai 2015 m. vasarą į Specialiųjų tyrimų tarnybos tinklus dėl kyšininkavimo pakliuvo buvusi agentūros generalinė direktorė Rasita Kraujelytė-Noreikienė. „Ekoagros“ įstaigai nuo 2012 m. irgi nesiseka gauti tinkamo vadovo. 2013 m. gruodį tuometis „Ekoagros“ direktorius Gintaras Nagulevičius į visuomeninės organizacijos, su kuria buvo glaudžiai susijęs, banko sąskaitą pervedė kelis šimtus tūkstančių valdiškų litų ir neteko kėdės. Dabartinio „Ekoagros“ šefo Antano Makarevičiaus veikla ekologiškai ūkininkaujančiai visuomenei kelia didelių abejonių, su įstaiga bylinėjasi perdirbėjai.

Ar konkursas buvo sąžiningas?
2014 m. kovo 19 d. tuometis Kauno r. vicemeras A. Makarevičius, atstovaujantis Darbo partijai, daug kam netikėtai laimėjo konkursą į viešosios įstaigos „Ekoagros“ direktoriaus vietą, nors su žemės ūkiu laimėtoją siejo tik prieš 21 metus Lietuvos veterinarijos akademijoje įgytas zooinžinieriaus, liaudiškai, „karvių sėklintojo“ diplomas.
Konkursą paskelbė ir rengė Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), kuriai tuomet vadovavo netrukus į Briuselį sparnus pakėlęs ir ES sveikatos bei maisto saugos komisaru tapęs socdemas Vytenis Povilas Andriukaitis. SAM kartu su Žemės ūkio ministerija buvo „Ekoagros“ dalininkės, tačiau dar tais pačiais 2014 metais SAM savo „pajus“ ir visas teises į „Ekoagros“ perleido ŽŪM. Į „Ekoagros“ vadovo postą taip pat pretendavo žinomas Rokiškio r. ekologininkas, ekologišką pieną superkančio, sveikais maisto produktais, ekologiškais galvijų pašarų priedais prekiaujančio kooperatyvo „Eko tikslas“ direktorius Mindaugas Petkevičius. Kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“, M. Petkevičius nesiryžo spėlioti, ar konkursas buvo sąžiningas.

Atmesta programa nebuvo silpnesnė
„Nebuvau tame posėdyje, kai komisija egzaminavo A. Makarevičių, todėl nežinau, ar klausimai jam buvo tokie patys, kaip ir man. Išgirdau, kad surinkau tinkamus balus, bet A. Makarevičius laimėjo“, – prisiminė M. Petkevičius, atitikęs visus reikalavimus pretendentams (Lietuvos žemės ūkio universitete studijavo verslo vadybą, sukaupė ne mažesnę nei 3 metų vadovaujamo darbo patirtį, išmanė bendruosius žemės ūkio produkcijos gamybos principus, žinojo ES ir Lietuvos ekologiškų bei išskirtinės (nacionalinės) kokybės produktų gamybos, sertifikavimo, perdirbimo, ženklinimo teisės aktus, išmanė šių produktų importo ir eksporto tvarką, galėjo išvardyti maisto kokybės standartus).
Kooperatyvo „Eko tikslas“ vadovo M. Petkevičiaus nuomone, jo programa, kaip turi vystytis Lietuvos ekologinis žemės ūkis, nebuvo silpnesnė negu varžovo. M. Petkevičius negalėjo tvirtai atsakyti, ar A. Makarevičius laimėjo tik dėl to, kad priklausė tuomet valdančiajai Darbo partijai, vadovavo jos Kauno skyriui.

Darbo partijos juodasis humoras
„Bet buvo gana keista, kad į ekologiją administruojantį darinį ateina jos visai nepažįstantis žmogus“, – stebėjosi ekologiškus maisto produktus ūkininkams parduoti padedančio kooperatyvo vadovas rokiškėnas M. Petkevičius. Ko jau ko, bet juodojo humoro Darbo partijai netrūko – buvusį biotualetų prekybos, nuomos ir aptarnavimo bendrovės direktorių A. Makarevičių delegavę kontroliuoti Lietuvos ekologišką žemdirbystę, „darbiečiai“ pakalnutėmis kvepiančias tupyklas prilygino nechemizuotiems pasėliams, natūralioms ganykloms, pesticidais nenupurkštiems vaismedžiams…

Pavojinga saviveikla
A. Makarevičiaus vadovaujama „Ekoagros“ ėmėsi neįprastų lietuviškai agrarinei įstaigai funkcijų: sertifikuoja kvepalus ir tekstilės gaminius, ekologinę gamybą tikrina ir sertifikuoja trečiosiose šalyse (Kazachstane, Rusijoje, Tadžikijoje ir kituose posovietiniuose Nepriklausomų valstybių sandraugos ar Muitų sąjungos kraštuose).
Net kai kurie „Ekoagros“ tarybos nariai būgštauja, kad už „Ekoagros“ vadovo saviveiklą Briuselis iš pačios Lietuvos atims sertifikavimo teisę. Juk „Ekoagros“, duodama popierinį ar elektroninį dokumentą rusams, kazachams, atsakomybės neprisiima, o už pasekmes, jeigu „Ekoagros“ sertifikuota tariamai ekologiška produkcija, iš trečiųjų šalių patekusi į ES rinką, visiškai neturės tokių savybių, teks atsakyti Lietuvos Respublikai.

Taryba gali keisti veiklos kryptį
„Ekoagros“ įkūrėja ir pirmoji vadovė (1997–1999 metais) Vida Marija Rutkovienė „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad „Ekoagros“ taryba (ypač jos nariai ūkininkai) galėtų taisyti įstaigos kryptį.
V. M. Rutkovienės manymu, trečiosiose šalyse „Ekoagros“ galėtų sertifikuoti produkciją, jeigu tam darbui turėtų pajėgų (lėšų ir žmonių). Anot profesorės V. M. Rutkovienės, taip pat reikia gerai pagalvoti, ar tas uždarbiavimas posovietinėse šalyse išgarsins lietuvišką produkciją, Lietuvos prekės ženklus.
„Kai dar dirbau „Tatuloje“, Žemės ūkio ministerijai siūliau, kad ministerijoje reikia įkurti padalinį, griežtai prižiūrintį, kaip sertifikuojama ekologinė gamyba. Tokia Prancūzijos patirtis. Mums, manau, tai dar svarbiau nei prancūzams. Ministerija turi būti pasirengusi ir tam atvejui, jei sertifikavimo įstaiga prarastų ES akreditaciją“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino vienas iš ekologinės žemdirbystės sąjūdžio Lietuvoje pradininkų, buvęs viešosios įstaigos „Tatulos programa“ direktorius, valdybos pirmininkas Almonas Gutkauskas.

Tikrintojai grįžta ne tuščiomis
„Ekoagros“, kuri pernai pateko net į Specialiųjų tyrimų tarnybos akiratį, vadovybei buvo pasiūlyta sukurti įstaigos korupcijos prevencijos programą. Ir kas išėjo? Tik pagausėjo ūkių ir įmonių tikrintojų ekipažai. Antai vienos bendrovės vadovo žodžiais, „anksčiau būdavo vienas, o neseniai apsilankė net keturi su pačiu A. Makarevičiumi priešakyje – IV sertifikavimo skyriaus vadovė Inga Urbonavičienė, tyrėjas Rolandas Morkūnas, o trečiojo jauno vyro pavardės neįsidėmėjome“. Sočiai pasivaišinusi ir prisikrovusi į savo automobilį krūvas gėrybių „antikorupcinė“ „Ekoagros“ komanda išdulkėjo į Kauną.

Faktai, nepuošiantys įstaigos
„Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo direktoriaus A. Makarevičiaus, ar daug pasitaiko atvejų, kad „Ekoagros“ darbuotojai pikt­naudžiautų savo tarnyba: reikalautų „lauknešėlių“, kyšių iš ūkininkų už sertifikatus, palankias planines bei neplanines patikras. Deja, redakcija tąkart nesužinojo, kaip baudžiami nesąžiningi kontrolieriai.
A. Makarevičius atsakė, kad atostogauja, tačiau pailsėjęs mielai plačiau papasakotų visuomenei apie „Ekoagros“ veiklą, jeigu gautų nuolatinę skiltį „Ūkininko patarėjo“ puslapiuose.
Grikių kruopų ir dribsnių gamintoja uždaroji akcinė bendrovė „Galinta“, iš ūkininkų pirkusi „Ekoagros“ sertifikuotų grikių, bylinėjasi su „Ekoagros“, nes dalis tos „organiškos žaliavos“, kaip nustatė kitos tarnybos, buvo užteršta herbicidų veikliąja medžiaga glifosatais.

Nubausti už svetimas nuodėmes
„Daug ko negaliu komentuoti, nes apkaltins, kad bandau laimėti teisėjų palankumą. Bet neslėpsiu – dabartinis „Ekoagros“ darbo stilius man ne prie širdies. Ir ne tik dėl to, kad bylinėjamės. Vaikų darželis! 35 „Ekoagros“ specialistai turi patikrinti 1200 ekologinių grūdų ūkių. O kur dar burokėlių ir kitų daržovių augintojai? Penkis ūkius paskubomis apžiūri, o dvidešimčiai suteikia sertifikatus be jokių patikrinimų. Popierinė kontrolė“, – „Ūkininko patarėjui“ apmaudžiai kalbėjo UAB „Galinta ir partneriai“ generalinis direktorius Marijus Mazuchas.
Verslininkas M. Mazuchas piktinosi, kad „Ekoagros“ nusiplauna rankas, jeigu Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba randa „sertifikuoto“ ūkio produkcijoje pesticidų.
„Ir baudžia mus, o ne „Ekoagros“, kuri suteikė „Galintai“ ekologinės gamybos linijos sertifikatą. Mes, gamintojai, liekame kalti, nors tiesiog pasitikėjome tiekėjais, kurie parodė „Ekoagros“ sertifikavimo skyrių vadovų pasirašytus dokumentus. Man ši įstaiga primena kliniką, kurios vadovas, net nepažvelgęs į pacien­tus, dalija pažymėjimus, kad savo sveikata susirūpinę žmonės neserga vėžiu“, – sarkastiškai tvirtino UAB „Galinta ir partneriai“ generalinis direktorius M. Mazuchas.

Patikrino 24 tūkstančius hektarų?
Vos įpusėjus Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programai, jau neužtenka lėšų ekologinėms išmokoms. Daug jų atiteko „Agrowill“ bendrovei (dabar persikrikštijusiai „Auga“), kuriai viešoji sertifikavimo įstaiga „Ekoagros“ leido 24 tūkst. (!) hektarų paskelbti „ištisine tausojančio gamtą ekologinio ūkininkavimo zona“. Agronomai abejoja, ar tokį milžinišką plotą iš intensyvaus galima iškart paversti ekologišku, ir niekas netiki, kad „Ekoagros“ darbuotojai patikrino visus 24 tūkst. ha „Augos“ valdų.
„Pamenu, kai ministerijoje svarstėme Lietuvos kaimo plėt­ros 2007–2013 metų programą, siūliau, kad ES ir Lietuva neturėtų finansiškai remti visus stambesnių ūkių ekologinius pasėlius (buvau siūlęs ir ribą – berods, 150 ha). Mano manymu, tipiškas ekologinės žemdirbystės vienetas – mišrus šeimos ūkis. Bent iš pradžių. Ir tik toks turėjo būti remiamas. Stambus ūkis teoriškai gali būti ekologinis, bet tokiam net ne finansinė parama turėtų rūpėti, o gamybos perspektyva. Rinka“, – samprotavo A. Gutkauskas.

Pereinamasis laikotarpis būtinas
Pasak V. M. Rutkovienės, nechemizuoti ūkiai paprastai nebūna labai dideli. Gal tik Australijoje nusidriekę milžiniški „ekologiški“ plotai – įprastas dalykas. Australija yra viena iš pasaulinių organinės ir biodinaminės žemdirbystės lyderių (apie 2 mln. hektarų, 97 proc. – ganyklos). Lietuva apie tokias ekologines aukštumas gali tik pasvajoti. „Persitvarkant į ekologinį ūkininkavimą, pereinamasis 2–3 metų laikotarpis būtinas. Tokia tvarka ir galiojo, kai vadovavau „Ekoagros“, – pabrėžė V. M. Rutkovienė.
Akcinės bendrovės „Auga group“ valdybos pirmininkas Kęstutis Juščius „Ūkininko patarėjui“ dievagojosi, kad įmonė pelnytai gavo „Ekoagros“ sertifikatą.
„Naktimis chemijos ant pasėlių nepurškiame, bet palyginkite švarius „Augos“ laukus su mus apkalbinėjančių pavyduolių sklypais, kuriuose piktžolės iki juosmens sužėlusios! Tokio kontrasto priežastis – naudojamės naujausiomis, pažangiomis, aplinkos nenuodijančiomis žemdirbystės technologijomis dirvai purenti, akėti. Dar augindami grybus išbandėme ir savo patentuotus naujus gamybos procesus“, – didžiulių „Augos“ laukų pavydėtino ekologiškumo paslaptį atskleidė K. Juščius.

Ūkininkai netiki pasakomis
Vis dėlto verslininkas K. Juščius prisipažino, kad juos tikrina ne tik „Ekoagros“ ekspertai, bet ir produkcijos pirkėjai (šie nepasitiki Darbo partijos kontroliuojamos įstaigos dalijamais sertifikatais?). „Nubrenda į lauko vidurį, paima mėginių ir ištiria savo laboratorijose. Kūdikių maistelio gamintojai antrą kartą patikrino mūsų pasėlius ir liko sužavėti jų kokybe! Tiksliai negaliu pasakyti, bet beveik visos „Auga group“ žemės ūkio bendrovės jau turėtų būti sertifikuotos“, – pasakojo iš pievagrybių praturtėjęs K. Juščius.
Deja, šalies ūkininkija netiki tokiomis pasakomis ir svarsto, kad „už gražias akis“ tokie, milijonais apipilantys, sertifikatai nedalijami.

Kalta aplinka
Kai Seimas 2004 m. pradžioje pradėjo Rusijos ginklų prekiautojui Lietuvos Respublikos pilietybę suteikusio Prezidento Rolando Pakso apkaltos procesą, R. Pakso šalininkai įrodinėjo, kad kaltas ne jis, o „aplinka“. Ekologine gyvulininkyste besiverčiantis „Ekoagros“ tarybos narys, Klaipėdos r. ūkininkas Vilius Žiogas ir Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrijos „Gaja“ administratorė Daiva Baltramaitytė „Ūkininko patarėjui“ aiškino, kad taisykles, pagal kurias dirba „Ekoagros“, nustatė ne A. Makarevičius, o Žemės ūkio ministerija. Anot V. Žiogo, visiškai pateisinama, kad viešoji įstaiga, kurios paskirtis sertifikuoti maisto produktus, dar ėmėsi ir kvapniojo verslo, nes juk kvepalai sudaryti iš žemės ūkio produktų – eterinių aliejų, augalinių ekstraktų (ištraukų), emulsijų. Pasak D. Baltramaitytės, ne „Ekoagros“ leido „per vieną naktį“ žaliai nuspalvinti „Augos“ laukus, bet buvęs žemės ūkio viceministras Saulius Cironka bei ŽŪM Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis.

Dvidešimt nuolatinių permainų metų
Šitaip užsipulto ŽŪM Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento Agroaplinkosaugos ir ekologinio ūkininkavimo skyriaus vedėja Ausma Miškinienė „Ūkininko patarėjui“ atsiųstame trijų puslapių rašte nurodė, kad „Ekoagros“ veikla per dvidešimt metų buvo nuosekliai plečiama, dabar VšĮ „Ekoagros“ įstatai, kuriuos 2016 m. spalio 27 d. patvirtino ministrė „darbietė“ Virginija Baltraitienė (tuomet jau nueinanti nuo politinės scenos – red. past.), leidžia įstaigai ne tik sertifikuoti žemės ūkio, maisto produktų gamybos ir perdirbimo procesus, prižiūrėti juos, bet ir platinti specialiąją ekologijos literatūrą, imtis švietėjiškos ir kitokios „įstatymų nedraudžiamos“ veiklos. Tačiau, „Ūkininko patarėjo“ duomenimis, 2016 m. vasario 18 d., kai Vyriausybė svarstė „Ekoagros“ ateitį, Ūkio ministerija nusistebėjo, kodėl vienos viešosios įstaigos veikla turėtų būti laikoma reikšminga visai Lietuvai, o kiti ūkiniai vienetai negalėtų sėkmingiau spausdinti knygų apie ekologiją arba sertifikuoti verpalų, audinių, odos, vilnos gaminių.

Aukštesnio lygio kontrolieriai
Pasak A. Miškinienės, net ir Europos Komisija 2016 m. gruodžio 15 d. nutarė įtraukti „Ekoagros“ į kontrolės įstaigų, kurioms leidžiama dirbti posovietinėse Rytų šalyse, sąrašą. „Atsakingai pareiškiu, kad nėra jokio pagrindo atimti iš Lietuvos sertifikavimo teisės, kadangi VšĮ „Ekoagros“ ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijos Federacijoje, Baltarusijoje, Kazachstane, Tadžikijoje ir Ukrainoje sertifikuodama laikosi galiojančių reglamentų, pačią „Ekoagros“ kontroliuoja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, audituoja Europos Komisija ir Nacionalinis akreditacijos biuras“, – tikino A. Miškinienė.

Juda priešinga kryptimi
Tuo metu, kai Lietuvos pieno, mėsos perdirbėjai, skaudžiai nudegę Rusijoje, ieško savo produkcijai naujų rinkų Rytų Azijoje, Lotynų Amerikoje, Persijos įlankos šalyse, „Ekoagros“ atkakliai laikosi senosios rusiškos verslo krypties. Šiemet Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną VšĮ „Ekoagros“ direktorius A. Makarevičius, užuot su kitais kauniečiais nuskubėjęs į Vyčio kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremoniją Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, Kazanėje dalyvavo „visos Rusijos lauko dienos“ renginiuose. Nors „Ekoagros“ tvirtina, kad tai buvo „tarptautinė konferencija“, iš tiesų, „Ūkininko patarėjo“ duomenimis, jokio tikro užsieniečio iš demokratinės ES ir NATO šalies į savo politinį propagandinį spektaklį organizatoriams nepavyko prisivilioti.

Nenorėjo tapti „naudingu idiotu“
Paskutinę akimirką apsigalvojo vieną iš pagrindinių „konferencijos“ pranešimų turėjęs skaityti Vokietijos federalinės Bavarijos žemės maisto, žemės ūkio ir miškininkystės ministerijos patarėjas Martinas Schüßleris. Vokietijos federalinė žvalgybos tarnyba (Bundesnachrichtendienst) ir Federalinė konstitucijos apsaugos agentūra (kontržvalgyba) (Bundesamt für Verfassungsschutz) paaiškino M. Schüßleriui, kad Kremliui jis reikalingas tik nedidelei informacinio karo pergalei prieš NATO ir Europos Sąjungą kaip gyvas įrodymas, kad ne visi Vakaruose esą remia savo vyriausybių „antiputinišką, rusofobišką“ politiką, o paprasti vokiečiai, nuosaikūs Vokietijos politikai neva labai trokšta draugauti su Maskva.

Ar nepakenkė Lietuvos interesams?
Kazanės „konferencijoje“ dalyvavo tik Rusijos „federacijos subjektai“, su Kremliumi ekonomiškai, politiškai ir kultūriškai susaistytų šalių (Baltarusijos, Kazachstano ) atstovai ir „Ekoagros“ delegacija.
„Ekoagros“ plėtros vadovė Virginija Lukšienė, rusiškai kalbėdama iš „konferencijos“ tribūnos, tvirtino atstovaujanti „Lietuvos valstybei“, nei į tvorą, nei į mietą užsiminė, kad lietuviai visame pasaulyje liepos 6-ąją gieda valstybės himną, ir sukėlė rusiškos auditorijos patyčių audrą: „Ką, ir mes turėsime laidyti gerkles pagal jūsų melodiją?!“
Įdomu, kodėl Valstybės saugumo departamentas, perspėjęs Plungės r. savivaldybę daugiau neleisti mažųjų žemaičių stovyklauti į neapykanta Lietuvai alsuojančią Rusiją, nesusidomėjo, ar „Ekoagros“ vadovų išvyka į Totorijos glūdumą nepakenkė Lietuvos nacionaliniams interesams?

Neįstatymiškas seniūnaitis
„Ekoagros“ įstaigai A. Makarevičius vadovauja daugiau nei trejus metus. Dar ilgiau, nuo 2009 m., jis nuolat buvo renkamas ir Kauno r. Ringaudų seniūnijos Šiltnamių seniūnaičiu, nors pagal Vietos savivaldos įstatymo 8 skirsnio 33 straipsnio „Seniūnaičio statusas“ 7 dalį nuo 2017 m. sausio 1 d. negalėjo eiti šių pareigų, nes yra Kauno r. tarybos narys, o seniūnaičiui leista būti vien bendruomenės, bet ne valstybės įstaigų atstovu. Liepos 27 d. Šiltnamių seniūnaitijoje vyko pakartotiniai rinkimai.
„A. Makarevičius jau nebekandidatavo. Šiemet apskritai retai pasirodydavo seniūnaitijoje. Nors ir vietiniai žmonės, daugiausia neseniai atsikėlę pas mus gyventi, nelabai visuomeniški, abejingi, seniūnaičio veikla ir rinkimais beveik nesidomėjo“, – kalbėjo Kauno r. Ringaudų seniūnės funkcijas vykdanti Rasa Šilienė, „Ūkininko patarėjui“ paklausus, kaip A. Makarevičiui sekėsi „Ekoagros“ vadovo pareigas derinti su Šiltnamių atstovo savivaldybės ir valstybės įstaigose veikla, t. y. darbo metu palikti savo tarnybą „Ekoagroje“.

Tarnybiniams reikalams – Darbo partijos pavadinimas
Pasak R. Šilienės, seniūnaičiai algos negauna, bet vietos valdžia atlygina jų kanceliarines, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto išlaidas (Kauno r. taryba nuo 2015 m. liepos 1 d. nustatė šiems visuomenės įgaliotiniams kas ketvirtį 21 Eur papildomas išmokas, „kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija“). „Seniūnaičiai turi pateikti sąskaitas už sunaudotus degalus ir išdegintą elektrą“, – teigė Ringaudų seniūnės funkcijas vykdanti R. Šilienė. Seniūnaitis A. Makarevičius į savo tarnybinio elektroninio pašto adresą buvo įrašęs Darbo partijos pavadinimą.

Bandė patekti į didžiąją politiką
A. Makarevičius iš „Ekoagros“ direktoriaus kabineto bandė patekti ir į didžiąją politiką: 2015 m. kovo mėnesį kandidatavo į Kauno r. mero postą, o 2016 m. spalį siekė tapti Seimo nariu. Abu kartus nesėkmingai. A. Makarevičius taip troško vadovauti Kauno rajonui, kad Vyriausiajai rinkimų komisijai net teko perspėti jį neperžengti rinkimų agitaciją nuo rinkėjų papirkinėjimo skiriančios ribos. 2014 m. gruodžio 21 d. kandidatas su savanoriais padėjėjais Samylų kaimo gyventojams dalijo brangesnius, nei leidžia Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas, suvenyrus, aplipdytus Darbo partijos bei savo paties įsteigto labdaros ir paramos fondo „Pasidalinkime“ grafiniais ženklais, paskui socialiniuose tinkluose išplatino rinkėjų padėkas „Ačiū Darbo partijai už dovanas, maloniai nustebino“, iliustruotas žaislinio Kalėdų senelio su megzta kepure atvaizdais.
Nuo Kauno r. mero iki Seimo rinkimų „Ekoagros“ direktoriaus A. Makarevičiaus metinės pajamos, kaip matyti iš Vyriausiosios rinkimų komisijos paskelbtų kandidato turto ir pajamų deklaracijų išrašų, padidėjo daugiau nei du kartus.

Tamsūs šešėliai nuo puošnaus fasado
Viešoji įstaiga „Ekoagros“ 1997 metais buvo įkurta sertifikuoti lietuviškus ekologiškus žemės ūkio ir maisto produktus. Per „Ekoagros“ dvidešimtmečio iškilmes šiemet kovo mėnesį Kauno „Žalgirio“ arenoje socialiniai partneriai liaupsino, apipylė dovanomis įstaigos vadovybę. Tačiau nuo puošnaus „Ekoagros“ fasado nutįsę tamsūs neskaidrios veiklos šešėliai: ekologinio sąjūdžio senbuviai tvirtina, kad ši įstaiga „patikrina“ tik ketvirtadalį ūkių, kuriems suteikia ekologinių ir „išskirtinių“ produktų gamybos sertifikatus. „Ekoagros“ tikrintojai jau ne po vieną, bet būriais lankosi bendrovėse, ūkiuose ir grįžta į savo centrinę kontorą ne tuščiomis kišenėmis. Lietuvos maisto perdirbėjams atrandant naujas pelningas Kinijos, Japonijos, Brazilijos rinkas, „Ekoagros“ direktorius A. Makarevičius mėgina pasipinigauti dalydamas ekologinės gamybos sertifikatus Rusijoje ir kitose posovietinėse Rytų šalyse.

„Kaltieji neišvengtų atsakomybės“
Negalime komentuoti bylos su UAB „Galinta ir partneriai“ aplinkybių, kadangi teismo procesas nepasibaigęs. Bet „Ekoagros“ atsekė neleistinas medžiagas naudojusius ūkius, kurie tiekė grikius bendrovei „Galinta“, tad nesuprantama, kodėl įstaiga kaltinama kažkokiais pažeidimais.
Dar 2016 m. kovo mėnesį Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) nutarė išnagrinėti „Ekoagros“ veiklos korupcinę riziką (analizuotas laikotarpis nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. – red. past.). Pažeidimų nenustatyta. Rekomendacijos, į kurias „Ekoagros“ atsižvelgė, viešai skelbiamos STT interneto svetainėje. (Tačiau „Ekoagros“ atmetė STT nurodymą paaiškinti, kaip sudaromi ekologinio sertifikavimo paslaugų įkainiai – red. past.)
2014 m. VšĮ „Ekoagros“ įsidiegė anoniminę „Pasitikėjimo liniją“. Visą parą telefonu gali skųstis ne tik ūkininkai, bet ir jų kaimynai, įtariantys, kad ekologiniai laukai galbūt nupurkšti neleistinomis medžiagomis. Skundai, pagal kuriuos skubiai vykstame tikrinti nurodytais adresais, yra viena iš labiausiai pasiteisinusių kontrolės priemonių. Nei VšĮ „Ekoagros“, nei kitos institucijos nėra nustačiusios jokio įstaigos darbuotojų piktnaudžiavimo tarnyba atvejo. Jeigu taip atsitiktų, kaltieji neišvengtų drausminės, administracinės ar baudžiamosios atsakomybės. Visi įstaigos darbuotojai yra pasirašę konfidencialumo ir nesuinteresuotumo įsipareigojimus, nuolat lanko antikorupcinio švietimo kursus, patys tikrinami.
Iš VšĮ „Ekoagros“ atsakymo „Ūkininko patarėjui“

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

„Ekoagros“ nuotrauka