Ūkininkai pelenais tręšti savo dirvas ryžtasi vis rečiau

Pastaruoju metu sudegusio biokuro pelenais savo laukus tręšia vis mažiau ūkininkų. Tačiau jie labiau bijo ne radioaktyvių dalelių koncentracijos pelenuose, o sunkiųjų metalų likučių, nes šie per dirvą, juose augančias kultūras gali patekti į maistą. Baimė, kad, išaugus medienos ir durpių kuro paklausai, į Lietuvą iš Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos atvežamas radioaktyvus kuras, kurio pelenai gali nuodyti dirvą, pamažu slopsta. Nuo 2015 metų smarkiai sustiprinta radiologinė įvežamų krovinių, pirmiausia malkinės medienos ir kito biokuro, kontrolė. Radiacinės saugos centras (RSC) užtikrina, kad radiaciniais nuklidais užterštas biokuras, kurio pelenais tręšiama žemė, į Lietuvą nepatektų.

Grėsmė sveikatai

„Lietuvos žmonių baimė dėl radiacinio apšvitinimo smarkiai padidėjo po Černobylio atominės elektrinės avarijos 1986 metais, kai radioaktyvus debesis praslinko ir pro Lietuvą, – „Ūkininko patarėjui“ teigia RSC direktorė Ramunė Marija Stasiūnaitienė. – Ir dabar, vos pasigirdus pranešimams apie net kitame pasaulio gale įvykusį branduolinį incidentą, žmonės skambina mums ir prašo patarimų, kaip elgtis, nors iš tikrųjų nė mažiausias pavojus jiems negresia.“

Pasak RSC vadovės, pavojingiausia biokuro dalis jam sudegus yra pelenai. Biokurui degant, radioaktyvaus cezio (137Cs) izotopų koncentracija pelenuose padidėja dešimteriopai. Lietuvoje maksimali cezio – pagrindinio elemento, išsiskiriančio per branduolines avarijas ar branduolinius bandymus, – koncentracija yra 30 bekerelių kilogramui (Bq/kg). Bekerelis – tai dydis, reiškiantis, kad per sekundę skyla vienas radioaktyvaus izotopo atomas. Biokurui degant, cezio izotopų koncentracija pelenuose padidėja dešimtis kartų, taigi, bekerelis gali pasiekti triženklę išraišką, o tai jau gali tapti pavojinga. Mat tokiu atveju pelenai tampa pavojinga atlieka, kurią draudžiama naudoti žemės ūkyje.

Pelenai yra vertinga trąša, kurioje yra daug kalio ir kitų naudingų medžiagų, tačiau kai daržovės, javai, žolė tręšiama pernelyg radioaktyviais pelenais, radioaktyvūs izotopai patenka į augalus, gyvūnų organizmą, vėliau per maisto grandinę – ir į žmogaus organizmą. Tokiais atvejais radioaktyvūs izotopai tampa vidine spinduliuote, o dėl jos gali atsirasti skydliaukės sutrikimų, vėžinių ir kitų pavojingų ligų.

Pastaruosius keletą metų radioaktyvių izotopų koncentraciją maisto produktuose tikrina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) laboratorijos. Nustačius didesnę koncentraciją, negu leidžiama, maisto produktai grąžinami siuntėjui ir į parduotuvių lentynas nepatenka. 2018 metų RSC ataskaitoje nurodyta, kad per metus žemės ūkyje naudoti buvo leidžiama 96 proc. pelenų, kuriuose cezio izotopų koncentracija neviršijo nustatytos ribos, o likusius 4 proc. naudojo kelininkai asfalto dangai sutvirtinti arba jie tapo pavojingomis atliekomis.

Sugriežtino kontrolę

R. M. Stasiūnaitienė pasakoja, kad dėmesys į biokuro radioaktyvumą buvo atkreiptas 2013 metais: tada RSC kai kurių pasienio su Baltarusija rajonų katilinėse naudojamame biokure nustatė pernelyg didelę radioaktyvaus cezio izotopo koncentraciją. Buvo nustatyta maksimali norma, o nuo 2015 metų energetikos ministro įsakymu nurodyta sugriežtintai tikrinti įvežamo biokuro radioaktyvumą. Tam buvo sutelktos visų importo kontrolės žinybų – RSC, Muitinės, VMVT, energijos ištek­lių biržos „Baltpool“ – pajėgos.

„Baltpool“ prekybos vadovas Vaidotas Jonutis „Ūkininko patarėjui“ teigė, jog ir biokuro tiekėjams, ir gamintojams, ir šilumos gamintojams iš biokuro – skied­ros, durpių, briketų – buvo įvesta prievolė pateikti važtaraščius su nurodyta kilmės šalimi ir radioak­tyvumo pasą, išduodamą importuotojui. Pavyzdžiui, jei nurodymai pateikti Baltarusijai, turi būti nurodytas ir regionas. Ši tvarka galioja visiems biokuro tiekėjams, gamintojams ir šilumos iš biokuro gamintojams, kad ir kur jis būtų parduodamas.

V. Jonutis teigia, jog baltarusiai eksportuoja tik malkinę medieną ir biokurą, todėl patikra gali būti sudėtingesnė: mat biokuro gamintojai medieną gali vežtis ir iš pietinių Baltarusijos rajonų ir taip „praskiesti“ biokuro radioaktyvumo koncentraciją. Visgi abejotina, ar tai apsimoka: vežti medieną biokurui iš pietų vien tam, kad būtų sumažinta radioaktyvaus cezio koncentracija, būtų per brangu. V. Jonučio nuomone, netgi sukoncentravus visų kontroliuojančių žinybų pastangas, patikrinti radioaktyvumo dozės absoliučiai visuose kroviniuose, gabenamuose per Lietuvos sieną, nebūtų įmanoma. Juk per parą atvažiuoja 800 vilkikų, o vien iš Baltarusijos – 3,7 mln. erdmetrių biokuro, arba maždaug 40 tūkst. vilkikų. „Esu įsitikinęs, kad visų jų niekas nepatikrina, bet tikrai tikrina pelenus“, – svarsto V. Jonutis.

Tikrina pasirinktinai

Anot V. Jonučio, šilumos gamybos iš biokuro ūkyje susidaro gausybė pelenų, todėl ir yra paklaidos galimybė. Visgi visa valstybės kontrolė, pasak jo, pagrįsta tuo pačiu principu: niekas nebando ir nemato prasmės patikrinti visko. „Yra tam tikros imtys, darant prielaidą, kad, tikrinant tam tikrą kiekį kartų, kada nors bus užfiksuota padidėjusi tarša. Juk, ir atliekant finansų auditą, kiekviena sąskaita netikrinama“, – svarsto „Baltpool“ prekybos vadovas, nors tvirtina, kad radiologinius pasus pateikia visi biokuro importuotojai.

RSC vadovė V. Jonučio argumentų nė nebando ginčyti ir juos netgi patvirtina, nes muitinėje naudojami radiometrijos prietaisai negali patikrinti kiekvieno pravažiuojančio krovininio radioaktyvumo. Anot jos, to ir nereikia, nes muitininkai iš kiekvieno atvykstančio geležinkelio sąstato reikalauja pateikti krovinio radioaktyvumo deklaracijas ir kai kada patikrina krovinį radiometru.

„Anksčiau pastebėdavome neatitikimų tarp rodmenų ir nurodymų deklaracijose. Tokiu atveju siųsdavome pranešimus krovinio siuntėjui, kad matavimai turi būti korektiški ir teisingi, ir visą krovinį, 10–15 vagonų iš sąstato grąžindavome siuntėjui, – pasakoja R. M. Stasiūnaitienė ir konstatuoja: – Tai jam didžiulis nuostolis, o verslui svarbiausia yra tai, kas „muša per kišenę“. Dabar panašių atvejų beveik nepasitaiko.“

Anot R. M. Stasiūnaitienės, nuo pat radiacinės krovinių patik­ros sugriežtinimo pradžios RSC geležinkelio sąstatus tikrino daugiausia atrinktinai pagal krovinio siuntėjo adresatą – pirmiausia tuos, kurie atvykdavo iš regionų, nuo Černobylio avarijos nukentėjusių labiausiai: iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos Kalugos, Tulos, Briansko ir Oriolo sričių.Panašią atranką RSC yra nustatęs ir tikrindamas privalomas pateikti katilinių pelenų radiacijos kontrolės išvadas. Jas RSC pasirinktinai pertikrina. Katilinės turi savo pelenus tirti bent 20 kartų per metus, ir kuo katilinė didesnė, tuo dažniau. Kaip teigia R. M. Stasiūnaitienė, dažniau pertikrinamos stambesnių katilinių kontrolės išvados, nes jos įprastai įsikūrusios prie geležinkelio, kuriuo atgabenamas biokuras. „Vežti toliau, kur nors į Lietuvos vidurį ar Žemaitiją, per brangu, o didžiausios katilinės ir įsikūrusios didmiesčiuose arba pasienyje su Baltarusija arba Rusija“, – aiškina ji.

Pernai, anot jos, didesnių pažeidimų nebuvo nustatyta.

Lietuviškas nepavojingas

RSC savo 2018 metų veik­los ataskaitoje nurodo, kad cezio koncentracija (137) Lietuvos miškuose ir dirvoje per 32 metus, prabėgusius nuo Černobylio AE avarijos, sumažėjo perpus, ir leistinos Cs izotopų koncentracijos ribos jau nesiekia nė iš tolo. Antai tyrimų Biržų, Veisiejų ir Varėnos regioninių padalinių girininkijų miškuose rezultatai patvirtino, kad šių miškų medienoje 137Cs radionuklido kiekis yra vidutiniškai 3,5 Bq/kg ir panašus kaip 2017 m. tirtoje Alytaus, Druskininkų ir Prienų urėdijų miškų medienoje. Pastarieji regionai labiausiai nukentėjo po Černobylio AE avarijos.

Kaip žinoma, smulkieji Lietuvos ūkininkai savo dirvas tręšia daugiausia pelenais, pagamintais deginant vietinį biokurą, todėl radioaktyviųjų medžiagų nuklidų kiekis juose negali viršyti leistinos normos.

V. Jonutis pažymi, kad Lietuvoje nustatyta radioaktyvumo dozė biokurui yra trigubai didesnė negu maisto produktams, t. y. apie 10 Bq/kg. Juokaujama, kad, jeigu žmogus paragautų skiedros, jam nieko neatsitiktų. Specialistas teigia bent porą metų nieko negirdėjęs apie tai, kas galėtų kelti pavojų, nes, jo nuomone, dabar į Lietuvą neįmanoma įvežti itin radioaktyvaus biokuro, juolab kad vežti medieną iš Ukrainos per Lietuvą per brangu ir baltarusiams.

Arčiau Baltarusijos esančios katilinės ir biokuro importuotojai irgi neskuba rizikuoti importuodami abejotinos kokybės kurą, nes tai jiems gresia sankcijomis arba ir iš pirkėjo, su kuriuo sudarytos biržos sutartys, arba iš tiekėjo, su kuriuo sudarytos pirkimo sutartys. Tai sąlygos, dėl kurių biokuro rinkos importo naujokus dabar perspėja senbuviai: neturėsi radioaktyvumo paso – neprasprūsi.

Ne visi Lietuvos ūkininkai, anksčiau mėgdavę žemę tręšti pelenais, juos naudoja ir dabar, nors jų radioaktyvumas normos neviršija. Pasak Utenos ūkininkų sąjungos pirmininko Egidijaus Gudonio, rajone buvo agituojama dirvas tręšti pelenais, tačiau ūkininkai to atsisakė nustačius, kad juose yra per daug kadmio ir kitų sunkiųjų metalų, kurių per didelės dozės maisto grandinėje irgi nepageidautinos arba draudžiamos VMVT.

Petras MARTINKĖNAS