Ūkininkams žalos pridarė ir gaisras, ir vėluojančios rekomendacijos

Alytaus padangų gaisro paveiktoje teritorijoje gyvenantys ūkininkai nelaimės padarinius jaus ilgai. Blogiausia, kad informacija, rekomendacijos, ką daryti su nenuimtomis daržovėmis, vaisiais, pašarais, kita žemės ūkio produkcija, gerokai vėlavo nuo pat pirmos gaisro dienos. Buvo girdėti nurodymai nevalgyti galimai užterštų produktų, nešerti gyvulių galimai užterštais pašarais, o juos išmesti. O kur išmesti? Irgi ant dirvos. Nuo pirmųjų gaisro dienų tonomis ant dirvos arba į mėšlides buvo pilamas pienas ir taip galimai teršiamas dirvožemis. Vos prieš porą dienų uždrausta pilti pieną ant dirvos ir tik vakar pienas pradėtas vežti į bendrovę „Fortum Klaipėda“ utilizuoti.

Informacijos padaugėjo tik užgesinus gaisrą

„Kaip reikia elgtis, gyventojai, ūkininkai buvo informuoti tada, kai jau baigėsi gaisras, o gaisro metu normalių instrukcijų, ką daryti. Nepaaiškinta ir tai, kaip elgtis su gyvuliais. Kai jau užgesino gaisrą, tada visi susizgribo svarstyti, kaip čia kas atsitiko, bet kol vyko gaisras, informacijos gyventojams, o ypač ūkininkams, labai trūko“, – tvirtino Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Alytaus r. skyriaus „Dzūkijos ūkininkas“ pirmininkas Marius Gudaitis.

Spalio 16-ąją Alytaus padangų perdirbimo gamykloje kilęs ir daugiau kaip savaitę užsitęsęs padangų gaisras atnešė didelių nuostolių aplinkinių vietovių žemdirbiams. Jie kasdien su nerimu laukia Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) tyrimų rezultatų, ar iš ūkių atrinktuose žemės ūkio produkcijos mėginiuose aptiks taršos dioksinais, sunkiaisiais metalais ar kitomis kenksmingomis medžiagomis, ar bus panaikinami apribojimai žaliaviniam pienui į supirkimo punktus tiekti bei naudoti jį asmeninėms reikmėms.

Galvijų laikantys ūkininkai suvarę gyvulius į tvartus turėjo šerti žiemai pasiruoštais pašarais, todėl baiminasi, kad vėliau jų gali pritrūkti.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) rekomendavo nešerti gyvulių nenuimtais pašariniais runkeliais, kitais pašarais, kurie avarijos metu buvo laikomi atviroje vietoje, neuždengti, nesandariai supakuoti. Lauke likusius pašarus – šieną, šiaudus, cukrinius runkelius, silosuoti skirtus kukurūzus – rekomenduota apsaugoti nuo atmosferos kritulių, pelenų, dulkių. Tačiau ir šie patarimai gerokai vėlavo.

„Tuo metu, kai kilo gaisras, ūkininkų šienas, šiaudai daugiausia jau buvo ritiniuose. Tiems pašarams, kurie buvo vakuumuoti po specialia plėvele, nieko neatsitiko, jie nebuvo užteršti. Iš kiekio šieno, kuris buvo tik susuktas į ritinius, bet niekaip neuždengtas, geras liko tik giliau esantis sluoksnis. Buvo nurodymas viršutinę, užterštą tokių šieno ritinių dalį nuimti ir maišyti su mėšlu – išmesti į mėšlo krūvas, duobes. Į mėšlo rezervuarus buvo liepta pilti ir pieną. O ką paskui daryti? Tokiu mėšlu tręšti dirvą? Juk tuomet dar nebuvo žinoma, ar pienas, šienas užteršti dioksinais, kitomis kenksmingomis medžiagomis. O jeigu pasitvirtins, kad tikrai buvo užteršti, kur tada reikės dėti tokiu būdu užterštą mėšlą? Juk tręšti dirvožemio juo nebus galima, nes ir jį užterštų“, – stebėjosi M. Gudaitis.

„Dzūkijos ūkininko“ pirmininkas mano, jog pavėluotas reagavimas didino nelaimės padarinių mastą.

Visą straipsnį skaitykite ŪP nr. 126, p 1-3.

Violeta GUSTAITYTĖ

ŪP korespondentė