Ūkininkas savo sklype pasistatė bažnyčią

Lietuvoje šis atvejis vienintelis – smulkusis ūkininkas Pijus Stulginskis Vaiguvos miestelyje (Kelmės r.), savo privačioje valdoje, šalia gyvenamojo namo, pasistatė tikrą bažnyčią. Kam ji iš tikrųjų reikalinga, kas joje gali melstis? Apie 100 kv. m ploto maldos namai jokiam dekanatui dar nepriskirti. Šiaulių vyskupijos kurija sako, jog šis turtas nėra bažnyčios dispozicijoje, ir daugiau neturinti ką komentuoti.

Jėgų sėmėsi statybvietėje

Statinys gražus – su įspūdingų matmenų šventoriaus vartais, stogo bokšteliais ir  kryžiais ant jų, tradiciniu bažnytiniu interjeru, vieta vargonams. Beveik 60-ies jau sulaukęs P. Stulginskis ŪP korespondentui pasakojo, kad pirmiausia savo 25 arų sklypo kieme buvo pasistatęs nedidelę 4 kv. m koplytėlę, kurią pašventino klebonas. Čia žmonės ateidavę giedoti gegužinių pamaldų. Tačiau po kelerių metų ši koplytėlė šeimininkui pasirodė per maža. Ir neturėdamas nei projekto, nei statybos leidimo ir net specialaus išsilavinimo, pats išmūrijo didžiulį pastatą, padarė altorių, sumeistravo kryžius ir visą kitą atributiką.
P. Stulginskio teigimu, atlikti visus šiuos darbus jam padėjo Dievas. Tik statybvietėje dirbdamas po 16–18 valandų per parą pasisemdavo jėgų. Jis neskaičiavo, kiek kainavo ta visa statyba, tik pajuokauja, kad nedaug, nes nusipirkdavo cemento maišelį ir darbo užtekdavo kelioms dienoms. Paskui vėl pirkdavo ir t. t.

Šventieji iškart neatsiranda

Pasidomėjus, ar tokiame nedideliame miestelyje ir mažiausiai gyventojų rajone turinčioje Vaiguvos seniūnijoje reikia antros bažnyčios, P. Stulginskis atviravo: „Kai yra vienas tikintis, neblogai, kad ir daugiau tikinčiųjų būna. Blogiau nebus niekados. Ne bėda, kad bažnyčia dar nepašventinta. Juk ir šventieji iškart neatsiranda – šventaisiais ar palaimintaisiais jie paskelbiami po penkiasdešimties ar šimto metų. Gal ir mane tokiu paskelbs, kai manęs nebeliks… Kiekvienam žmogui kas nors Dievo yra duota – vieniems ūkininkauti, kitiems – bažnyčias statyti, tretiems – su technika važinėti. O mano hobis ir pašaukimas buvo tokį darbą padaryti. Kas įvyko, tai įvyko.“

Pašnekovas teigė, kad ir bažnyčios altorių jis pats padarė, mat čia nėra nieko sudėtingo, tai – paprasti dalykai. Sakė brangios medienos neturėjęs, tai iš paprastų medžio pjuvenų plokščių altorių sukonstravo. Marijos skulptūrą altoriui padarė meistras iš Šiaulių, o visas kitas skulptūrėles Pijus parsivežė iš Lenkijos, Italijos. Vietos gyventojai prinešė senoviškų maldaknygių, padovanojo bažnyčiai didelių paveikslų.

„Būdavo, atneša žmogus šventą paveikslą ir sako: „Senelė pasimirė, o aš nebeturiu, kur jį dėti.“ Pas mane vietos jiems visiems pakanka. Čia visas mano gyvenimas yra sudėtas“, – teigė P. Stulginskis, primindamas, kad visus statybos darbus atliko pats, savo rankomis. Pasak jo, nebūtų jokio malonumo samdyti statybininkus ir dar pinigus už darbą jiems mokėti.

„Tam ir gyvename, kad kažkam aukotumėmės. Ne tam gyvenimas yra, kad viskas būtų dėl savęs – tik pavalgytume, to užtektų ir daugiau nieko nereikėtų. Turime mąstyti, kažką galvoti, palikti ką nors kažkam“, – samprotavo bažnyčios savininkas.

Beje, šios bažnyčios statytojo P. Stulginskio giminystės linija vingiuoja iki tokią pat pavardę turėjusio tarpukario Lietuvos Prezidento.
O kad bažnyčia dar nepašventinta, P. Stulginskis didesnės problemos nemato – šv. Mišias kunigai juk laiko ir lauke, kapinėse, tai ir šitoje privačioje bažnyčioje gali tai daryti.

Statybos pradžia išgydė

Pijus gerai tebeprisimena, kaip pradėjęs ruošti būsimai bažnyčiai vietą, pirmiausia iškasė slyvaites. Žmonai nieko nesakė, bet jautė, kad ji supranta, jog vyras kažką yra sugalvojęs. Plytų pirkti nereikėjo, nes vienas vaiguviškis atidavė seną tvartą. P. Stulginskis per žiemą jį išardė ir turėjo tūkstančius plytų. Vėliau kitas ūkininkas padovanojo stogui skardos, ir medienos atsirasdavo…
„Bet vis tiek buvo nemažai priekaištaujančiųjų ir pamokslaujančiųjų dėl tokio jo išlaidavimo. Kai kas juokėsi, kad geriau tas Pijus įsirengtų gražiai namą, gerus baldus nusipirktų, dukros ateitimi pasirūpintų. Jeigu aš būčiau statęs fermą ar dirbtuves, kaimas mane būtų supratęs. O dabar – kam reikalinga antra bažnyčia Vaiguvoje? Ir dar – jei bažnyčią būtų statęs koks turtuolis, žmonės sakytų, kad jis neturi kur pinigų dėti, o tas vargšelis… Manau, kad pinigų turėdamas bet kuris bažnyčią gali pastatyti, tik klausimas, ar Dievui reikia to, kas nuo tavęs atliko? O štai man Dievas padėjo – nuo pat vaikystės dėl kažkokios priežasties stipriai geldavo strėnas. Kasmet skausmas vis labiau stiprėjo, pasilenkęs nebegalėjau nieko dirbti. Bet vieną dieną statant bažnyčią lūžo pastoliai, nukritau tarp plytų krūvos ir armatūros strypų. Padėkojau Dievui, kad likau gyvas. Ir nuo tos dienos nebejaučiu jokio strėnų skausmo. Matyt, vietoj manęs užsimušė mano skausmas“, – pasakojo Pijus.

Stasys BIELSKIS

ŪP korespondentas