Pienininkų gretos teberetėja

LPGA direktoriaus Eimanto Bičiaus teigimu, posėdyje vyravo dvilypės nuotaikos. Viena vertus, beveik visose ES šalyse pieno supirkimo kainos laikosi neblogos. Ūkininkai džiaugiasi ir išaugusia kaina už veršelius, kuri leidžia padidinti ūkio pajamas. Niūresnės nuotaikos dėl pieno supirkimo kainų tik Pietų Europoje – Prancūzijoje, Portugalijoje.

Tačiau, nepaisant neblogų pieno supirkimo kainų, ūkininkai masiškai traukiasi iš sektoriaus. Galima išskirti keletą to priežasčių. Net santykinai nemaža kaina už žalią pieną nepadengia reikšmingai išaugusių gamybos sąnaudų, o ūkininkui svarbu ne tik tai, kiek jis gaus už pieną, bet ir kiek iš tos sumos liks jam. Dabartinė situacija tokia, kad ūkininkui nelieka lėšų investuoti į ūkį, modernioms priemonėms įsigyti, jau nekalbant apie orų atlygį.

Ne mažiau svarbus ir itin nepalankus politinis klimatas – daugelyje ES valstybių narių į ūkininkus politikai žiūri priešiškai arba prielankumą sektoriui deklaruoja tik lozungais, bet ne konkrečiais veiksmais. Prie negatyvaus fono prisideda ir įvairios priešiškos aplinkosauginės iniciatyvos, menkinančios ūkininko įvaizdį ir neigiančios visuomenei kuriamą naudą.

Šios priežastys lėmė, kad Europoje pieno gamintojų vidutinis amžius drastiškai didėja. Jaunimas į sektorių ateiti nenori, nematydamas jame nuoseklumo ir stabilių perspektyvų iš šios veiklos pragyventi oriai. Tokia tendencija kelia didžiulį nerimą, todėl EMB aktyviai bendradarbiauja su ES politikais ir sprendimų priėmėjais, siūlydama ilgalaikius sprendimus, kurie pieno sektoriuje įneštų stabilumo ir, svarbiausia, apsaugotų ūkininką.

Anot E. Bičiaus, EMB siūlo būsimosios Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) dokumentuose numatyti pieno sektoriaus reguliavimo priemones, kurios neleistų už žalią pieną mokėti mažiau, nei kainuoja jį pagaminti, įskaitant orų atlygį ūkininkui ir ūkio darbuotojams, lėšas investicijoms bei visas patirtas gamybos sąnaudas. Pasak LPGA direktoriaus, pieno gamybos savikainos apskaičiavimo metodika jau egzistuoja, ją sukūrė Vokietijos mokslininkai, beliktų teisės aktais įtvirtinti, kad ūkininkui negali būti mokama mažiau, nei kainuoja pagaminti pieną. Jei jaunas žmogus būtų garantuotas, kad pieno sektoriuje galės uždirbti ir oriai iš šio sunkaus darbo pragyventi, tikėtina, sektorius taptų patrauklus jaunimui. Antraip visam ES pieno sektoriui gresia demografinė katastrofa, nes per artimiausius keletą metų jau dabar senjorų amžių pasiekę pieno gamintojai iš šio sektoriaus neabejotinai pasitrauks.

Šveicarijos pieno gamintojai pristatė pavyzdį, kaip jų šalyje reguliuojama vietoje pagamintų produktų kaina. Tie produktai, kuriuos šalis pasigamina pati, valstybės yra remiami. Pavyzdžiui, braškių derėjimo laikotarpiu braškių importui iš kitų šalių taikomi dideli muito mokesčiai, kad vartotojai pirktų vietoje užaugintas uogas. Kai vietinių braškių derlius baigiasi, tuomet muito mokesčiai importuojamoms braškėms panaikinami. Toks reguliavimas netaikomas produktams, kurių pati Šveicarija nepasigamina ar neužaugina, pavyzdžiui, bananams, ir taip užtikrinama kuo palankesnė kaina vartotojams.

EMB taip pat svarstytas Lietuvos, Latvijos ir Estijos žemdirbių organizacijų kreipimasis į ES institucijas dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo. Primename, kad birželio pradžioje Lietuvos žemės ūkio tarybos atstovai kartu su kolegomis iš Baltijos šalių susitiko su aukštais Europos Komisijos ir Europos Parlamento pareigūnais, ragindami kitu BŽŪP finansiniu laikotarpiu užtikrinti sektoriui deramą finansavimą bei užbaigti tiesioginių išmokų suvienodinimo procesą. Pasak LPGA prezidento Jono Vilionio, EMB jau yra išreiškusi Lietuvos žemdirbiams palaikymą, siekiant išmokų suvienodinimo. Įsibėgėjant diskusijoms dėl BŽŪP reformos, šis palaikymas aptartas pakartotinai.

EMB jungia 21 organizaciją iš 18 Europos valstybių, tad toks palaikymas turi itin didelę politinę reikšmę.

ŪP fotoinformacija