Užauginusi vaikus ūkininkė nutarė mokytis

Kaimo moterų pasaulis yra spalvotas: jos pirmosios pasitinka saulę, beskubėdamos į ganyklą melžti karvių pirmosios nubraukia rasą nuo žolės, paskui skuba šeimai ruošti pusryčius, atsikvėpusios eina ravėti daržų, šit uogos prinoko, reikia žiemai paruošti atsargų. Buities darbų – kiek tik akys užmato. Ir taip kasdien sodžiaus moterys sukasi įprastų darbų rate. Akmenės rajono Klyšių kaimo ūkininkė Jovita Barvydienė dar suspėja ir mokytis. Ilgi vakarai skirti mokslams.

Vestuvinė mamos dovana

Nedidelio ūkio savininkė ir trijų vaikų mama J. Barvydienė iš Klyšių kaimo pasakojo, kad ūkininkauti pradėjo pradėjo nuo 1994 metų. Ji ištekėjo jauna, tik sulaukusi devyniolikos metų. Kartu su vyru Stasiu apsigyveno jo močiutės sodyboje. Tėvai dukrai vestuvių proga padovanojo melžiamą karvę ir telyčaitę. Be to, gyvenimo pradžiai didelė paspirtis buvo sena vyro močiutės karvutė ir 10 ha dirbamosios žemės. Kasmet tų gyvulių vis daugėjo, todėl šie nebetilpo į seną nedidelį tvartą. Šalia gyvenantys kaimynai dalį bandos leido laikyti jų tvarte. Neseniai Barvydžiai pasistatė naują tvartą, nusipirko technikos. Jų nedomina jokie verslo projektai, kaip Jovita sakė, nenori įsipareigoti, nuo visokių projektų vingiais eina kuo tolyn, stengiasi išsiversti iš savo nelengvai uždirbtų pinigų arba ima paskolą. Vyras dirba valdišką darbą, nedideliu ūkiu rūpinasi Jovita.

Senojoje močiutės sodyboje Barvydžiai gyvena iki šiol. Čia gimė ir užaugo trys jų vaikai: Gintaras, Daiva ir pagrandukas Tomas. Vyriausias sūnus Gintaras baigė tuometį Aleksandro Stulginskio universitetą ir jau dirba Anykščių rajone esančioje žemės ūkio bendrovėje agronomu. Dukra su draugu išvažiuoja padirbėti į užsienį. Mažasis sūnus Tomas eis į septintą klasę. Pačios smagiausios akimirkos – kai visa šeimyna susirenka kartu. Tik taip būna gana retai.

Jovita, užauginusi vaikus, nutarė mokytis ir įgyti specialybę. Vakarais ji sėda prie knygų. Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriuje pasirinko nuotolines studijas. Jau baigė du kursus. Mokytis liko dar metai. Jos pasirinkta specialybė – agroserviso darbuotoja.

Nenori gyventi  iš pašalpų

Ūkininkės J. Barvydienės ir jos vyro valdos nedidelės – abu jie deklaruoja keturiasdešimt hektarų dirbamosios žemės. Jovita prieš šešerius metus paveldėjo savo tėvo turėtos žemės. Ji laiko septynias melžiamas karves ir telyčiatę. Didžiąją žemės dalį užima pievos ir ganyklos, dar sėja žieminių kviečių, avižų ganykloms ir sėklai, šiek tiek miežių. Supirkėjams per mėnesį parduoda nuo dviejų iki keturių tonų kokybiško žaliavinio pieno. Dabar kelios piendavės yra užtrūkusios, todėl per mėnesį moteris parduoda apie dvi tonas pieno.

Ūkininkė sakė, kad smul­kiesiems pieno gamintojams perdirbėjai moka labai mažai – dabar ji gauna tik 0,15 Eur už kilogramą, žiemą mokėjo dviem centais daugiau – 0,17 Eur/kg. Tik tiek tėra vertas kokybiškas žaliavinis pienas? Monopolistai perdirbėjai diktuoja savo sąlygas, nesiskaito su ūkininkų interesais. Kur ūkininkai gali belstis, kad surastų teisybę? J. Barvydienė sakė, kad geriau nežiūrėti parduotuvėje į pieno kainas, tada darosi apmaudu ir pikta. Nubraukia ūkininkai prakaitą ir vėl kimba į kasdienius darbus, už pagamintą pieną gaudami tik keliolika centų.

Jovita nuoširdžiai kalbėjo, kol galės, tol laikys savo karvutes. Ar lyja, ar vėjuota, eis į ganyklą jų pamelžti, pagirdyti. Įprastas kasdienis ritualas. Prie gyvulių prisirišama, atrodo, kitaip ir nemokėtum gyventi, sakė nedidelio ūkio šeimininkė. Kai pamato skelbimą, kad ūkininkai parduoda 30, 50 ar dar daugiau melžiamų karvių, liūdna pasidaro. Nemažai pieno gamintojų likviduoja savo ūkius, nes pieno gamybos kaštai didesni už gaunamas pajamas, laikyti melžiamų karvių bandą jau darosi nuostolinga. Tenka girdėti perdirbėjų kalbų, kad mažieji ūkiai neišgyvens, jie anksčiau ar vėliau turės pasitraukti. Greitai kaime nebeliks melžiamų karvių. Jovita ironizavo, jog ateis toks laikas, kai vaikus vešime į zoologijos sodą parodyti melžiamų karvių.

Ūkininkės J. Barvydienės nuostata tvirta: „Mes nenorime gyventi iš pašalpų, nors ir neleng­-
vai, bet stengiamės užsidirbti patys ir išlaikyti savo šeimas. Jau ir taip daug Lietuvoje išlaikytinių, tų vadinamųjų pašalpinių. Norėtųsi, kad šalies valdžia labiau pasistengtų, kad Lietuvos ūkininkai gautų didesnes išmokas. Kai kurių ES senbuvių šalių ūkininkai gauna kelis kartus didesnes išmokas. Lietuvos ūkininkai gyvena ir dirba nelygiomis konkurencijos sąlygomis.“

Ištuštėjęs Klyšių kaimas

Akmenės rajono Klyšių kaimas nedidelis: stovi liūdnokas keturbutis ir septynios viena nuo kitos atokiau esančios sodybos. Yra nemažai tuščių namų, kurių per atostogas apžiūrėti atvažiuoja buvę kraštiečiai arba jų atžalos. Kaime mažai jaunų žmonių, likusios tik trys poros. Sodžiuje jaunimui nėra darbo, jei kas ir pasiūlo padirbėti, atlygis mažas, todėl jauni žmonės kelia sparnus ir lekia laimės ieškoti į užsienį arba pasuka į didmiesčius. Klyšių kaimas nedidelis, čia neįkurta bendruomenė, jeigu kas nori dalyvauti aktyvioje veikloje, jungiasi prie gretimų kaimų bend­ruomenių.

Ūkininkė J. Barvydienė, paklausta apie atostogas, sakė, kad karvutes reikia kasdien melžti, girdyti, šerti, todėl apie tolimas keliones tik pasvajoti galima, norėtų ir prie jūros nuvažiuoti, bet nepavyksta. Vyriausieji vaikai namuose reti svečiai, nėra kam pavaduoti, todėl tenka dirbti be jokių išeiginių ar atostogų. Net susirgti negali, tarstelėjo Jovita. Tiesa, prieš ketverius metus su mažuoju sūnumi Tomu artimieji leidosi į piligriminę kelionę, kurios įspūdžių iki šiol negali pamiršti. Aplankė Eifelio bokštą Paryžiuje, Disnėjaus parką, Sen Mišelio kalno pilį, kurią supa Atlanto vandenynas. Tokių švenčių gyvenime būna nedaug.

Aldona SIREIKIENĖ

ŪP korespondentė