Valdiška labdara skurstantiesiems sprangoka

Iki šiol visuomenę vis dar pasiekia „auksinių miltų“ bylos atgarsiai. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra kaltinama per brangiai 2011–2015 m. pirkusi būtiniausius maisto produktus labiausiai skurstantiems Lietuvos gyventojams. Gal tokia parama turėtų rūpintis vien visuomeninės, religinės organizacijos, kaip daugelyje Vakarų šalių, o ne Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, pasitelkusi uždaromą Žemės ūkio ministerijai pavaldžią įmonę? Gal tada ir skandalų būtų mažiau?

Permokėjo už kruopas ir makaronus
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiomis dienomis galutinai nusprendė, kad vadinamojo auksinių miltų skandalo centre atsidūrusi Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra privalo grąžinti 332 tūkst. eurų už netaupiai pirktus maisto produktus skurstantiesiems. Ši Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) pavaldi įstaiga, kurią ministerija rengiasi uždaryti, aimanuoja tokių pinigų neturinti. Europos socialinio fondo agentūra, su kuria ir bylinėjosi ŽŪM padalinys, reikalauja iššvaistytas lėšas grąžinti nedelsiant.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo lėšų pagrindinė administratorė Lietuvoje, kreipsis į Turto banką, kad jis išgautų skolą iš Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros. Viešųjų pirkimų tarnyba nustatė, kad 2011–2015 m., kai miltai vidutiniškai kainavo 485 eurus už toną, Rinkos reguliavimo agentūra juos labdarai pirko brangiausiai – po 732 eurus, taip pat permokėjo už miežines kruopas, greitai paruošiamas kviečių košes, konservuotas pupeles, makaronus.

Laimėjo „teisingas“ tiekėjas
2016 m. pradžioje brendo skandalas ir dėl „auksinių konservų“. Tuometis „be penkių minučių premjeras“, dar neslegiamas į dėžutę nuo brendžio bendrovės „MG Baltic“ įdėto kyšio prakeiksmo, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eligijus Masiulis ironizavo, kad ŽŪM nesikreipė į prokurorus dėl vargdieniams skirtų mėsos konservų, nors jie pirkti po 3,2 Eur/kg, o parduotuvėje tokie produktai kainavo vidutiniškai 1,6 Eur/kg, nes „teisingas tiekėjas konkursą laimėjo“ – Darbo partijos įkūrėjo, europarlamentaro Viktoro Uspaskicho šeimos valdomas „Kėdainių konservų fabrikas“.

Buvusiųjų ginčas
Tuometė ministrė „darbietė“ Virginija Baltraitienė pakėlė E. Masiulio mestą pirštinę ir atrėžė, kad pigiųjų konservų sudėtis tokia: geriamasis vanduo, 26 proc. kiaulienos, 3 proc. kiaulių odelių, lašiniai, kvietiniai miltai, svogūnai, prieskoniai, E250 konservantas, o į neva „auksinius konservus“ įdėta 88 proc. mėsos, prieskonių, sultinio ir jokių konservantų, todėl jie ir kainuoja dvigubai brangiau.
V. Baltraitienė dar leidosi filosofuoti, kad konservų indai, pripildyti 65 proc. mėsos ir sultinio, kainuoja tiek pat, kiek ir konservuotas šunų ėdalas – 4,4 Eur, hermetiškos skardinės dėžutės, kurių turinys – 90 proc. mėsos, parduodamos po 5 Eur, o agentūra, maitindama neturtėlius, atsižvelgia į Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijas.
Rinkos reguliavimo agentūra baudų už skurdžioms šeimoms ir neturtingiems vienišiams pirktą aliejų, avižines košes, saldintą sutirštintą pieną ir kiaulienos konservus negavo, o abu ginčininkai netrukus dingo iš visuomenės akiračio: E. Masiulis laukia teismo, V. Baltraitienė pasitraukė iš politikos.

Programą pakeitė fondas
Bet problema liko. Lietuvoje kasmet apie 300 tūkst. vargšų, likimo nuskriaustųjų ir savo noru susimovusiųjų tiesia ranką, prašydami valstybės pagalbos. Daugelį amžių pagal paprotines taisykles Lietuvos vargšus šelpdavo visuomeninės, dažniausiai religinės organizacijos.
2006–2013 m. maistą vargšams iš intervencinių atsargų dalijo ŽŪM. Vokietija 2009 m. kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, įrodinėdama, kad skurdžiausių Bendrijos sluoksnių labdaringas maitinimas neturi nieko bendra su žemės ūkiu, tai esanti socialinė programa, rūpinimasis vargšais yra kiekvienos ES šalies vidaus reikalas, o nefinansinės paramos šaltinis turi būti rinkos pasiūla. 2011 m. balandžio 13 d. teismo nutartis nutraukė 1987 m. pradėtą maisto iš intervencinių atsargų labiausiai nepasiturintiems asmenims programą. Ją pakeitė Europos pagalbos ypač skurstantiems asmenims fondas, kurio lėšų prižiūrėtoja Lietuvos Vyriausybė paskyrė Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją.

Viduramžių organizacija
Tačiau ilgai negendančius maisto produktus stokojantiems visuomenės nariams po senovei perka kitai Vyriausybės institucijai pavaldi valstybės įmonė Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra, o paramą dalija nevyriausybinės organizacijos (Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, „Maisto bankas“) ir savivaldybės.
Neaišku, kas ikikrikščioniškoje, pagoniškoje Lietuvoje valgydindavo vargšus ir badmirius. Gal niekam jie nerūpėdavo, palikti pakelėse numirti. Tačiau jau nuo XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje paplito vadinamosios špitolės (iškraipytas lotyniškas žodis hospitale – ligoninė, prieglauda) – bažnytinės įstaigos, globodavusios beturčius senelius, luošius, ligonius, padegėlius, pamestinukus, našlaičius. Baigiantis XVIII a. mūsų šalyje veikė didelis špitolių tinklas.

Kilnumas laisvosios rinkos sąlygomis
„Pasižvalgykime į pasaulinius pavyzdžius. Nevyriausybinės, bažnytinės organizacijos visur geriau, sąžiningiau, pigiau ir efektyviau pasirūpina vargšais. Valdžia paprastai daro tai kerėpliškai ir brangiai. Net ir laisvosios rinkos sąlygomis atsiranda nemažai žmonių, kurie savanoriškai aukoja savo laisvalaikį, kartais ir lėšas kilniam tikslui – padėti į nelaimę patekusiems, net ir nepažįstamiems visuomenės nariams. Tokia jau žmogiškoji prigimtis nuo Adomo ir Ievos. Lietuvos valdžiai reikėtų labiau pasitikėti Maltos ordino pagalbos tarnyba, Samariečių bendrija, organizacija „Lietuvos Caritas“. Aišku, valdžia privalo kontroliuoti, kaip visuomenininkai skirsto valstybės biudžeto ar europinių fondų pinigus. Tačiau viskas priklauso nuo asmenybių – ir valdininkų būna labai garbingų, bet gali pasitaikyti ir savanorių neprincipingų“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė buvęs ilgametis „Lietuvos Carito“ generalinis direktorius, Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedros bazilikos kunigas vikaras Robertas Grigas.

Europiniais produktais šeria kiaules
„Caritas“ – tarptautinė 95 proc. savanoriška katalikiška organizacija, visame pasaulyje padedanti vargstantiesiems, nepriklausomai nuo jų rasės, religijos, lyties ir tautybės, besiremianti Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu, pabrėžiančiu žmogaus orumą. Susitarusi su rėmėjais – prekybos centrais ir privačiais asmenimis, Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ socialinio centro labdaros valgykla „Betanija“ (taip pavadinta prisimenant Rytų Jeruzalės priemiestį, kuriame Jėzus prikėlė iš kapo prieš keturias dienas mirusį Lozorių) tarsi viduramžiais kasdien pavalgydina apie 500 buvusių kalinių, amatų mokyklų auklėtinių, elgetų, kas du mėnesius išdalija maisto paketus apie 70 tūkst. žmonių. Labdaros tinklas puikiausiai veikia ir be valdiškų socialinės rūpybos įstaigų trigrašio.
O anksčiau ŽŪM, dabar – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skirstomi produktai, pažymėti ES vėliavos ženklu, patenka ne vien ant varguolių stalo. Nemokamai gautu maistu tariami neturtėliai šeria šunis, kiaules, atiduoda produktus neskurstantiems giminaičiams ir net parduoda turguje.

Atvėsino ūkininkų dosnumą
Visuomeninių organizacijų nuo­mone, valdžios įstaigos į labdaros dalybas apskritai neturėtų kištis. „Maisto bankas“ pats turi sandėlių ir užtektinai savanorių pagalbininkų. Žemdirbiai gali dalyvauti Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros rengiamuose konkursuose tiekti maistą vargšams. Anot ŽŪM pareigūnų, kas pasiūlys tinkamą kainą, iš to ir nupirks. 2014 m. Lietuvos ūkininkai, kuriems dėl Kremliaus paskelbto ES vaisių, daržovių, mėsos, pieno gaminių embargo užsivėrė rusiška rinka, nenorintys savo produkcijos užarti pagal Briuselio rekomendacijas, galėjo veltui pasiūlyti skurstantiesiems šviežių morkų, kopūstų, obuolių, tai yra gerokai vertingesnių maisto produktų negu į „Maisto banko“ labdaros vežimėlius prekybos centruose dažniausiai patenkantys pigūs makaronai ir margarinas. Tačiau prieš ketverius metus ūkininkų dosnumą atvėsino menkos, nė produkcijos savikainos nesiekusios ES kompensacijos už labdaringas daržoves ir vaisius.

Verslas sugeba prisitaikyti
Miltai – pagrindinis produktas, kurį gauna vargšai pagal Europos pagalbos ypač skurstantiems asmenims programą. „Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos direktorės Dalios Ruščiauskienės, ar dabartinė lietuviška pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims sistema neatvėsina asociacijai priklausančių įmonių siekio laimėti viešųjų pirkimų konkursus ir tiekti miltus, kruopas, dribsnius į labdaros sandėlius.
„Verslas prisitaiko prie visokių aplinkybių. Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos narės imasi įvairių europinių projektų. Taip pat ir socialinių. Bet Lietuvos rinka mums per ankšta. Miltų pirkėjų, duonos valgytojų mūsų šalyje mažėja. Grūdų perdirbėjai ieško dar neatrastų eksporto krypčių, naujų rinkų. Net ir Afrikoje, kituose žemynuose“, – aiškino D. Ruščiauskienė.

Kam atiteks sukauptos atsargos?
ŽŪM iki gegužės 25 d. laukia pirkėjų, kuriems galėtų parduoti akcinės bendrovės „Jonavos grūdai“ sandėliuose laikomus 774,04 tonos pirmos klasės 2007 m. derliaus, 7 789 tonas pirmos klasės 2008 m. derliaus, 4 336,30 tonos pirmos klasės 2009 m. derliaus rugių, 1 119,55 tonos antros klasės 2007 m. derliaus, 5 909,93 t antros klasės 2011 m. derliaus kviečių, 4 tonas 2008 m. cukraus bei vieną toną 2008 m. druskos. Rugių pradinė kaina –130 Eur už toną (neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio), kviečių – 150 Eur/t, cukraus – 0,74 euro cento už kg, druskos – 0,09 ct/kg . Šiuos maisto produktus Vyriausybė dešimt metų kaupė, kad Lietuva lengviau atlaikytų karus, katastrofiškas gamtos nelaimes. Ar kiek nors kviečių, rugių, druskos ir cukraus iš Jonavos saugyklų atiteks labdarai? Pagal Europos Komisijos patvirtintą programą Lietuvos vargšams pamaitinti, iš tiekėjų nupirktiems produktams laikyti ir transportuoti 2014–2020 m. bus išleista 90,8 mln. eurų (77,2 mln. eurų – Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo lėšos). 2018 m. šešis kartus bus dalijami 17 rūšių maisto produktai: vasario, balandžio paketai jau turėjo paįvairinti neturtingųjų valgiaraštį, o naujos dalybos vyks birželio, rugpjūčio, spalio ir gruodžio mėnesiais.
Maistu šelpiami žmonės, per mėnesį gaunantys mažiau nei 183 Eur pajamų. Ypatingais atvejais savivaldybės paramą gali suteikti ir asmenims, kurių vidutinės mėnesio pajamos nesiekia 268,40 Eur.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
ŪP korespondentas