Zenono Vezbergo gero bitininko pamokos

Daiva SKIRKEVIČIENĖ

Karves laikome, kad melžtume pieną, bites – kad jos neštų medų. Panevėžietį bitininką Zenoną Vezbergą visą gyvenimą lydi bitės. Patyręs bičiulis, užsiimantis bičių šeimų ir bičių motinėlių veisimu, gali duoti ne vieną patarimą, kaip prižiūrėti ir kaip „įdarbinti“ biteles, kad jos duotų kuo daugiau naudos.

Veisia darbščias ir nepiktas
Z. Vezbergas iš avilio paprastai prisuka apie 100 kg medaus. Kiekvieną naują sezoną turi prigaminti po 1000 korių rėmelių. Laiko 65 bičių šeimas. Bet daugina jas ne dėl medaus, o parduoti. „Bitės yra paklausesnės už medų“, – teigia bitininkas.
Kasmet jis parduoda po 35 bičių šeimas, o pasiliktas 30 šeimų ir vėl padaugina. „Man labai patinka bičių veisimas, dauginimas“, – sako Z. Vezbergas. Jis turi Vokietijoje pirktą veislinę motinėlę su pasu, patvirtinančiu, jog ši motinėlė gerai deda kiaušinėlius ir veda nepiktas, ramias bites. Užsienyje dirbtiniu būdu apvaisinta motinėlė kainuoja 1000 Lt ir daugiau.
Dabar Z. Vezbergas visus norinčiuosius gali aprūpinti veislinėmis nepiktomis ir darbščiomis bitėmis. Ką tik išsiritusias neapvaisintas motinėles parduoda po 20 Lt, o apvaisintas – po 50 Lt.
Motinėlių auginimu jis užsiima apie 25 metus. „Tuo ėmiausi norėdamas gauti gerų rezultatų. Man patinka, kur sunku, kur leng­va – kiekvienas gali nueiti. O čia reikia daug žinoti, sugebėti. Man labai įdomus pats procesas“, – sako bitininkas.
Z. Vezbergas tiksliai nežino, kiek per metus parduoda motinėlių – gal apie 100. Galėtų priauginti ir dar daugiau, bet joms turi būti pirkėjų. „Tik išsiritusi motinėlė ne vėliau kaip per 7 dienas turi susiporuoti su tranu. Jeigu to nepadarys, bus niekam tikusi – dės neapvaisintus kiaušinėlius, o iš jų risis vien tranai. Svarbu, kad būtų tinkamas oras bičių motinėlei susiporuoti su tranu, kad užsisakiusieji jas laiku atsiimtų. Kai kas ir po žiemos prašo motinėlių. Dabar visas darbas yra bergždžias, nes tranus bitės pradeda auginti tik birželio mėnesį.“

bitininkasGera motinėlė veda ne vien geras motinėles
Iš Kupiškio rajono, Antašavos, kilęs Z. Vezbergas bitininkyste užsiima nuo pat vaikystės – jau 50 metų.
„Mes, vaikai, labai norėjome medaus. Tad tėtis nupirko avilį, o mamos brolis bitininkas atvažiuodavo prižiūrėti bičių. Aš, devynmetis, eidavau jam padėti. Ir mane bitininkavimas sudomino. Paskui, dėdei mirus, paveldėjau jo bityną. Visą gyvenimą mane lydi bitės.“
Pasak patyrusio bitininko, iš tos pačios bičių motinėlės padėtų kiaušinėlių išsirita apie 30 proc. labai gerų motinėlių, 30 proc. gerų ir 30 proc. – netikusių. Gera ar bloga motinėlė, sprendžiama iš to, kaip ji deda kiaušinėlius.
„Motinėlę kasmet pažymiu skirtinga spalva. Įleidžiu į vestuvinį aviliuką ir stebiu, – pasakoja
Z. Vezbergas. – Mano ir jaunų bitininkų požiūris skiriasi: jie džiaugiasi, jeigu motinėlė deda kiaušinėlius, o man turi dėti labai daug ir gražiai – pridėti perų nuo viršaus iki apačios, dėti iš eilės ratu, o ne kur papuola, kampuose. Rudenį geras motinėles pakeičiu dar geresnėmis.“
Rudeniop po medaus sukimo pasipila ir bitininkų skambučių, dėl neatsargaus elgesio pražudžiusių motinėlių ir prašančių jų parduoti.
Kai kurie bitininkai, anot pašnekovo, nesupranta, kad motinėlės neturi būti apvaisinamos giminingais tranais.
„Jeigu motinėlę apvaisina jos broliai tranai, apie 50 proc. sudėtų kiaušinėlių bus nevaisingi, išsiritusios bitės nebus stiprios. Kodėl bitės spiesdamos skrenda apie 5 kilomet­rus, bet nelenda į šalia esantį avilį? Instinktas jas veda kuo toliau, kad išvengtų giminystės ryšių.“
Z. Vezbergas, spiečiant bitėms, į Žaliąją girią nuveža jaunų motinėlių ir paties auginamų tranų. Taip atsiranda naujos bičių šeimos.
Jei bitėms avilyje pasidaro ankšta ar nepatinka šeimininkas, anot pašnekovo, motinėlė prideda nevaisingų kiaušinėlių ir bitės augina tranus.
Eidamas prie bičių Z. Vezbergas niekada nenaudoja veido tinklelių ar specialios aprangos. „Kartais kokia bitė įgelia, bet kiek tos bitės tėra – o manęs juk daug!“ – šypsosi bitininkas. Nors praėjusį rudenį, prisipažįsta, buvo sugeltas.
Iš Liūdynės kaimo paskambinęs žmogus Zenonui pasiūlė padovanoti savo bites. „Man nereikia, turiu savo. O kodėl jūs toks geras?“ – pasiteiravo. Pasirodo, dėl liūdiniečio agresyvių bičių nebegalėjo apsikęsti kaimynai, o ir pats bitininkas negalėjęs išeiti į kiemą, kad būtų nesugeltas.
Nuvažiavęs į Liūdynę Z. Vezbergas iš pradžių prie avilių bandė prieiti tik su dūmine, bet netrukus buvo užpultas piktų bičių ir priverstas galvą užsidengti tinkliuku. Nelaimingajam bitininkui Z. Vezbergas padėjo: šiemet iš jo nuvežtos veislinės motinėlės išsirito nauja bičių karta, pakeitusi „buldogines“, ir problemos lyg nebūta.

Bitėms reikia padėti
Kaip nepiktos bitės apsigina nuo priešų – širšių, vapsvų, skruzdžių?
„Nuo širšių neapsigina niekas. Jas gali gaudyti tik įpylęs prarūgusio alaus ar kompoto. Širšių ypač daug negyvenamose sodybose, prie apleistų pastatų kabo arklio galvos dydžio jų lizdų. Bet kaip vilkai neišpjauna visų avių, taip ir širšės ne visas bites išžudo“, – sako Z. Vezbergas.
Kaip teigia bitininkas, bitėms reikia padėti apsiginti nuo priešų, išbandyti visokių metodų, kad joms pačioms nereikėtų kariauti. Kol dar laikė bites kaime, gimtojoje sodyboje, Z. Vezbergui yra tekę sudeginti avilį, kai į jį skruzdėlyną susinešė ir bites išžudė rudosios skruzdėlės.
Bitininkystės sėkmė, pasak pašnekovo, priklauso ne vien nuo bitininko norų, labai priklauso ir nuo orų. Kai kas patyrusio bitininko klausia patarimo, į kokią vietą statyti turimus avilius, kad bitės prineštų daug medaus.
„Gali vietoj 10 avilių toje pačioje vietoje pastatyti jų 100, bet 10 kartų daugiau medaus negausi, – tvirtina bitininkas ir vaizdingai palygina: – Jei mudu turime kibirą vandens, juo mėgausimės visą dieną, bet jei gėrėjų bus 100, visiems ir po stiklinę neteks. Ir su bitėmis tas pats. Jos turi turėti darbo, turi būti šalia žydintis laukas ar miškas – kas išskiria nektarą, tada sulauksi rezultato.“
Prie Z. Vezbergo namų Panevėžyje taip pat stovi avilys. Įspūdingas, pagamintas iš išskobto gimtojoje sodyboje nupjautos liepos kamieno. Per metus čia bitės suneša tik porą kibirų medaus, nes joms, anot bitininko, stinga veiklos, nėra iš kur medaus nešti. Tačiau, jo manymu, net ir pasėti aplinkui medingųjų augalų nebūtų išeitis.
„Kiekvienas augalas žydi apie 2-3 savaites. Jei prie bityno pasisėsi medingųjų augalų, jie peržydės, ir kas bus toliau? Dėdės palikto stacionaraus bityno atsisakiau jau seniai, mano aviliai – ant ratų.“
Vienas kretingiškis, norintis pirkti bičių šeimų savo sodams apdulkinti, panevėžiečiui prisipažino, jog bičių šeimas suleistų į turimus senus avilius. Tuomet Z. Vezbergas kretingiškio ūkininko paklausė, kokiu automobiliu šis važinėja.
„Pasirodo, landroveriu. Pasakiau jam: jeigu važinėtumėt žiguliu, galėtumėt leisti bites į senus avilius. Bet jeigu važinėjat landroveriu, nusipirkite naujų avilių, kad gautumėte iš bičių naudos. O dar geriau būtų nusipirkti bičių su visa bitide ant ratų. Tada ją vežiokite po sodą, o šiam peržydėjus – prie žydinčių laukų“, – tokį patarimą ūkininkui davė bitininkas.
Anot jo, kai kas tikisi, kad išplės lizdą, pridės daug rėmų, ir bitės atneš daug medaus.
„Ne, – sako bitininkas. – Turi būti daug bičių. Jei plėsi lizdą nesant daug bičių, jos sušals.“
Ir čia Z. Vezbergas prisiminė a. a. monsinjoro Kazimiero Vasiliausko pasakytą mintį apie medį: jeigu nori, kad jis užaugtų, turi medį laistyti, globoti, o ne traukti už šakų aukštyn ir išgyventi, kodėl jis neauga. Medis turi augti iš šaknų.
„Tas pats ir su bitėmis. Kai lizde jų daug prisiperi, tada reikia plėsti lizdą“, – pataria senas bitininkas.

Bitynas ant ratų
„Karves laikome, kad melžtume pieną, bites – kad neštų medų. Reikia sugebėti bites „įdarbinti“, kad iš jų turėtume naudos“, – sako Z. Vezbergas. Jis savo bites įkurdinęs ant ratų paties sukonstruotose daugiaaukštėse bitidėse.
Pagal profesiją inžinierius,
Z. Vezbergas pirmąją vežiojamą bitidę ant traktoriaus priekabos pasigamino apie 1980 metus.
„Sovietmečiu, kai ir kuras, ir traktorius – viskas kainuodavo degtinės buteliais, buvo paprasta. O vėliau pasidarė problema didelę bitidę nutempti iki miško – tekdavo pakloti 100 Lt. O tempti ją reikėdavo ne kartą, be to, naktį. Tapo per brangu“, – prisimena pašnekovas.
Dabar sau ir parduoti jo konstruojamos bitidės yra prikabinamos prie lengvojo automobilio. Atsikėlęs 4 val., kai bitės dar miega, bitininkas užkiša lakas, prisikabina bitidę prie savo automobilio ir nutempia ją ten, kur tuo metu jos gali rasti nektaro.
„7 val. bitės jau būna naujoje vietoje. 10 val. nuvažiuoju patik­rinti – visos bitutės eina į darbą ir grįžta su pilnais kibirėliais, – vaizdingai pasakoja sumanus bitininkas. – Žydi karklai, bitės sustiprėja, tada jas nuvešiu į mišką, kai sužydės avietės ir mėlynės. Po to, susitaręs su ūkininkais, išvešiu į žydinčius žieminių rapsų, o vėliau – į vasarinių rapsų laukus, po to – į grikius, iš grikių – į viržius. Kai galiu nuvežti ten, kur tuo metu žydi augalija, galiu sulaukti ir rezultato.“

Pražudo bitininkų aplaidumas
Pasak bičių žinovo, rudenį vienai šeimai pamaitinti prieš žiemą reikia 10 kg cukraus. „Ir po to gali ramiai laukti pavasario. Kai kurie bitininkai bando taupyti. Tada vasario mėnesį pradeda maitinti sirupu. Bitėms pilvai išsipučia, jos suviduriuoja.“
Kartais vis tenka perskaityti žinių apie masines bičių žūtis. Kaltinami chemizuoti žemdirbių laukai, mobiliojo ryšio bokštai ir kita. Z. Vezbergo manymu, dėl savo nesugebėjo tinkamai prižiūrėti bites lengviausia apkaltinti kitus.
„Štai mano avilys stovi mieste – aplinkui ir antenos, ir vibracija. Blogesnės vietos ir būti negali. Bet bitės nemiršta. Masiškai žūva bitės dėl blogos priežiūros – jeigu ne paties bitininko, tai galbūt netoliese esančio“, – neabejoja bitininkas. Jeigu kur yra ligos židinys, neprižiūrėtos bitės, iš ten užkratą į savo avilius atsineša sveikos ir gerai prižiūrimos bitės.
„Rudeniop bitės nusilpsta, tuo­met stipresnės pradeda vogti medų iš silpnesnių. Taip yra visur – iš silpnesnio žmogaus stipresni ir telefoną, ir fotoaparatą atima, – palyginimais vėl paskanina pasakojimą pašnekovas. – Bitės vogdamos iš silpnų apleistų bičių su medumi parsineša ir erkių.“
Pasak Z. Vezbergo, yra bitininkų, nemačiusių erkių, negydančių savo bičių nuo šių parazitų. Čia ir yra pagrindinės priežastys, kodėl bitės žūva. Jeigu visi jas prižiūrėtų, to nebūtų. Bitė atneš medaus, jei sudarysi jai sąlygas.“
Daug po pasaulį keliaujantis bitininkas ir svečiose šalyse visada stengiasi pasidomėti bitėmis ir bitynais. Z. Vezbergas su viena iš trijų savo dukterų greitai vyks pakeliauti į Iraną.

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.