Aplinkos ministro dūris kaimui

Simonas Gentvilas pasirašė nuosprendį Lietuvos žemės ūkiui, nors tam nei teisės, nei žinių galimai neturėjo

Aplinkos ministras Simonas Gentvilas

Praėjusią savaitę Baltijos regiono valstybių atstovai patvirtino atnaujintą Baltijos jūros veiksmų planą (BSAP). Parašą po šiuo dokumentu padėjo ir Lietuvos aplinkos ministras Simonas Gentvilas, taip dar kartą patvirtindamas Lietuvai numatytas ambicingas azoto bei fosforo išmetimų į Baltijos jūrą mažinimo apimtis. Aiškėja, kad ministras parašą suraitė net nežinodamas, kad Seimas dėl neadekvačiai didelių į jūrą išmetamų teršalų mažinimo siektinų rodiklių nėra ratifikavęs BSAP sutarties priedo, kuriame jie numatyti. Negana to, ketinimo pasirašyti atnaujintą BSAP ministras nederino ir su parlamentinę kontrolę vykdančiais Seimo komitetais.

Pasirašė ir pasigyrė

Atnaujintą BSAP patvirtino visos devynios aplink Baltiją esančios valstybės – Danija, Estija, Suomija, Vokietija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Rusija, Švedija. Planą prireikė atnaujinti, nes iki 2021 m. nepavyko, kaip buvo užsibrėžta, pasiekti geros jūros būklės. Esą dėl intensyvesnės augalininkystės ir mineralinių trąšų naudojimo padidėjo azoto sąnaudos.

Aplinkos ministerijos (AM) išplatintame pranešime teigiama, esą „mūsų šalis palankiai vertina atnaujintame plane numatytus veiksmus žemės ūkio keliamai taršai sumažinti“. Taip pat cituojamas ir aplinkos ministras S. Gentvilas: „Lietuva tvirtai įsipareigoja mažinti mineralinių trąšų naudojimą, sudaryti sąlygas griežtam reguliavimui, skatinti ekologinį ūkininkavimą, įgyvendinti Helsinkio komisijos maistinių medžiagų perdirbimo strategiją, didinti ūkininkų informuotumą.“

Nieko nežinojo, nieko negirdėjo

Tik ar nepaskubėjo ministras išreikšti savo nuomonės ir įsipareigojimo visos valstybės vardu? Mat iki šiol Lietuvos Seimas nėra ratifikavęs 2013 m. atnaujinto BSAP III priedo 2-osios dalies, kurioje Lietuvai nustatytos azoto išmetimų mažinimo apimtys 2,5 karto viršija Estijai, Latvijai ir Suomijai keliamus uždavinius kartu sudėjus, o fosforo – beveik tiek pat, kiek turi bendrai sumažinti Estija, Latvija, Suomija ir Švedija. Faktiniais duomenimis, pagal normalizuotus azoto ir fosforo išmetimus į Baltijos jūrą referenciniais 1997–2003 metais, Lietuva į Baltiją išmetė apie 49 684 t azoto bei apie 2 588 t fosforo. Pagal BSAP III priedo 2-ojoje dalyje nustatytus rodiklius, Lietuva azoto išmetimus į Baltijos jūrą turi sumažinti 8 970 t, o fosforo – 1 470 t, kai kaimyninė Latvija, išmetanti 74 670 t azoto bei 2 073 t fosforo, sumažinti teršalų kiekius įpareigota kur kas mažiau – 1 670 t azoto bei 220 t fosforo. Lietuva azoto išmetimus sumažinti privalo net daugiau nei Suomija (3 030 t), kuri jo į Baltiją išmetė apie 73 965 t.

2013 metų BSAP pakeitimu apribotas mėšlo naudojimas, nustatant 25 kg/ha fosforo limitą, įvesti privalomi Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai galvijininkystės ūkiams, kuriuose laikoma daugiau kaip 400 sąlyginių gyvulių, o daugiau kaip 100 SG laikantiems ūkiams – supaprastintų leidimų sistema ir kt.

Seimas dėl BSAP III priedo 2-osios dalies ratifikavimo turėjo balsuoti 2013 m. lapkričio 14 d. rytiniame posėdyje. Tačiau, kaip teigiama šio posėdžio stenogramoje, parlamentaro Jurgio Razmos siūlymu balsavimas dėl šio dokumento ratifikavimo iš viso buvo išbrauktas iš posėdžio darbotvarkės bendru posėdyje dalyvavusių Seimo narių sutarimu.

„Ūkininko patarėjo“ kalbintas aplinkos ministras S. Gentvilas teigė net nežinojęs, kad Lietuvos Seimas nėra ratifikavęs BSAP III priedo 2-osios dalies, kurioje numatyta, kiek Lietuva turi sumažinti į Baltijos jūrą išmetamų teršalų, todėl nematė prasmės poziciją derinti nei su Seimo Kaimo reikalų (KRK), nei su Aplinkos apsaugos (AAK) komitetais. „Man tai naujiena. Išsiaiškinsiu su specialistais. Tačiau problema dėl to nedings-
ta – Lietuvos išmetamų teršalų kiekis nemažėja ir šią problemą reikia spręsti“, – tikino ministras.

Nuomonės neklausė

ŪP kalbinta AAK pirmininkė Aistė Gedvilienė pripažino, kad aplinkos ministras S. Gentvilas savo pozicijos dėl BSAP su komitetu iš tiesų nederino ir apie ketinimus pasirašyti atnaujintą BSAP neinformavo. „Man net nelabai žinoma, apie kokį planą kalbama, gal jis buvo derinamas kituose Seimo komitetuose“, – spėliojo
A. Gedvilienė.

KRK pirmininkas Viktoras Pranckietis ŪP patikino, kad, nors pati Helsinkio konvencijos sutartis, dar kitaip vadinama BSAP, Lietuvos Seime ir ratifikuota, tačiau jos III priedo 2-oji dalis – ne. Todėl nelabai aišku, kodėl aplinkos ministras dabar nusprendė pasirašyti sutarties pataisas, kurios vargu ar sumažino reikalavimus Lietuvai. „Pataisos tikrai nebuvo aptariamos mūsų komitete. Neteko girdėti, kad būtų aptariamos ir su socialiniais partneriais“, – tvirtino V. Pranckietis.

Apie S. Gentvilo ketinimus pasirašyti atnaujintą BSAP nieko nežinojo ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis. Šis komitetas apie tokius ketinimus taip pat nebuvo informuotas.

2010–2014 metais – tuo laikotarpiu, kai 2013 m. Seime buvo svarstoma, ar ratifikuoti BSAP III priedo „Taršos iš sausumos taršos šaltinių prevencijai taikomi kriterijai ir priemonės“ 2-osios dalies „Taršos iš žemės ūkio šaltinių prevencija“ pakeitimus, Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) vadovavęs dabartinis parlamentaras, KRK narys Vigilijus Jukna ŪP teigė, jog  jau nelabai prisimena pačias svarstymų peripetijas, tik atsimena, kad ši priedo dalis ratifikuota išties nebuvo. „Kiek keista, kad šį kartą ministras apie ketinimus atnaujinti BSAP neinformavo Seimo komitetų, kurie vykdo tų sričių parlamentinę kontrolę. Ji privalo būti užtikrinta, todėl derinimas bei galimos diskusijos kaip tik ir leistų išvengti įvairių nesusipratimų“, – tikino V. Jukna.

Klausimai be atsakymų

Iš AM paskelbto pranešimo spaudai apie atnaujintą BSAP sunku suprasti, kokius konkrečius įsipareigojimus prisiėmė Lietuva. Todėl ŪP kreipėsi tiek į AM, tiek ir į ŽŪM, prašydamas detalizuoti įsipareigojimus, pagrįsti, ar įmanoma juos realiai įgyvendinti ir kokiomis priemonėmis, ar buvo bandoma pakeisti 2013 m. konvencijos priede numatytus į jūrą išmetamų teršalų mažinimo siektinus rodiklius bei kaip suprasti tai, kad atnaujintame BSAP jau yra įtvirtintas įsipareigojimas ekologinių ūkių dalį Lietuvoje padidinti iki 25 proc., nors diskusijos dėl bendrosios žemės ūkio politikos, kurioje būtų įtvirtintas toks rodiklis, dar nėra pasibaigusios.

Tačiau ministerijų pareigūnai nesivargino atsakinėti į nepatogius, dar pirmadienį prieš 11 val. pateiktus redakcijos klausimus – atsakymų iki vakar 10 val. ŪP taip ir nesulaukė.

Liko neatsakyta ir kaip ketinama užkirsti kelią kitokio pobūdžio teršalų plitimui Baltijos jūroje, kas taip pat turėtų rūpėti Baltijos regiono valstybėms. Mat, nors politikai ir mėgsta teigti, kad žemės ūkis – vienas didžiausių Baltijos jūros teršėjų, tačiau šios veiklos srities išmetamas teršalų kiekis gali tapti labai menkas ir ne toks pražūtingas palyginus su tuo, kuris guli Baltijos jūros dugne ir po truputį skverbiasi į jūros vandenį. Jūros dugne palaidoti cheminiai ginklai. Irdami jie gali sukelti tikrą Baltijos jūros ekologinę katastrofą, kurios padariniai – sunkiai prognozuojami.

Tiksinti ekologinė bomba

Pagal 1945 m. Potsdamo konferencijoje pasiektą susitarimą Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga į Baltijos jūros dugną nuleido apie 65 tūkst. t Vokietijos cheminių ginklų. Vien tik prie Bornholmo salyno yra per 18 tūkst. cheminio ginklo vienetų – bombų bei sviedinių. Tačiau Sovietų Sąjunga nelabai paisė susitarimo, kuriose vietose tiksliai reikia nuleisti ginklus. Nors dauguma amunicijos buvo nuskandinta šalia Bornholmo ir Gotlando, kaip ir buvo sutarta, tačiau sovietai ginklus vertė per laivų bortus, kai tik nuplaukė tiek, kad nebematytų kranto. Tai reiškia, kad šimtai tonų pavojingų medžiagų gali gulėti nežinomose vietose – net ir arti kranto ar žvejybos zonose. Todėl nuodingos medžiagos aptinkamos Lenkijos Gdansko įlankoje, kur jų iš viso neturėtų būti, nes šioje teritorijoje cheminis ginklas neturėjo būti laidojamas.

Viena iš vietų, kurioje palaidotas cheminis ginklas, yra už 70 jūrmylių į vakarus nuo Lietuvos krantų. Šioje vietoje, į pietryčius nuo Gotlando salos, sovietų kariškiai į jūrą išmetė apie 2 000 t bendro svorio
(1 000 t aktyvios medžiagos) cheminio ginklo. Aviacinės bombos, artilerijos sviediniai buvo išmėtyti 1 200 kv. km plote, iš kurio mažiau kaip dešimtadalis priklauso Lietuvos ekonominei zonai. Šis sąvartyno plotas gali būti dar labiau išplitęs, kadangi dėžės ir konteineriai buvo skandinami laivams plaukiant arba dreifuojant.

Skambina pavojaus varpais

Nemaža dalis cheminių nuodingų medžiagų palaidotos tam nepritaikytuose konteineriuose, kurie greitai yra. Nustatyta, jog tarp Baltijos jūroje paskandintų cheminių medžiagų vyrauja ipritas – nervus paralyžiuojančios garstyčių dujos.

Varšuvos Karo technikos akademijos atlikti tyrimai rodo, kad, nors Baltijos jūroje palaidoti konteineriai su nuodingomis medžiagomis gali gulėti ne ilgiau nei 150 metų, bet jau dabar cheminės medžiagos pradeda skverbtis į jūrą.

Lenkijos mokslų akademijos Okeanologijos instituto mokslininkai yra nustatę, kad po Antrojo pasaulinio karo Baltijos jūroje nuskandintas cheminis ginklas sukelia žuvų ligas ir mutacijas. Nustatyta, jog žuvys, plaukiojančios medžiagų palaidojimo vietose, serga dažniau nei plaukiojančios kituose Baltijos jūros rajonuose. Jose aptikta ir genetinių pokyčių. Todėl nuogąstaujama, kad teršalai netrukus gali patekti ir į žmonių mitybos gandinę.

2021-10-28

ŪP vyr. redaktoriaus pavaduotojas Kazys KAZAKEVIČIUS

Autoriaus ir AM nuotraukos

Simonas Gentvilas, Aplinkos ministerija, Aistė Gedvilienė, BSAP