Ar plūgo broliui reikia plūgo?

„Paukščiai man daro nuostolių išrinkdami dirvai naudingus sliekus ir vabaliukus, bet jie rodo, kad žemė gyva“, – sako ūkininkas Jonas Venslovas.

„Ūkininko patarėjo“ tema

Lietuvoje – didelė dirvožemio degradacija. Ir ji vis plečiasi. Tai lemia intensyvi ariamoji žemdirbystė. Beariminė žemdirbystė nepalyginamai geriau nei ariminė užtikrina dirvožemio tvarumą, ji yra tausojamosios žemdirbystės pagrindas ir vienas svarbiausių dirvožemio derlingumo išsaugojimo bei jo puoselėjimo elementų. Tokia yra oficiali mūsų Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) pozicija.
Rengdama dirvožemio ap­sau­gą nuo degradacijos reglamentuojančius teisės aktus, ŽŪM ateityje žada atsižvelgti į beariminės žemdirbystės metodą.

Ūkininkai pasigenda alternatyvų
„Dabar iš žemės stengiamasi viską paimti, jai nieko neduodant: išberti sėklą, užpilti kuo daugiau chemijos ir nuimti kuo didesnį derlių, – mano rokiškėnas ūkininkas Jonas Venslovas.
Vienas į svečius atvykęs vokietis ūkininkas Jonui uždavė klausimą: kada kišenėje lieka daugiau pinigų – ar kai prikuli 2 t/ha, ar 3 t/ha grūdų? „Jei žemės prastos, gali užauginti ir po 4 t/ha grūdų, bet išlaidų chemijai taip pat bus daug. Aš stengiuosi patirti kuo mažiau išlaidų ir kad žemei būtų lengviau, o mūsų pilvukams – geriau“, – sako J. Venslovas.
Gegužę rašėme, kad šis ūkininkas iš Kalvių kaimo, taip pat Arvydas Bražiūnas iš Ruzgų ėmėsi gamtinius išteklius tausojančios žemdirbystės – atsisakė žemės vartymo ariant ir dabar sėja tiesiai į neįdirbtą dirvą. Dar du rokiškėnai ūkininkai iš Kamajų ir Pandėlio seniūnijų, mūsų žiniomis, taip pat įsigijo specialias sėjamąsias beariminei žemdirbystei plėtoti.
Tausojamąja žemdirbyste besiverčiantys Vokietijos ūkininkai, pasak J. Venslovo, gauna ES paramą. Konkretus pavyzdys: iš viso per 300 ha dirbantis vienas vokietis ūkininkas 140 ha turi kalvotoje vietovėje ir jos nearia, dirba tik skutikliais. Už beariminiu būdu dirbamą žemę šiam vokiečių žemdirbiui prie pagrindinių paramos išmokų pridedama po 102 Eur/ha. Apie tokią paramą beariminės žemdirbystės atstovai Lietuvoje gali tik pasvajoti. „Kalviuose, kur plyti kalvos ir smėlynai, mes, ūkininkai, galėtume nenaudoti plūgo ir taip pat gauti papildomų išmokų. Deja, Lietuvoje tausojamąja žemdirbyste bus laikoma, jei prie griovio paliksi 2 m pločio ruožą pievos“, – kiek ironiškai sako J. Venslovas.
Pašnekovas netvirtina, jog visi Lietuvoje turėtų nustoti arti žemę, tačiau mano, kad ŽŪM galėtų pasiūlyti alternatyvų. Viena jų galėtų būti beariminė žemdirbystė kaip ES remiama tausojamosios žemdirbystės šaka.

Neariama žemė augina gyvastį
Gaminantieji šiaudų granules neseniai kreipėsi į J. Venslovą prašydami parduoti šiaudų. Jis atsisakė. „Šiaudai yra žemės trąša, juos perdirbdami sliekai gamina humusą“, – sako ūkininkas.
„ŪP“ žurnalistei teko girdėti ir priešingų ūkininkų tvirtinimų, kad lauke palikti šiaudai platina augalų ligas.
„Jeigu kombainas lauke paskleidė susmulkintus šiaudus, o paskui traktorius juos aparė, tada po žeme atsidūręs šiaudas ima „gaminti“ įvairius grybus, ligas, jomis užkrečia ir pasėlius. Bet kai dirvos paviršiuje lieka šiaudas, saulė sunaikina visas ligas, o po šiaudais apsigyvena sliekai“, – patikina pašnekovas.
J. Venslovas apie tausojamąją žemdirbystę kalbėjęsis su vienu ŽŪM atstovu, šis, anot ūkininko, nepatikėjęs, kad neariant žemės joje randasi sliekų. Vienas iš įrodymų, kad žemėje knibžda gyvybės, yra paskui traktorių sekantys pulkai paukščių. Laukuose, kur arta, kultivuota, esą nepamatysi paukščių.
Paskui dirvą skutusį J. Venslovo traktorių sekusius pulkus sparnuočių šių eilučių autorė stebėjo savo akimis.
Arimo atsisakęs Jonas paprastai sėja į neskustą dirvą, tačiau šįkart tai daryti privertė pati gamta. Grikių sėją birželio pradžioje ūkininkas jau turėjo būti ir pamiršęs, bet šalta ir lietinga gegužė jų sėją nutempė į vasarą. Susivėlinus sėjai, įmirkusioje dirvoje prižėlė piktžolių, jas teko naikinti skutant dirvą.
Paskui traktorių su skutikliu sekė debesys varnų ir pulkelis gandrų. „Jie man daro nuostolių – išlesa dirvai naudingus sliekus ir vabaliukus, bet paukščiai yra ir rodiklis, kad žemė gyva“, – sako J. Venslovas. – Kai sėjau sėklą į nuskustus laukus, kad būtumėt matę – kilo debesys dulkių! Jos rodo dirvos eroziją. Išskrenda žemelė.“

Jonas Venslovas: „Nesakau, kad visi Lietuvoje turėtų nustoti žemę arti. Bet kodėl Žemės ūkio ministerija negalėtų pasiūlyti programų beariminei žemdirbystei remti?“

Juodojo pūdymo nebūtina arti?
Paisydami įsigaliojusios žalinimo programos, ūkininkai gali sėti pupų, žirnių arba turėti juodojo pūdymo. Pagal galiojančius reikalavimus, juodąjį pūdymą išlaikyti reikia jį ariant ir kultivuojant.
Šis reikalavimas, pasak J. Venslovo, visiškai griauna tausojamosios žemdirbystės principus.
„Judindami žemę jai iš karto pakenkiame: vėjas, vasaros karščiai ją degina ir naikina joje visa, kas gyva – sliekus, humusą. Kitaip tariant, pasmerkia erozijai“, – mano beariminės žemdirbystės šalininkas.
Aparęs juodąjį pūdymą J. Venslovas nebegalėtų ir jo apsėti savo specialia sėjamąja, pritaikyta beariminei žemdirbystei. O neaparus pūdymo grėstų Nacionalinės mokėjimo agentūros sankcijos.
J. Venslovo manymu, arti ir kultivuoti pūdymą reikėjo, kol nebuvo kitų efektyvių kovos su piktžolėmis priemonių. „Manau, juodąjį pūdymą galima palaikyti naudojant nedidelį kiekį chemijos.
Nors agronomai rekomenduoja, kad, purškiant laukus glifosatais, jų tektų 3–4 l/ha, aš naudoju tik 1,5 l/ha, nes tiek užtenka. Pernai per visą vasarą sunaudojau 3 l/ha glifosatų. Taip prižiūrėtame pūdyme gyvena visokių naudingų vabaliukų, sliekų. Mažas kiekis chemijos nenužudo gyvasties, nes ant jos, gyvenančios giliau, tiesiogiai nepakliūva – tik ant piktžolių“, – patirtimi dalijasi žemdirbys.

Beariminė žemdirbystė turi perspektyvą

Po pašnekesio su J. Venslovu, „Ūkininko patarėjas“ pabandė išsiaiškinti, koks yra Žemės ūkio ministerijos požiūris į beariminę žemdirbystę. Į mūsų pateiktus klausimus ministerija atsakė per Jurgą VAIČIŪNĘ, ŽŪM Visuomenės informavimo skyriaus vyriausiąją specialistę.

– Tai kokia ministerijos nuomonė apie beariminę žemdirbystę?
– 2014–2020 metų finansiniu laikotarpiu žemės ūkio subjektams ES išmokos mokamos už tausojamosios žemdirbystės elementų diegimą. Beariminė žemdirbystė, būdama tausojamosios žemdirbystės pagrindas (bet ne sinonimas), yra vienas svarbiausių dirvožemio derlingumo išsaugojimo ir jo puoselėjimo elementų.
Tausojamoji žemdirbystė yra daug platesnė sąvoka, apibrėžianti tvaraus ūkininkavimo sistemą, taip pat ir tvarų dirvožemio naudojimą. Taikant beariminę žemdirbystę, dirvožemio tvarumas užtikrinamas nepalyginamai labiau, nei ariminės žemdirbystės atveju. Bet svarbiausia, kad kartu su bearimine žemdirbyste būtų taikomi ir kiti tausojamosios žemdirbystės principai: tinkama augalų kaita, sėjomaina, auginami tarpiniai pasėliai žaliajai trąšai, tręšiama organinėmis trąšomis ar bent šiaudais ir t.t.
Didelę ir vis labiau besiplečiančią dirvožemio degradaciją Lietuvoje nulėmė itin intensyvi ariminė žemdirbystė, nepaisanti tausojamosios žemdirbystės principų. Todėl, mūsų požiūriu, neariminė žemdirbystė būtų vienas svarbiausių komponentų, kovojant su aplinkai ir žmogui pražūtingomis dirvožemio degradacijos pasekmėmis, paskatinant ir jo atsinaujinimo efektą.
Į beariminės žemdirbystės metodą atsižvelgsime ir rengdami dirvožemio apsaugą nuo degradacijos reglamentuojančius teisės aktus.

– Ar fiksuojami Lietuvos ūkiai, užsiimantys bearimine žemdirbyste?
– Tokių statistinių duomenų kol kas neturime.

– Gal ŽŪM artimiausioje ateityje ketina ir Lietuvos ūkininkams pasiūlyti alternatyvą – beariminės žemdirbystės paramos programų?
– Manome, kad beariminės žemdirbystės paramos programos svarba neginčijama, plėtojant šį žemdirbystės būdą. Paskatinant šio dirvožemio derlingumą tausojančios ir gerinančios žemdirbystės plėtrą, bus užtikrinti ir aplinkosaugos pricipai, pasireiškiantys sumažėjusia vandenų tarša ir didėjančia biologine įvairove. Nekalbant jau apie palaikomojo ir didėjančio dirvožemio derlingumo ekonominę naudą ūkiui, jo pelningumo didėjimui dėl geresnio derliaus.

– Rokiškėnas ūkininkas Jonas Venslovas, vokiečių ir latvių pavyzdžiu kultivuojantis beariminę žemdirbystę, tvirtina, jog jo planus griauna reikalavimas juodąjį pūdymą išlaikyti šį būtinai ariant ir kultivuojant. Ūkininko manymu, juodąjį pūdymą būtų galima išlaikyti ir naudojant nedidelį kiekį glifosatų, bet tai draudžiama. Kodėl? Gal ŽŪM ketina keisti šį požiūrį?
– Atsakydami į šį klausimą, visų pirma atkreipiame dėmesį, kad juodąjį pūdymą suprantame kaip lauką, kuriame nuo vieno rudens po derliaus nuėmimo iki kitų metų žieminių augalų sėjos niekas neauginama, o žemė visą laiką dirbama ir palaikoma juoda. Tokia juodojo pūdymo samprata, įgyvendinant ES tiesioginėmis išmokomis teikiamą paramą, yra naudojama ne vienus metus.
Taip pat verta pažymėti, jog siekdami išvengti piktnaudžiavimo atvejų, kad deklaruojami juodojo pūdymo plotai nebūtų piktybiškai apleisti ir neprižiūrimi iki numatyto rudeninės sėjos laikotarpio (lapkričio 1 d.), buvo ir toliau bus taikoma piktžolių atsiradimo lauke prevencija.
Nors ir suprantame, kad beariminės žemdirbystės pagrindas yra žemės ūkio augalų auginimas nenaudojant plūgo ir minimaliai dirbant dirvą, siekdami užtikrinti tinkamą ES paramos lėšų panaudojimą mokant tiesiogines išmokas už deklaruotus žemės ūkio naudmenų plotus, privalome užtikrinti deklaruojamų plotų priežiūrą ir gerą agrarinę būklę.
Dėl juodojo pūdymo plotų išlaikymo naudojant chemines augalų apsaugos priemones norime atkreipti dėmesį, kad pūdymo plotai yra svarbus elementas įgyvendinant naujuosius žalinimo reikalavimus, privalomus visiems ES tiesiogines išmokas siekiantiems gauti pareiškėjams.
Kadangi pūdymas yra vienas iš ekologiniu atžvilgiu svarbių vietovių išskyrimo elementų (kitas elementas – azotą kaupiantys augalai), jie yra neatsiejama žalinimo sudedamoji dalis, manome, kad cheminių augalų apsaugos priemonių naudojimas tokiuose plotuose prieštarautų žalinimo tikslams.
Taip pat svarbu, kad tausojamajai žemdirbystei juodasis pūdymas nėra itin palankus. Laikant juodąjį pūdymą, humuso suardoma apie 2 t/ha, t. y. du kartus daugiau nei auginant javus, kur kas daugiau – nei auginant kaupiamuosius žemės ūkio augalus! Pūdyme dirvožemio derlingumą atkuria tik tręšimas mėšlu, todėl, laikant juodąjį pūdymą, būtina atsižvelgti ir į šį faktą, įvertinant tai, kad šalyje sparčiai didėja dirvožemio degradacijos procesai.

Autorės nuotraukos

Daiva SKIRKEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.