Atsiliekame nuo pasaulio ar jau prilygstame vokiečiams?

Apie naktinių medžioklės prietaisų įteisinimą šįkart pavyko pakalbinti beveik visą spektrą įvairiai tuo klausimu nusistačiusių pašnekovų: nuo kategoriškų „prieš“ iki visiškų „už“. Vieniems atrodo, kad lietuvių visuomenė tokiems pokyčiams dar nepribrendusi, kiti klausia, ką mes šioje srityje veikėme 30 metų?

                                                                                                      Algimanto SNARSKIO piešinys

Kalti ginklų pirkliai

Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ vadovas Raimondas Ribačiauskas mano, kad dabar ne metas kelti klausimus dėl naktinių medžioklės prietaisų įteisinimo.

„Tai klausimas, kuris atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Trys dalykai – gamtosauga, visuomenės nuomonė ir moraliniai reikalai – susipynė į viena. Manau, kad tą klausimą pajudinti bijo bet kuri pusė, nes visuomenėje įtampa didėja dėl koronaviruso, dėl mūsų „mylimo“ Lukašenkos ir kitų dalykų. Sukils visos aplinkosaugos organizacijos, o įvertinus dabartinę padėtį visuomenėje, tas klausimas bus sumaltas į šipulius“, – į „Ūkininko patarėjo“ klausimą dėl naktinių medžioklės prietaisų įteisinimo atsakė medžiotojų sąjungos „Gamta“ vadovas.

Ribačiausko manymu, dabartiniu metu tai sunkiai įmanomas dalykas dar ir todėl, kad prekiautojai ginklais neparuošė visuomenės tokioms permainoms.

„Namų darbų neatliko patys pardavėjai. Prieš dvejus metus Ginklų pirklių asociacijai sakiau, kad visuomenę tam reikia paruošti. Yra begalės gerų filmukų, kuriuos reikia išversti į lietuvių kalbą ir parodyti, parašyti straipsnių, kuriuose būtų parodyta, kaip urbanistinėje vietovėje veikia naktinio matymo prietaisai, duslintuvai. Prekybininkai nori kažką parduoti, tačiau investuoti nenori nieko. Žmogui reikia paaiškinti, kaip bus, kokios pasekmės, o tai visiškai nepadaryta. Einama lengviausiu keliu, bandoma stumti kažką per kažkur. Aš galiu būti už tai visa širdimi, bet visa širdimi žinau, kad tai nepraeis“, – įsitikinęs R. Ribačiauskas.

„Gamtos“ vadovas teigia, kad reikia parodyti tikrąjį to „baubo“ veidą. „Ne tai, kas rodoma dabar, kad medžioklė yra girtų medžiotojų kompanija, šaudanti viską paeiliui. Reikia parodyti pliusus ir minusus, kiek tai saugiau žmogui ir geriau gyvūnui. Visuomenėje tai neatlikta, organizacijos nėra vieningos, pinigų jose nėra, filmukai kainuoja, o prekiautojai ginklais į tai neinvestuoja nė cento. Šiuo metu neįsivaizduoju nei minist­ro, nei aplinkos komiteto, kuris imtų ir pasakytų: darom“, – mažai vilčių teikiančia nata kalbėjo R. Ribačiauskas.

Visuomenė tam nepribrendusi

Žinomas gamtos fotografas, aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis sako, kad jo nuomonė naktinių medžioklės prietaisų klausimu pastaraisiais metais nesikeitė – jis yra prieš.

„Nesu medžiotojas, tačiau medžioklės srityje dėl teisėkūros, ginklų, dirbu 30 metų. Kažkada vadovavau medžioklės reikmenų parduotuvei. Manau, kad kol kas naktiniai prietaisai tikrai nereikalingi. Tą sakiau ir seniau, mano pozicija tuo klausimu nepasikeitė. Nemanau, kad mūsų visuomenė tam yra pribrendusi. Jei nesugeba danieliaus sumedžioti dienos metu, medžioja naktį, draudžiamu metu, tai nemanau kad jau yra laikas. Jei būtų kokie nors profesionalūs medžiotojai, kurie užsiimtų vienos konkrečios rūšies arba individo išėmimu, galbūt jie galėtų būti aprūpinti naktinio matymo prietaisais. Bet išimtinis atvejis reikalauja, kad tai būtų legalizuota, o kadangi tai nėra legalizuota, ir išimties atvejai negalimi“, – ŪP teigė M. Čepulis.

Paklaustas, kaip vertinti tai, kad daugelyje Europos šalių tokia technika yra įteisinta, ministro patarėjas sakė, kad Lietuva – ne Europa. „Daugelyje Europos šalių daug kas yra, mes esame Lietuva. Švedijoje medžiojama 10 vilkų – kodėl mums nesilyginti su Švedija? Latviai įteisino, nes turi tikrus lobistus ir savo gamintoją. Manau, kada nors mūsų medžiotojų sąmoningumas pasieks aukštesnį lygį. Nesakau, kad visi medžiotojai tokie, tačiau daugumai yra kur augti. Daliai medžiotojų ramia sąžine atiduočiau ir taikiklius, ir duslintuvus, ir man dėl to galvos neskaudėtų. Bet ne visi tokie yra“, – medžiotojų nepagyrė M. Čepulis.

Ministro patarėjas nemano, kad šis klausimas menkesnės svarbos už tas problemas, su kuriomis dabar susiduria Lietuva. „Nesimuškim dėl taikiklių – pasimuškim dėl migrantų? Ne, tai rimtas klausimas ir jį reikia rimtai svarstyti. Medžiotojai bus „už“. Bet reikia kalbėti su ornitologais, gamtininkais, miškininkais“, – įsitikinęs aplinkos ministro patarėjas M. Čepulis.

Medžiotojai pribrendę

„Ūkininko patarėjo“ kalbinti kiti pašnekovai mano kitaip – medžiotojai tam pribrendę. Medžiotojas, Vilniaus Sostinės LIONS klubo narys, „Dojus Agro“ grupės akcininkas Pranas Dailidė mano, kad mūsų medžiotojai yra arti danų, vokiečių medžiotojų.

„Negalima visų medžiotojų vertinti pagal senus stereotipus, kas buvo sovietiniais laikais. Pasikeitė žmonės, pasikeitė karta. Į medžioklę turime žiūrėti kaip į faunos reguliavimo mechanizmą. Taip, visokių yra medžiotojų ir visokių bus. Bet reikia pradėti skleisti gerąją žinią, kad viskas keičiasi. Tokia situacija, kai kažkas draudžiama, naudojasi brakonieriai, o baudžia tai medžiotojus. Kiekvienoje bendruomenėje yra visokių žmonių, bet viskas keičiasi į teigiamą pusę, esame arti danų, vokiečių. Praktiškai nesiskiriame“, – ŪP sakė P. Dailidė.

Žemės ūkio kooperatyvo „Agroaves group“ valdybos pirmininkas Jonas Jagminas medžioja nuo 1975 m. ir sako matantis šioje srityje didžiulius pokyčius. „Anais laikais medžioklės buvo kitokios, linksmesnės, dabar jos drausmingesnės. Manau, kad drausmė medžioklėje reikalinga. Su ginklais nepajuokausi, reikia elgtis atsakingai, pagal taisykles. Daugelis būrelių turi savo medžiotojų garbės kodeksus ir jų laikosi. Yra labai gražių medžioklės tradicijų. Nors kai kurie visuomenės atstovai kartais smerkiančiai žiūri į medžioklę, sunku pasakyti, kaip būtų, jei medžiotojų apskritai nebūtų. Populiacija būtų tokia, kad žvėrys ateitų ir į Vilniaus centrą. Medžiotojai reguliuoja populiaciją ir niekada negirdėjau, kad jie turėtų tikslą išpyškinti viską. Medžiotojų kultūra šiandien yra gerokai aukštesnė nei buvo prieš 30–40 metų“, – medžiotojų misiją apibūdino J. Jagminas.

Miškininkas, daugiau kaip penkis dešimtmečius medžiojantis Vytautas Ribikauskas pripažįsta: brakonieriai seniai turi tuos prietaisus, o nukenčia medžiotojai.

„Vienas naktinių taikiklių priešininkų argumentų – kad klestės brakonieriavimas. Tačiau brakonieriai seniai turi tuos prietaisus. Kai papuola prasižengęs medžiotojas, jį baudžia tomis pačiomis baudomis ir per visą žiniasklaidą trimituoja, kad bokšteliuose sėdi kraujo ištroškę. Ne lankas, ne matymo prietaisas kaltas, tai priklauso nuo medžiotojo. Medžiotojai niekada nenaikina savo žvėrių, nes jiems reikės medžioti ir po metų, ir po penkerių, ir po dešimties. Taip, atsiranda visokių, bet vienas kitas žmogus negali atgal nutempti visos draugijos. 30 metų praėjo, o mes „vis dar nepribrendę“. Nesąmonė. Valdžia klauso pavienių rėksnių ir žiūri savo reitingų. Jei ten dirba, turi kažką nusimanyti arba klausyti tų, kurie nusimano“, – dėstė V. Ribikauskas.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto medžioklėtyros laboratorijos vadovas dr. Artūras Kibiša įžiūri ir konkrečias veiklas, kuriose naktiniai medžioklės prietaisai būtų nepamainomas pagalbininkas.

„Tie prietaisai profesionalams ar mokslininkams neabejotinai reikalingi. Viena iš priežasčių, kuo jie galėtų padėti, tai kovojant su ligomis, kaip buvo su maru. Kita sritis – probleminiai vilkai, prisitaikantys prie dabartinių sąlygų ir maisto ieškantys ne laukinėje gyvūnijoje, o tarp ūkinių gyvūnų, nes tai yra lengviausias jų grobis. Jeigu būtų leista tokius vilkus medžioti platesniais terminais, naktinio matymo technika pagelbėtų. Nereikėtų savaitę laukti šviesos, kad galėtum kažką įžiūrėti. Kadangi negalima vilkų medžioti su prožektoriais, medžiotojai, kol sulaukia mėnulio, pakankamos ryto ar vakaro šviesos, praranda daug laiko. Lyg ir sklando mintis, kad bus išmedžiota viskas. Tai nėra teisinga, nes turime nustatytus limitus, ir, jei juos viršysime, nesvarbu, kokiu būdu, su dieniniais ar naktiniais prietaisais, pažeidimą vis vien padarysime. Tai ne pagrindas sakyti, kad tokių prietaisų nereikia“, – ŪP tvirtino A. Kibiša.

Mūsų kalbinti pašnekovai išsakė ir daugiau įdomių minčių, jas pateiksime kitame rašinyje.

P. Dailidės medžioklės

Dailidė įsiminė dvi medžiokles, vieną Kirgizijoje, kitą Kanadoje.

„Kanadoje labai sunki buvo šiaurės elnio medžioklė prieš 3 metus. Su žirgu teko joti 6 valandas į vieną pusę ir tiek pat atgal. Ir dar per lietų. 4 val. ryto išjoji ir vėlai naktį grįžti. Sudėtinga, pareikalavo ištvermės. Buvome pasiklydę, neramu, kad meška nepasirodytų, nes užuodžia kraują. Vis dėlto medžioklė buvo sėkminga. Aukščio prasme įsiminė medžioklė Kirgizijoje: prieš 6 metus teko medžioti kalnų ožį daugiau kaip 4 km aukštyje. Nakvojome palapinėje spaudžiant 15–20 laipsnių šalčiui. Po tokios savaitės iš dušo nesinori išeiti, nes kalnuose galėjai tik šaltu vandeniu apsiprausti. Tada tu prisieki, kad daugiau niekada ir kad čia tavo paskutinė medžioklė, bet praeina kuris laikas – ir vėl pradedi galvoti. Kalnai, jų vaizdas, didybė, oras – visa tai įspūdinga“, – savo medžiokles prisiminė P. Dailidė.

2021-11-12

ŪP korespondentas Juozas SKRIPKAUSKAS

Raimondas Ribačiauskas, Pranas Dailidė, Artūras Kibiša, Juozas Skripkauskas