Avys – ne tik sodybų puošmena

Remiantis Lietuvos statistikos departamento paskelbtais išankstiniais 2020 m. visuotinio žemės ūkio surašymo rezultatais, analizuojant ūkinių gyvūnų skaičių nustatyta, kad 2020 m., palyginti su 2010 m., ūkiuose turėta 2,5 karto daugiau avių. 2003 m. vidutiniškai vienam ūkiui teko 6,6, 2010 m. – 15, 2020 m. – 20 avių. Tapo populiaru, o gal net madinga sodyboje turėti avelių, kurios ne tik papuošia gyvenimą, bet ir atlieka žoliapjovės funkciją.

Veislių įvairovė ilgaamžiame avių ūkyje

Kristinos ir Jūrio Milišiūnų avininkystės ūkis yra įsikūręs Dvargalių kaime, Biržų rajone. K. Milišiūnienės teigimu, 2014 m., atsiradus išmokoms už mėsines avis, buvo pradėta remti veislinių gyvulių įsigijimą, ir tai buvo pagrindinis faktorius, lėmęs avių skaičiaus augimą. Milišiūnai avis augina nuo 1990 metų. „Pirma 4 Lietuvos juodgalvių veislės avis įsigijom kaip „žoliapjoves“, kad nereikėtų šienauti sodo. Tada Lietuvoje buvo labai mažai avių – apie 10 000, todėl norėjome prisidėti prie avių išsaugojimo“, – prisimena ūkininkė.

1994 m. ūkininkai turėjo jau 10 ėriavedžių, galėjo registruoti veislinę bandą. „Šiuo metu auginame apie 500 ėriavedžių, turime tris pagrindines veisles – Lietuvos juodgalves, tekselius, ostfryzus – ir keturias egzotines veisles – Lietuvos vietines šiurkščiavilnes, škudes, Koburgo lapines ir vilšyr­hornus“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakoja K. Milišiūnienė. Aviena čia realizuojama iš ūkio tiesiogiai vartotojams, kaina nesikeičia jau daug metų, o mėsos pirkėjas nori vis geresnės kokybės.

Avininkystė – gyvenimo būdas

„Mums avininkystė yra gyvenimo būdas, tai mieli, maži gyvulėliai, norintys žmogaus dėmesio“, – džiaugiasi ūkio savininkė. Milišiūnai yra parengę edukacinę programą „Avis aprengs ir pamaitins“, organizuoja laisvalaikio pramogas avininkystės ūkyje, skiria patalpas seminarams, konferencijoms organizuoti. Čia siūloma egzotiška aplinka ir avienos patiekalai šeimos šventėms, smagiems draugų ir giminių susibūrimams, įmonių vakarėliams.

Avių ūkio savininkai džiaugiasi turėdami šiltą vilnos pirtelę. Ji nuo kitų pirčių skiriasi ne tik savo išvaizda, bet ir savybėmis. Tai ekologiška, avies vilnos pluoštu dengta pirtis, tad joje lengva kvėpuoti, nesukelia alergijų. Šalia pirtelės Milišiūnai yra pasistatę ir daugiau jurtų – vilnos namelių. „Kiekvienam vilnos nameliui randama vis kitokia paskirtis, tad netrūksta vietos ir avių produktų degustacijoms, ir edukacijoms apie vilnos kelią“, – teigia K. Milišiūnienė. Ne vienerius metus rinkta suvenyrinių avinukų kolekcija taip pat nugulė ūkininkų Milišiūnų jurtos lentynose.

Pradžioje buvo tik hobis

Ūkininkas Evaldas Laucevičius avių ūkį turi Milvydų kaime, Šiaulių rajone. Jis niekada neanalizavo avių skaičiaus kitimo priežasčių. Tačiau, Evaldo manymu, Lietuvoje auginamų avių skaičių natūraliai lemia avienos paklausa rinkoje ir valstybės parama šiam sektoriui.

Evaldo Laucevičiaus ūkyje laikoma 150 aukštos genetinės vertės sufolkų veislės avių

E. Laucevičiaus avininkystės ūkio pradžia reikia laikyti 2013 metus. „Pradžioje tai buvo hobis, kuris labai įtraukė ir paskatino aktyviai domėtis avininkyste plačiąja prasme bei avių genetika, reprodukcija, auginimo technologijomis, – apie susidomėjimo avimis pradžią pasakoja ūkininkas. – Netrukus hobis virto veislininkystės ūkiu, kuriame laikoma 150 aukštos genetinės vertės sufolkų veislės avių. Šiuo metu plečiame ūkį ir per artimiausius keletą metų planuojame suformuoti 200 ėriavedžių bandą. Šiemet ūkį papildė 100 škudų veislės avių, kurios „tvarko“ UAB „Saulės grąža“ saulės parko, įsikūrusio Kuršėnuose, teritoriją.“

Svarbiausia – reprodukcinė kokybė

E. Laucevičiaus ūkyje didelis dėmesys skiriamas reprodukcijai naudojamų avių kokybei. „Daugumą prieauglio realizuojame kaip veislinę medžiagą kituose Lietuvos ir užsienio valstybių ūkiuose. Veislei netinkamas prieauglis ir ėriavedės galutiniam vartotojui realizuojamos tiesiai iš ūkio, atvėsintos skerdenos arba gaminių pavidalu.“

Ūkininkas patenkintas, nes pastaruosius dvejus metus džiugina kylanti ėrienos ir avienos paklausa bei kainos. „Vidutiniškai didmeninės supirkimo kainos pakilo apie 40 proc. (nuo 1,6–1,8 Eur/kg iki 2,3–2,5 Eur/kg gyvo svorio). Anksčiau rudenį ūkiuose atrinkus ėriukus, rinka „užsikišdavo“ ir supirkimo kainos pastebimai nukrisdavo. Per pastaruosius dvejus metus šio reiškinio nestebime, tai sufleruoja apie itin aukštą ėrienos paklausą rinkoje.“

Anot E. Laucevičiaus, Lietuvoje ėrienos suvartojimas didėja, tačiau didžioji dalis užaugintos produkcijos vis dar išvežama į užsienio šalis. „Lietuvoje avių augintojai turi labai daug galimybių populiarinti avieną ir skatinti jos vartojimą šalies viduje, nes, pagal avienos suvartojimą vienam žmogui, smarkiai atsiliekame nuo bendro ES vidurkio. Tai puiki galimybė, skatinanti plėsti bandas ir kurti vartotojui patrauklias tiekimo grandines.“

Avininkystė – tikrai ne kiekvienam

Jaunasis avių ūkio savininkas įsitikinęs, kad avininkystė – tikrai ne kiekvienam. „Požiūris, kad avys yra išleidžiamos į ganyklas pavasarį ir iš jų pargenamos rudenį, daugiau nieko nedarant – klaidingas“, – pabrėžia Evaldas.

Evaldas Laucevičius augina ir veisia Podhalės aviganius

Pasak jo, siekiant sėkmingo ir pelningo avininkystės ūkio, reikia įdėti daug darbo, reikalaujančio įžvalgumo, ryžto ir planavimo. Tai užsiėmimas žmonėms, mėgstantiems planuoti ir laikytis grafiko, nes net ir nedidelis technologinis nukrypimas gali žymiai sumažinti arba „nubraukti“ sezono pelną. „Tikriausiai, tai ir yra priežastis, dėl kurios mažėja smulkių avininkystės ūkių – vyksta „išsigryninimas“. Džiaugiuosi matydamas besikuriančius naujus ūkius, už kurių vairo – jauni, entuziastingi, avininkyste besidomintys žmonės, gebantys formuoti produktyvias bandas ir iš esmės keičiantys požiūrį į avininkystę“, – tikina ŪP pašnekovas.

Genetikos varomoji jėga

E. Laucevičiui avininkystės ūkį plėtoti yra lengva, nes šią veiklą jis mato ne tik kaip verslą, bet ir kaip hobį, o tai suteikia daug energijos kurti, domėtis inovacijomis ir ieškoti optimalaus avininkystės ūkio modelio.

„Tai – kaip žaidimas, kuriame kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį – ūkininkas dėl savo žinių ir įdėto darbo gali daryti įtaką įvairiems ūkio rodikliams. Savo ūkyje supratome, kad avininkystės varomoji jėga – genetika. Todėl ūkį kasmet papildome naujomis sufolkų veislės genetinėmis linijomis iš užsienio veislynų, kurios jau po metų būna prieinamos ir kitiems Lietuvos ūkininkams. Tikime, kad taip prisidedame prie avininkystės sektoriaus stiprinimo Lietuvoje“, – tvirtina avių veisėjas.

Avytės dirba saulės parke

Idėjų nestokojantis Evaldas sugalvojo „įdarbinti“ savo avytes šalia Kuršėnų miesto įsikūrusiame saulės parke. „Tvarumas – šių dienų aktualija. Pamatęs, kad Kuršėnuose statomas saulės parkas, paprasčiausiai negalėjau praleisti tokios progos. Saulės parkai ir avininkystė – vienas kitą papildančios veiklos. Avims reikia aptvertos teritorijos, žolės ir apsaugos nuo saulės ar lietaus. Visą tai siūlo saulės parkas, kuriam reikia, kad žolė neužaugtų per didelė ir nekliudytų elektros energijos gamybai. Tai puikus sinergijos pavyzdys“, – aiškina E. Laucevičius.

Bendradarbiaudamas su „Saulės grąža“, ūkininkas nori parodyti pavyzdį bei paskatinti Lietuvos verslo ir viešąjį sektorius naudoti avis teritorijų tvarkymui. „Galų gale, be visų kitų akivaizdžių naudų, tai puikus būdas puošti mūsų kraštovaizdį, kurti gražią ir jaukią aplinką Lietuvoje. Mes su žmona labai didžiuojamės, galėdami tokiu būdu papuošti savo gimtuosius Kuršėnus“, – sako jis.

Apsaugai – Podhalės aviganiai

Avims apsaugoti nuo plėšrūnų, kurie kasdien tampa vis didesne grėsme Lietuvos avininkystės ūkiams, E. Laucevičius augina ir veisia Podhalės aviganius. „Užsienio praktika rodo, kad ūkiuose, kuriuose naudojami sarginiai šunys, užpuolimų sumažėja net iki 10 kartų“, – akcentuoja ūkininkas.

Podhalės aviganiai su avimis gyvena ir dieną, ir naktį ištisus metus. Anot E. Laucevičiaus, tai ramūs ir ištikimi šunys, tačiau itin sargūs bei griežtai apsibrėžiantys savo saugomą teritoriją. Renkantis šunį ūkinių gyvūnų apsaugai reikia dėmesį ypač skirti šuns psichologijai ir sveikatai.

Vyrauja smulkūs ūkiai

Lietuvos avių augintojų asociacijos (LAAA) vadovės Gintarės Kisielienės teigimu, apskaičiuotas vidutinis bandos dydis rodo, kad avių ūkiai pastambėjo, nes mažėjo pačių ūkių, todėl didėjo vidutinis bandos dydis. „Aš remiuosi VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) registro statistika, nes manau, kad ji yra

Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovė Gintarė Kisielienė tiki avininkystės patrauklumu

tikslesnė, – pastebi G. Kisielie-
nė. – Jei kalbėtume apie bendrą avių skaičių, tai ŽŪIKVC duomenimis, 2010 m. sausio 1 d. avių Lietuvoje buvo registruota 52 961, o 2021 sausio 1 d. jų turėjome 139 824. Didžiausias avių skaičius buvo 2017 m., kai sausio 1 d. Lietuvoje buvo registruota 169 454 avių.“

LAAA vadovė konstatuoja, kad vyrauja smulkūs ir ekstensyvūs ūkiai, kuriuose dažniausiai laikomi įvairių veislių mišrūnai. „Tokie laikytojai paprastai turi nuolatinį darbą, o gyvulius laiko saviems poreikiams ir nelabai rūpinasi auginamų avių kokybe. Stambiuose ūkiuose, turinčiuose daugiau nei 151 avį, yra laikomas didžiausias procentas avių“, – aiškina pašnekovė.

Anot G. Kisielienės, tokių stambių ūkių Lietuvoje yra 83. Jie specializuojasi mėsinėje avininkystėje ir rūpinasi auginamų avių kokybe, naudoja mėsinių veislių reproduktorius, kurie pasižymi geromis mėsinėmis savybėmis ir jas perduoda prieaugliui. „Žinoma, tokiuose ūkiuose dedama daug daugiau pastangų tiek taikant šėrimo technologijas, tiek avių priežiūrai bei profilaktiškai kovojant prieš ligas“, – ŪP tvirtina G. Kisielienė.

Ėrienos poreikis didėja

G. Kisielienė džiaugiasi, kad avininkystė patraukli. Žinoma, daugumai laikytojų tai tiesiog gyvenimo būdas. „Pastaraisiais metais stebimas naujų narių įsitraukimas ir jaunėjantis ateinančių narių amžius. Jauni avių laikytojai domisi avių veislininkyste ir vykdomomis avių veisimo programomis Lietuvoje, – teigia pašnekovė. – Dažniausiai avininkyste užsiima ūkininkai, turintys žemdirbystei netinkamas ar mažiau derlingas žemes. Daugiausia laikytojų pagal regionus yra rytinėje Lietuvoje: Alytaus, Vilniaus bei Utenos apskrityse. Laikant avis tokiose žemėse galima išauginti produkciją, kuri pastaraisiais metais yra gana paklausi. Nuolat didėja ėrienos poreikis tiek vidaus, tiek užsienio rinkoje.“

LAAA vadovė atkreipia dėmesį, kad parduodamiems ėriukams keliami kokybės reikalavimai. Jie turi būti ne vyresni nei 12 mėn., mėsinių veislių (nepageidaujamos Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių, Lietuvos juodgalvių bei romanovų veislių mišrūnai), gyvas svoris turi būti apie 50 kg. „Jei augintojas išaugins tokią produkciją, tikrai ras pirkėją ir parduos prieauglį geriausia kaina“ – avininkystės perspektyva įsitikinusi G. Kisielienė.

2021-12-22

ŪP korespondentė Asta ŠUKIENĖ

Gintarės KISIELIENĖS ir Evaldo LAUCEVIČIAUS nuotraukos

avių augintojai, Gintarė Kisielienė, Evaldas Laucevičius, avys, avininkystė, Asta Šukienė, Ūkininko patarėjas