Dalia Grybauskaitė: „Gerumas grįžta gerumu“

Gauti šalies vadovės interviu padėjote jūs, mieli „Šeimininkės“ skaitytojai, nes galimybė pabendrauti su paprastais Lietuvos žmonėmis yra vienas didžiausių Prezidentės Dalios Grybauskaitės prioritetų. Su Jos Ekscelencija nekalbėjome apie politiką, tačiau ir besitikintiems atvirų pasakojimų apie sapnus ar grožio valandėles teks nusivilti. Šis pašnekesys skirtas žmonėms, vertinantiems santūrumą kaip valstybės vadovo privalumą, ir besididžiuojantiems, jog Lietuva yra viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, turinčių moterį Prezidentę.

Palangos gimnazistė susitikimą su Jumis pavadino įsimintiniausiu savo gyvenimo įvykiu. Moteris, pamačiusi Jus Jūros šventėje, apsiverkė iš laimės. Tai – gyvos, nesurežisuotos ir neprotokolinės emocijos. Ką Jums reiškia tokie paprastų Lietuvos žmonių simpatijų proveržiai? Tikras nuoširdumas visada jaudina, būtent tokiomis akimirkomis pajunti abipusį ryšį su žmonėmis. Neįmanoma surežisuoti akimirkų, kurias padiktuoja gyvenimas. Neseniai lankantis Ariogaloje, kasmetiniame politinių kalinių ir tremtinių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“, viena moteris paklausė, ar jos brolis neregys galėtų paliesti mano rankas. Taigi būna ir tokių ypatingų pažinčių, labai jas vertinu. Bendravimas su Lietuvos žmonėmis yra įkvėpimo šaltinis, o jų palaikymas man yra itin svarbus. Esu dėkinga už jį.

Užsienio spaudoje buvo pastebėta, kad esate netipiška Prezidentė: nepriklausote jokiai politinei partijai, beveik neimate atostogų, skraidote ekonomine klase, Jūsų kortežas, užsidegus raudonam šviesoforo signalui, sustoja kartu su kitais eismo dalyviais... Ar tai charakterio, ar įvaizdžio dalis? Tai požiūrio dalis. Darbui atlikti prašmatnumo nereikia. Pinigai – visų Lietuvos žmonių, todėl jaučiu atsakomybę juos naudoti taupiai. Na, o dėl raudonos šviesos – visi, taip pat ir Prezidentė, turi laikytis įstatymų. Pagarba taisyklėms – tai ir pagarba Lietuvos žmonėms, mums visiems galioja tie patys įstatymai ir tos pačios taisyklės.

Esate pripažinta viena įtakingiausių moterų politikių Europoje, minima greta Vokietijos kanclerės Angelos Merkel. Koks jausmas ir įpareigojimas būti įtakingiausiai? Visų pirma, tai yra pareigos jausmas – atsakingai dirbti savo šaliai, ginti Lietuvos ir jos žmonių interesus, taip pat ir Europos interesus geopolitinėje erdvėje. Šis Jūsų įvertinimas pagerino Lietuvos įvaizdį. Esate pastebėjusi, kad mums, lietuviams, trukdo pernelyg aštri savikritika ir pasitikėjimo stoka, kad atrodome daug geriau, nei patys apie save galvojame. Kokius lietuvius mato pasaulis, ką šiame portrete turėtume ir galėtume padailinti? Kritiškas požiūris į save nėra jau toks blogas dalykas, jis gali tapti stipriu varikliu. Mums yra dėl ko didžiuotis. Lietuviai pasaulyje pripažįstami kaip veržlūs, į naujoves linkę, darbštūs žmonės. Mūsų pastangos nelieka nepastebėtos, esame sulaukę gražių įvertinimų įvairiose srityse. O Lietuva bus tokia, kokią ją patys sukursime.

Vadovaujate Pasaulio moterų lyderių tarybai. Vienas pagrindinių šios Jūsų veiklos tikslų – padrąsinti moteris visame pasaulyje tapti lyderėmis ir prisiimti atsakomybę už savo šalių ateitį. Ar Lietuvos moterys stovi vienoje gretoje su aktyviausiomis pasaulio moterimis? Ko mums dar trūksta, o kuo esame ypatingos? Lietuvos moterims niekada netrūko stiprybės ir išradingumo. Trūko tik galimybių. Tačiau net turėdamos jų mažiau, Lietuvos moterys visuomet sugebėjo siekti išsilavinimo, atskleisti savo talentus ir apginti savo teises. Šiandien lietuvės ne tik stovi vienoje gretoje su aktyviausiomis pasaulio moterimis, bet dažnai ir pirmauja. Net 63 proc. moterų Lietuvoje turi aukštąjį išsilavinimą. Pagal šį rodiklį pirmaujame Europos Sąjungoje. Kartais moterims pristinga ryžto pakovoti už save. Todėl svarbu labiau savimi pasitikėti ir nebijoti konkurencijos.

Lietuva, kaip ir visa Europa, deja, sparčiai senėja. Socia­linės paslaugos, kurios turėtų pasiekti vyresnio amžiaus žmones, per menkai išplėtotos. Ne kartą pabrėžėte, kad gebėjimas pasirūpinti silpniausiais – brandžios valstybės požymis. Kas trukdo tą brandą pasiekti? Brandžioje valstybėje vieniši vyresnio amžiaus žmonės nesijaučia palikti likimo valiai, jiems netenka laukti ilgose eilėse, kad patektų į globos ir slaugos namus. Lietuvoje kol kas tik 1 proc. šių žmonių turi galimybę senatvėje gauti tokią priežiūrą, kokią šį pavasarį mačiau Dotnuvos slaugos namuose. Kalbėdama apie silpniausius turėjau omenyje ne vien senjorus, bet ir vaikus, augančius globos namuose, neįgaliuosius. Atgyveno ne tik sovietinio modelio globos institucijos, bet ir požiūris į socialinę apsaugą. Tai politikų, socialinės apsaugos srityje dirbančių specialistų, savivaldybių atsakomybė, kad padėtis keistųsi ir gerėtų. Ne vien finansavimo galimybės lemia pokyčius, bet ir pareigos jausmas, o labiausiai – žmogiškumas ir atjauta, kurių neįmanoma reglamentuoti įstatymais ir nutarimais.

Emigracija, ypač jaunimo, yra didžiulis praradimas mūsų tautai ir ateities potencialui. Globalios Lietuvos programa mėginate sujungti visus išvažiavusius į užsienį žmones, kad jie, net ir būdami toli, galėtų dirbti Lietuvai ir būti jai naudingi. Ar esame viena Lietuva, ar Lietuvą „čia“ ir „ten“ skiria gilėjanti praraja? Esame laisva ir atvira valstybė, todėl žmonių judėjimas yra neišvengiamas. Užsienyje yra daug gražaus jaunimo, galvojančio apie Lietuvą, ją mylinčio, garsinančio. Tai puikiai pajuntu kasmet, kai Prezidentūroje įteikiame Globalios Lietuvos apdovanojimus. Sėkmingai veikia Pasaulio lietuvių jaunimo forumas, Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas. Pastarasis spalį vyks Izraelyje, planuoju jame dalyvauti. Kad ryšiai nenutrūktų, kad drauge kurtume Lietuvos ateitį, daug priklauso ir nuo mūsų, gyvenančių Lietuvoje. Turime padėti kitose šalyse gyvenantiems lietuviams puoselėti bendruomeniškumą, iniciatyvas ką nors nuveikti dėl Lietuvos, dėl krašto, iš kurio yra kilę, išsaugoti vaikams gimtosios kalbos įgūdžius. Vis dėlto svarbiausia, kad stip­rėtų pati Lietuva ir gerėtų gyvenimas čia, namie. Tada, neabejoju, sustiprėtų ir Lietuvos trauka.

„Šeimininkė“ – vienintelis leidinys, nuolat rengiantis gyvus susitikimus su skaitytojais miestelių bendruomenių centruose, bibliotekose, kultūros namuose. Kalviuose, Kaišiadorių rajone, buvome ir Jūsų „apšildančioji grupė“. „Šeimininkės“ susitikimas vyko Jūsų viešnagės išvakarėse, jautėme pakilimą miestelyje. Kokia, Jūsų žvilgsniu, yra ne sostinės Lietuva? Pastebiu, kad rajonuose daug stipresnės bendruomenės, ryšiai tarp žmonių nuoširdesni ir paremti didesniu geranoriškumu.Skirtumų žmonių gyvenimuose yra daug, tačiau jie neturėtų pavirsti atskirtimi – socialine, kultūrine. Daug priklauso nuo paties žmogaus požiūrio. Juk ir vilniečiai ne kasdien vaikšto į parodas ar koncertus. Jeigu Lietuvą įsivaizduotume kaip medį, sostinė būtų tik jo viršūnė. Kad ir kokia ji graži atrodytų, bet medžio visumai reikia sveikų šaknų, tvirto kamieno, šakų vainiko. Todėl man svarbi visa Lietuva.

Jūsų „Facebooko“ profilis padeda būti arčiau žmonių, atsiskleisti jiems atviriau. Kas mėnesį Prezidentūroje sulaukiate arti pusės tūkstančio laiškų, nuolat domitės, kokiais klausimais į Jus, kaip į šalies vadovę, kreipiasi piliečiai. Ar sunku neprarasti ryšio su paprastais žmonėmis? Laiškai į Prezidentūrą, ko­­men­­tarai socialiniuose tinkluose – tai tik nedidelė dalis žmonių nuomonių. Su šalies piliečiais susitinku važinėdama po Lietuvą, mano patarėjų komanda daug bendrauja su žmonėmis, bendruomenių, organizacijų atstovais. Taigi tikrai žinau, kas rūpi Lietuvos žmonėms. Todėl stengiuosi, kad visi priimami sprendimai prisidėtų prie jų gerovės.

Daugelis mena nepaprastą Jūsų motinos Vitalijos Korsakaitės gerumą. Kokia ji Jūsų prisiminimuose? Mamą prisimenu kaip žmogų, ant kurio pečių laikėsi visi keturi šeimos kampai. Ji iš tiesų daug padėjo žmonėms, esu dėkinga tiems, kurie to iki šiol nepamiršo. Neabejoju, kad gerumas grįžta gerumu.

Jungtinė Karalystė turėjo geležinę ledi Margaret Tečer, anot užsienio žurnalistų, Lietuva turi plieninę magnoliją Dalią Grybauskaitę. Ar Jums patinka magnolijos ir apskritai gėlės? Magnolijų yra ir mano sode, ir Prezidentūros parke. Mano sode gėlės žydi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Vis dėlto labiausiai mėgstu pavasarines gėles.

Kokie Jūsų pasiekimai bitininkystėje? Bičiulystė (bendrų bičių turėjimas) senovėje buvo šventas dalykas, palaimintas deivės Austėjos.  Bičiulystės ryšiai buvo stip­rūs ir patvarūs. Ar turite daug bičiulių? Turiu tris avilius, kuriuos gavau dovanų Kupiškio krašte vykusioje bitininkų šventėje. Jau ne pirmą vasarą bitės prineša medaus. Birželį ir vėl rengiau vaikų piešinių konkursą „Papuošk medaus dovaną“, sulaukiau didelio pluošto darbelių iš Lietuvos ir užsienio vaikų. Konkursą laimėję piešiniai tapo lipdukais ant stiklainių su medumi, kuriuos dovanoju savo svečiams, net kitų šalių vadovams.

Esate Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos auklėtinė. Kuo svarbus mokyk­linis etapas Jūsų asmenybės raidoje? Kuriems mokytojams šiandien norėtumėte padėkoti? Pirmiausia – anglų kalbos mokytojai Stefanijai Kasiulaitienei už žmogiškumą ir šilumą. Pernai mokytoja po 50-ties darbo metų atsisveikino su mokykla. Kitiems mokytojams dėkinga už discipliną ir nuoseklumą. Kai dabar pagalvoju, neprasta buvo mūsų klasė. Mano bendraklasis Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas tai patvirtintų.

Lankydamasi Birštono viešojoje bibliotekoje paminėjote, kad knygos Jums darė įtaką. Kai išmokote skaityti, joms buvo skirtas visas laisvalaikis. Ar šiandien ant miegamojo stalelio greta lovos guli krūvelė knygų? Ar randate laiko paskaityti ir ką? Dabar skaitau Lietuvos žmonių padovanotas knygas. Knygos turi būti prieinamos kiekvienam. Ketverius metus Prezidentūra rengia „Knygų Kalėdų“ akciją, kurios metu kviečiame visuomenę padėti aprūpinti knygomis įvairias bibliotekas. Kasmet prie šios iniciatyvos prisijungia vis daugiau žmonių, akcija jau tapo tradicija ir keliauja per visas šalies bibliotekas.

Jūsų silpnybė mėlynai spalvai pastebima iš aprangos. Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas netgi padovanojo Jums mėlynos spalvos skraistę. Kaip atsilaikote prieš amžiną moterų norą kartais paeksperimentuoti su savo garderobu? Tai protokolinė spalva, kuri geriausiai tinka einant oficialias pareigas. Mėlyna spalva turi daugybę atspalvių. Tik ne taip seniai sužinojau, kad ji siejama su pasitikėjimu. Laikui bėgant atsirenki, kokios spalvos, koks stilius yra priimtiniausias.

Pas Jus, Briuselyje dirbusią eurokomisare, viešėję lietuviai pasakojo tokią sceną. Sekretorės paprašėte įpilti kavos kaip reikiant. Paklausta, ar tai reiškia stiprios, patikslinote: „Ne, tiesiog mano puodelyje.“ Kokių dar savo kasdienybės įpročių galėtumėte atskleisti? Stengiuosi prie įpročių neprisirišti. Vienintelis įprotis, kuris išliko nuo vaikystės, – itin anksti keltis. Rytas – gražiausias dienos metas.

Briuselyje mėgote kartais paspausti greičio pedalą. Paklausta, kaip būtų, jei tapusi Prezidente privalėtumėte naudotis vairuotojo paslaugomis, atsakėte: „Be abejo, tai būtų didžiulis asmeninio gyvenimo ribojimas.“ Ar kenčiate dėl tokio apribojimo, ar pasiilgstate vairavimo? Tikrai dar nepamiršau, kaip vairuoti, nes daug metų vairuodavau pati. Bet dabar turiu paklusti saugumo reikalavimams. Apsauga – mano kasdienybės dalis.

Dirbdama diplomatinėje tarnyboje, būdama Prezidente aplankėte daug valstybių. Kokioje šalyje norėtumėte paviešėti kaip privatus asmuo? Kol kas tai neišpildoma svajonė... Teko lankytis beveik pusšimtyje pasaulio šalių, tačiau galiu atvirai pasakyti, jog Lietuva man yra gražiausia.

Disertaciją Jums padėjo parašyti... Piotro Čaikovskio Pirmasis koncertas, ypač energingoji jo vieta. Kokia muzika Jums padeda džiaugtis? Liūdėti? Kai rašiau disertaciją, kompiuterių era dar buvo neišaušusi, todėl taisant tekstą buvo nemažai nuobodaus darbo prie rašomosios mašinėlės. Jį įveikti ir padėjo P. Čaikovskio muzika. Beje, mano, tuomet dar aštuoniolikmetės, pirmoji darbovietė buvo Lietuvos filharmonija, į kurios salę bėgdavau paklausyti, kaip repetuoja Juozo Domarko vadovaujamas simfoninis orkestras. Mėgstu klausytis įvairios muzikos – ir klasikinės, ir šiuolaikinės.

DAN juodas karatė diržas, Jūsų įgytas JAV Rytų kovos menų akademijoje, tradiciškai laikomas išmintimi, kuri įgyjama karatė meno kelyje kartu su meistriškumo lygiu. Svarbiausios jo savininko užduotys –  analizuoti savo sąmonę, kontroliuoti mintis, dirbti su savo negatyviais bruožais ir atsikratyti jų. Ką norėtumėte pakeisti savo charakteryje? Man visuomet buvo svarbu greitai įveikti iškilusias kliūtis, neatidėliojant atlikti numatytus darbus, siekti kokybiško rezultato. Taip pat žaviuosi žmonėmis, turinčiais daug kantrybės. Sportas išugdo daug vertingų žmogaus savybių.

Mūsų žurnalo kredo – būk savo gyvenimo šeimininkė! Tačiau mokame ir namų kertes laikyti, ir prie puodų nesibaidome pastovėti. Ar galėtumėte nudžiuginti „Šeimininkės“ skaitytojas savo receptu? Mano receptai neturi įprastinių taisyklių, kiekvieną kartą improvizuoju. Viena iš tokių vasarinių improvizacijų – skani obuolienė su bruknėmis. Ji kiek­vieną kartą išeina kitokia.

Dalia Juškienė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.