Darbščiam ūkininkui ir nuošalus kaimas – ne užkampis

Jaunylis Ovidijus ir Stasys Songailos daug laiko praleidžia prie technikos.

Medingėnai – bažnytkaimis Rietavo savivaldybės paribyje. Nors vietiniai ūkininkai kuklinasi ir save prie mažųjų priskiria, bet tai nėra tiesa. Ne vienas jų aria šimtą ir daugiau hektarų. Kuklinasi ir Stasys Songaila, kuris su žmona Lina 1991-aisiais pradėjo ūkininkauti nuo 30, o šiandien kartu su nuomojama žeme jau valdo apie 150 hektarų.

Liko ištikimi žemei

Ir sovietiniais metais, ir tuomet, kai Medingėnai dar priklausė Plungės rajonui, niekas kitaip, kaip užkampiu, kaimo ir nevadino, nors Plungę, Rietavą, Tverus ar Žarėnus ranką ištiesęs pasiekti gali. Tiesa, prieš tai kelis dantis pametęs, nes į visus didesnius miestus ar miestelius nuvažiuoti galėjai tik dardėdamas bei šokinėdamas duobėtais ir kuprotais žvyrkeliais. Todėl, atėjus nepriklausomybei, vietiniai nepuolė kurti verslų, nesiėmė vieno ar kito amato, bet, kaip buvo įpratę, liko prie žemės. Susikūrė Algio Budrio, Arvydo Majausko, brolių Kęsto ir Stepono Kuzminskų, Stasio Songailos, kiti ūkiai. Daug kas pasikeitė, kai Medingėnai pateko į Rietavo savivaldybės glėbį. Šiandien vietiniai gali riesti nosį: į Plungę skrieja asfaltu, į Rietavą – seniai asfaltuotu keliu važinėja. Dabar jau ir Tverus kaip miestiečiai pasiekia, teko girdėti, jog ateinančiais ar dar kitais metais ir į Žarėnus vedantis kelias bus asfaltuojamas. O iš Žarėnų nulėkti į Telšius – vienas juokas. Tačiau ir dabar medingėniškiai į verslus nepuola. Kam nepatinka žemę arti, tas į miestus dirbti važinėja. Daugiausia į Plungę, į „Vičiūnų“ įmonę. Kiti tvirtai laikosi savo žemės, kuri jiems ne tik duonos sočiai duoda, bet dar ir sviesto užtepa.

Pasikliauja savimi

Įdomu tai, kad Songailai niekuomet jokiose rėmimo programose nedalyvavo. Tiesa, pačioje pradžioje laimę pabandė vienoje pienininkystės programoje ir gavo 5 000 litų, bet po to – nė už ką. „Reikia būti pinigingiems, kad jose dalyvautum“, – sako Lina. Savo penkis traktorius, du kombainus, iš kurių mažesnįjį ką tik pardavė, ir visą kitą modernią žemės ūkio techniką Stasys su Lina susipirko už savus pinigus. Už savus ir tvartus išplėtė, ir mėšlidę pastatė, ir 2001-aisiais nedidelį verslą – pieno supirkimo kooperatyvą „Pieno šaltinis“ – įsteigė.

L. Songailienė sakė, kad verslo pradžia buvo daug žadanti, tačiau vėliau viskas tik blogėjo. Tie, kurie tuomet laikė dvi tris karves, seniai jas pardavė. Kas turėjo didesnes bandas, per pusę ar net iki trečdalio sumažino. Viskas dėl per mažų pieno supirkimo kainų. Žmogus skaičiuoti moka. Kiek šienapjūtė kainuoja, kiek kitas papildomas pašaras, o kur dar gyvulio priežiūra? Tegul nors vieną karvelę laikai – nei tu kur išeisi, nei išvažiuosi. Senoji karta Anapilin traukiasi, o jaunimui… Jei jis už pieną negauna net tiek, kiek parduotuvėje sumoka už vandenį, nugaros tikrai nelenks. Ir būti kaip prie namų pririštas šunelis tikrai nesutiks. Todėl Medingėnuose ir aplinkiniuose kaimuose ne vienos sodybos tvartai tušti – nei čia kas mūkia, nei mekena. Tik vienur kitur prie būdos pririštas kiemsargis amsi.

Atsarginis variantas?

Kai S. Songailos paklausiau, kodėl jiems reikėjo dar ir gyvulininkystės imtis, ūkininkas paaiškino: „Tai – atsarginis variantas. Jei su grūdinėmis kultūromis nelabai pasiseka, pienas nuostolius išlygina. Be to, už pieną kiekvieną mėnesį pajamų gauni, o grūdus pardavęs – kartą per metus. Gal prisimenat 2018-ųjų rugpjūčio 24-osios uraganą? Man tada vėjas 25 hektarus žieminių rapsų nukūlė. Arba šiemet. Pirmasis Medingėnuose du hektarus kukurūzais apsėjau. Nepatikėsit, net 36 šernai tą lauką užpuolė ir vieno hektaro derliaus nebėra. Ką tik į duobę užraugiau 70–75 tonas siloso. Būtų dvigubai tiek, jei ne šernai. Ir patys baidėm, ir medžiotojus kviečiau – niekas negelbėjo.“

Šį rudenį ūkininkas 20 hektarų apsėjo žieminiais rapsais, 50 ha – žieminiais kviečiais, pavasarį žada apie 15 ha skirti žirniams, kažkiek – miežiams, o likę plotai – ganykloms. „Turėjau ir 30 hektarų vasarinių rapsų, bet su jais vargo daugiau. Reikia nuo visokių kenkėjų purkšti, o tą daryti gali tik vakarais, po 21-os valandos, nes kitaip aplinkinių ūkininkų bites išnuodytum. Be to, apie tai dar iš anksto pranešti turi. Todėl vėl grįžau prie žieminių“, – atviravo ūkininkas.

Songailai šiuo metu turi pasilikę 9 melžiamas karves, augina 20 mėsinių veršelių. Pavasarį patys kergti žada, tam net veislinį bulių su kilmės dokumentais nusipirko. Pieno ūkis, kaip ir pieno surinkimo kooperatyvas, – Linos rūpestis. Aišku, padeda ir Stasys. Ypač žiemomis, kai darbų mažiau. Moteris melždama užtrunka, nes, kaip pasididžiuodamas sako Stasys, ji labai tvarkinga ir švari. Todėl karvės, prieš atiduodamos savo duoklę, praeina švaros procedūras. Jos tam nesipriešina. Priešingai – stovi ramios ir patenkintos: kam nepatiktų šilto vandens dušas, kai ir miltų porcija panosėn pakišta.

Viską patys

Vaikštinėdamas po sodybą, atsistebėti negali, kada ši moteris viską ir spėja. Aplink gėlės, įvairiausi augalai. Ne bet kokie – dauguma jų įmantriai iškarpyti. Akmenimis išgrįstas tvenkinys pilnas vandens lelijų, prie sodybos įrengtas fontanas. Gyvenamąjį namą puošia marmuro lenta, liudijanti, jog tai – gražiausia 2016-ųjų sodyba.

Pirmąkart sutikęs L. Songailienę, niekas ir neatspėtų, kad ji – kaimo moteris. Visuomet pasitempusi, pasipuošusi, ji daug kartų panašesnė į miestietę. Tiesa, kažkada Lina turėjo miestietišką profesiją – padavėjos. Baigusi prekybos mokyklą, 1984-aisiais buvo paskirta į Medingėnų valgyklą. Čia ji iškart krito į akį jaunam ūkio vairuotojui. Po metų jiems gimė sūnus Nerijus, dar po dvejų – Voldemaras, o 1998-aisiais – pagrandukas Ovidijus, kuriam ir atiteks šeimos ūkis. Likęs Medingėnuose, Ovidijus tapo jaunuoju ūkininku ir, priešingai nei tėvai, įsitraukė į jaunųjų ūkininkų programą. Už gautus 40 tūkst. eurų pirks šienapjovę, grėblį, priekabą, dirvos skutiką. Abu vyresnieji sūnūs į miestus išdūmė: Nerijus – į Klaipėdą, Voldemaras – į Plungę. Tačiau, kai tik prasideda darbymetis, visi sulekia pas tėvus ir dirba jėgų negailėdami. Todėl Songailams ir nereikia svetimų samdyti – visus darbus įveikia patys. Pamatęs visą šeimyną taip uoliai plušančią, ne vienas su šiokia tokia pavydo gaidele prasitaria: „Gerai tam Stasiui, prie savęs dar tris vyrus turi…“ Žmonės teisūs – gerai tiems, kas gerus vaikus užaugina.

Vakarais Lina Songailienė į tuščią šiltnamį suneša gėles, kad nesušaltų.

Stasys ir Lina Songailai su penkiamete anūke Sandija mėgsta pasėdėti ant tvenkinio kranto.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Roma MĖČIENĖ

ŪP korespondentė

 

Autorės nuotraukos

2020-10-23