Derlius gausus. Uogos gražios...

Regis, šaltalankius lengva auginti, juk nepretenzingi – nei sėjami, nei prižiūrimi sėkmingai tarpsta laukinėje gamtoje. Sunokus uogoms be­lieka jas nuskinti saugantis aštrių spyglių. Jie, atrodytų, – vienintelė su šaltalankiais susijusi bėda. „Šaltalankius puola ir ligos, ir kenkėjai. Antai šaltalankinė musytė gali sunaikinti iki 70–80 proc. šaltalankių uogų derliaus“, – skubotą nuomonę paneigia Daiva Kvedaraitė, ekologinio šaltalankių ūkio savininkė, neslėpdama kitų tokio ūkio bėdų. Bene didžiausia iš jų – kad visiškai neveiksmingos priemonės, skir­tos įveikti šaltalankių ligas ir kenkėjus. Be to, nėra veiksmingų ekologiškų trąšų. Daugelyje Europos šalių labai vertinamos šaltalankių uogos, produkcija iš jų. Tad ne veltui Lietuvoje nemažai – apie 200 – šaltalankių ūkių. Dabar juose virte verda darbas – nuimamas derlius. Koks jis šįmet?

Ką žinosi, ant pečių nenešiosi D. Kvedaraitės su šeima puoselėjamo ekologinio ūkio šaltalankių laukai plyti Alytaus rajono Daugų ir Alovės seniūnijose, užimdami 70 ha. Ūkio centras – Venciūnų kaime: čia kontora, technika, specialūs šaldytuvai, uogų perdirbimo cechas. Tai vienas didesnių šaltalankių ūkių šalyje. „Lazdijų, Akmenės rajonuose yra dar didesnių ūkių, kur šaltalankiai užima daugiau kaip po 100 ha“, – žino D. Kvedaraitė, Šaltalankių augintojų asociacijos vadovė, turinti viešojo maitinimo inžinierės technologės, verslo bei personalo vadybos aukštojo mokslo diplomus. Pasak Kauno rajone gimusios ir užaugusios, Vilniuje gyvenančios ir dirbančios moters, bet kokios žinios vėliau ar anksčiau praverčia. Taip atsitiko ir kuriant, plečiant šaltalankių ūkį bei jam vadovaujant. „Šiuo metu mano pagrindinis darbas – konsultavimas ES paramos klausimais. Kol kas negalime pragyventi iš šaltalankių ūkio, mat ilgai į jį investavome, pernai buvo pirmieji metai, kai neinvestavome, bet dar neišmokėjome paskolos, ją privalome grąžinti iki 2020-ųjų“, – teigia D. Kvedaraitė. Ekologinį šaltalankių ūkį ji įkūrė 2004 m., įsigijusi 27 ha žemės Kalesninkų kaime. Kultūrinių šaltalankių sodinukus įsigijo Sodininkystės ir daržininkystės institute Babtuose. Vėliau, plėsdama ūkį, įsigijo ir vokiškų, rusiškų, latviškų, estiškų, rumuniškų veislių šaltalankių sodinukų. Paaiškėjo, kad Lietuvos klimatui tinkamiausios latviškos ir rusiškos veislės.

Viena musytė sunaikina 200 uogų „Sprendžiant iš istorinių šaltinių, seniau šaltalankiai augo tik Baltijos jūros pakrantėse. Vienas klaipėdietis pasakojo, kaip 1970–1974 m. su tėvais keldavosi į Smiltynę skinti šaltalankių uogų. Į Lietuvą iš Rusijos atvežtais kultūriniais šaltalankiais buvo apsodinami išnaudoti karjerai. Iš čia jų sėklas po šalį išnešiojo paukščiai. Tačiau iš sėklyčių išaugę šaltalankiai išsigimsta – neperima motininių savybių“, – savo ūkio laukuose aiškina D. Kvedaraitė. Rodydama į šaltalankių krūmų atžalas, džiaugiasi tokia jų pasidauginimo galimybe, kurios nebūtų, jei žemė būtų netinkama: „Šaltalankiai gerai dera lengvoje, orui laidžioje žemėje. Čia ne molis, todėl jiems tinka. Žemė turi būti laidi orui, nes šaltalankiai kaupia azotą ant šaknų susidariusiuose baltuose gumbuose.“ Atžalos, pasak Daivos, – tikras išganymas, kai krūmą sunaikina ligos ar kenkėjai: „Atžala pakeičia nunykusį krūmą. Tačiau kelios atžalos paliekamos tik uogakrūmių eilėje. Tarpueiliuose augti joms neleidžiama – nupjaunamos kelis kartus per sezoną šienaujant žolę.“ Šaltalankinės musytės į Lietuvą atklydo prieš 6–7 metus. Jos skraidyti pradeda liepos mėnesio pradžioje, kai vidutinė paros temperatūra pasiekia 18 ºC. Prakandusios šaltalankio uogą, joje padeda kiaušinėlį. Besivystantis vikšras minta uogos minkštimu, todėl ji subliūkšta, pajuoduoja. Padėdama kiaušinėlį, viena musytė, gali pažeisti iki 200 uogų. Uogoje išsivystęs kirminėlis nukrenta ant žemės ir čia pat, po šaltalankio krūmu, žiemoja, tad kitą vasarą dar didesnė šaltalankinių musyčių kariauna gali pulti uogas.

Šįmet – sveikos, didelės, sultingos „Kadangi ūkis ekologinis, negalime krūmų purkšti cheminiais preparatais. Ankstesniais metais bandėme šaltalankines musytes naikinti purkšdami mokslininkų rekomenduotais augaliniais ekstraktais, tačiau nepadėjo, praradome nemažai derliaus“, – pasakoja ūkio savininkė. Jos bekraštėse šaltalankių plantacijose juoduojančių krūmų nematyti. Eilėmis susodintų šaltalankių krūmų šakos lipte aplipusios didelėmis, gražiomis uogomis. „Derlius geras. Kokios gražios uogos... Mat palankūs metai: netrūko drėgmės, o musytės derliui nepakenkė, nes jų nė nebuvo. Juk liepa buvo šalta. Šaltalankinių musyčių vikšrai nesivysto, jei liepos vidutinė paros temperatūra žemesnė nei 18 °C. Šįmet uogos didelės, sultingos, nes netrūko lietaus“, – naujuoju derliumi džiaugiasi D. Kvedaraitė. Rodydama nulaužtas arba beuoges šakeles, šįkart nelabai pyksta ant eibių kaltininkų – kranklių. Jie, tūpdami ant šaltalankio krūmo, nulaužia šakeles, o nutūpę nuo gretimų šakelių visas uogas nulesa, palikdami stagarus. Pasak ūkio šeimininkės, krankliai kasmet padirbėja, kartą viename lauke nulesė nemenką derliaus dalį. „Prieš ketverius metus vieną šaltalankių lauką nusiaubė praskrendantys paukščiai. Ilgai manėme, kad šaltalankiai neiššąla. Pernai liūdnai atrodė pirmasis šaltalankių laukas – įkurtas Kalesninkų kaime. Mat labai atšilus vasario pabaigoje–kovo pradžioje, augalai ėmė vegetuoti, o staiga atšalus iki –15 °C, turbūt šaltis susprogdino indus, kuriais teka syvai. Atrodė, krūmai žuvo, tačiau birželį atsprogo“, – mena moteris. Ji apgailestauja, kad nėra veiksmingų nechemizuotų priemonių nuo šaltalankių ligų ir kenkėjų. Nėra nė kuo ekologiškai pastiprinti šaltalankių krūmų, kai nuimamas derlius. Visa tai į neviltį varo ekologiškų šaltalankių augintojus.

Taisyklėse daug nelogiškumo „Vis skeptiškiau žiūriu į ekologinį ūkininkavimą. Jame daug nelogiškų reikalavimų, – pastebi D. Kvedaraitė. – Dėl prisiimtų įsipareigojimų kol kas negaliu keisti ūkio krypties. Nekeisiu turbūt ir vėliau, nes gaila įdirbio kuriant ir puoselėjant ekologinį ūkį. Tačiau jei iš naujo tektų jį kurti, gerai pagalvočiau, ar verta. Juk dažnai supirkėjams tas pats, ar šaltalankiai ekologiški, ar ne – ir už vienus, ir už kitus moka beveik vienodai. Lietuvoje nėra tradicijos už ekologiškus produktus mokėti daugiau. Jie turėtų būti brangesni, nes reikia daugiau rankų darbo juos auginant. Pavyzdžiui, kol šaltalankiai maži, juos reikia kelis kartus per sezoną ravėti, kaupti. Jei ūkis būtų neekologinis, nupurški herbicidais, ir neželia žolė...“ Moteris sako, jog mielai šaltalankius augintų pagal kitą tausojančią aplinką programą – laikydamasi reikalavimų, taikomų Nacionalinės kokybės ženklo produktams, kai galima chemizuotas augalų priežiūros priemones naudoti, tačiau ribotai. Deja, Lietuvoje pagal šiuos reikalavimus leidžiama auginti serbentus, šilauoges, kitas uogas, tik ne šaltalankius. Išmokos už Nacionalinės kokybės ženklo produktus mažesnės nei už ekologiškus. Tačiau naudojant chemiją, nors ir ribotai, derlius būna didesnis nei auginant ekologiškai, tad galutinis rezultatas – pajamos už derlių – abiem atvejais beveik panašios, tik įdėtas triūsas skiriasi. Pasak D. Kvedaraitės, Lietuvoje išradinėjamas dviratis: „Eksperimentuojama leidžiant pinigus, kur nereikia. Visose srityse šitaip! Antai, pagal lietuviško ekologinio ūkininkavimo taisykles, kol derliaus nėra, išmokų negausi. Šaltalankiai, skirtingai nei braškės, kai kurios kitos uogos, normalų derlių ima duoti tik po trejų ketverių metų, kai pasodini. Nėra derliaus, nėra ir pajamų, išmokų, bet sertifikavimo mokestį mokėk ir laukus ekologiškai prižiūrėk! Vokietijoje priešingai: kol augalas nedera, dar didesnes išmokas gauni, nei kai dera. Kai gauni derlių, išmokos sumažėja. Kodėl, užuot išradinėję dviratį, nesekame panašiais pavyzdžiais?“ – piktinasi pašnekovė.

Nurėžia šakas su uogomis Kai lankėmės D. Kvedaraitės šaltalankių plantacijoje, joje triūsė apie 30 žmonių. Pasak moters, visus metus ūkyje dirba du etatiniai darbuotojai. Sezono metu, t. y. nuimant derlių, talkina 20–40 žmonių. Šaltalankių uogos skinamos anaiptol ne tradiciškai – ne rankomis ar specialia įranga. Derlius nuimamas drastiškai, sukeliant augalui šoką. Pirmiausia elektromechaninėmis žirklėmis nupjaunamos ir į tarpueilius numetamos aukštosios šakos, ant kurių išsikerojusios šakelės su uogomis. Apatinės uogomis aplipusios šakos paliekamos – nenupjaunamos. „Jei nupjautume, krūmas žūtų, – aiškina ūkio savininkė, apgailestaudama, kad nėra kuo kompensuoti augalui jo patirtą stresą – nėra kuo jį ekologiškai pamaitinti. – Neduosite gyvuliukui gero pašaro, paliegėlis ir bus. Taip ir čia...“ Talkininkai nuo tarpueiliuose sumestų šakų nupjauna šakeles su aplipusiomis uogomis. Nupjauna ir metūgius – šakelių viršūnėse esančius lapelius. Ilgesnes šakeles su aplipusiomis uogomis pasmulkina. Talkininkas prikrauna dėžę taip apdorotų šakelių ir neša pasverti.

Sušalusios lengvai nusipurto „Sezono pradžioje talkininkams už kilogramą uogų su šakelėmis mokėjome po 20 euro centų, dabar mokame po 15 euro centų, nes uogos pasunkėjusios. Darbas prasideda 8 val., baigiasi 17 val. Pietų pertrauka trunka valandą. Tačiau žmonės, norėdami daugiau užsidirbti, dažniausiai pietauja tik 10–15 minučių. Per dieną užsidirba nuo 20 iki 70 eurų. Talkininkai atvyksta iš aplinkinių kaimų, atsivežame ir iš Alytaus“, – pasakoja D. Kvedaraitė. Kai sezonas, namo į Vilnių ji parvyksta tik savaitgalį. Kitu metu į ūkį atvyksta kartą per savaitę. Pasvertos uogos suverčiamos į nemažus medinius konteinerius arba maišus, jie išgabenami į šaldytuvus. Čia šakelės su uogomis būna maždaug iki spalio. Tada prasideda uogų atskyrimo nuo šakelių procesas. Pasitelkus purtytuvą, uogos nuo šakelių nukratomos. Kol ūkyje nebuvo specialaus šaldytuvo, uogos buvo realizuojamos su šakelėmis. Tokį derlių dažniausiai supirkdavo Alytaus įmonė „Vėtrija“. Supirkėjai už atskirtas nuo šakelių uogas moka maždaug 1,5 Eur/kg, jei jos prastesnės kokybės. Už geresnės kokybės uogas atseikėja iki 3 Eur/kg. Ūkio uogas daugiausia perka latviai ir estai. Šaltalankis, išvertus iš senovės graikų kalbos, – žvilgantis žirgas. Legendos byloja, jog Aleksandras Makedonietis šaltalankių šakelėmis šėrė savo kariaunos arklius, kad sustiprėtų, plaukas žibėtų. D. Kvedaraitės ūkio ceche gaminama šaltalankių gira pelnė „AgroBalt 2016“ parodos medalį. Ceche gaminamos ir šaltalankių sultys, teikiamos sulčių spaudimo paslaugos.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ Autorės nuotrauka