Derlius šiemet geresnis, bet pajamų mažiau

Šių metų daržovių derlius Lietuvoje panašus į pernykštį, bet Europos šalyse yra jo perteklius. Dėl to – ir žemos supirkimo kainos, ir padidėjęs prekybos tinklų noras pralobti. O kaimyninė Lenkija savo ūkininkams moka subsidijas, kad jie daržoves galėtų išvežti į užsienį.

Gražu – iš pirmo žvilgsnio

Vaidas Nagreckis.

Plikių kaime (Raseinių r.) ūkininkaujantis Vaidas Nagreckis savo valdas vadina salotų ūkiu. 50 hektarų plote per vasarą jis išaugina tris daržovių derlius. Tai ir gūžinės salotos ‘Iceberg’, ir salotos ‘Romaine’, ‘Lollo Biondo’, ‘Lollo Rosso’, ‘Frisse’, ‘Radichio’, ‘Frillice’, ir lapiniai, kininiai, smailiagūžiai kopūstai, ir salierai, ir kitos daržovės.

„Didžiąją dalį savo užauginamos produkcijos iki šiol tiekdavome Lietuvoje, o apie 20 proc. iškeliaudavo į Latvijos, Estijos, Baltarusijos didžiuosius prekybos centrus. Norėdami pasiekti aukščiausią kokybę, pasirūpinome tarptautiniu GLOBAL G.A.P. sertifikatu, įrodančiu gerąją ūkininkavimo praktiką, tausojančią aplinką“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė V. Nagreckis.

Deja, salotos – ne bulvės ar burokėliai, tai labai įnoringas augalas, tad jas auginti sudėtinga. Vos pusdienį pavėlavus jas palaistyti, galima patirtos žalos nebeatitaisyti. Kiekvienais metais Vaido ūkyje išmėginama naujų salotų rūšių. Sodina jau paaugintus daigus, juos ūkininkui tiekia viena Vokietijos firma. Dėžėje yra 150 daigų, o per savaitę pasodinama apie 200 tūkstančių daigų, tai daroma su salotų sodinimo mašina.

Nepaisant permainingų orų, Lietuvoje per metus pavyksta išauginti net tris salotų derlius. Vienas nuima, kitas sodina ir t. t. Salotų ūkyje sukurta apie 50 darbo vietų – tiek dirba samdomų žmonių.

Baisu ir pagalvoti…

Šnekučiuodamiesi su V. Nagreckiu pabandėme palyginti šių ir praėjusių metų daržovių derlių. Pasirodo, derlius buvo panašus, tik atsirado kitų problemų, dėl kurių negalima kaltinti nei prastesnių oro sąlygų, nei daržovių augintojų.

„Šiais metais mažiau reikėjo laistyti, derlius šiek tiek geresnis nei pernai, bet pajamų už daržoves – žymiai mažiau, nes Europoje yra jų perteklius. Prieš pusantro mėnesio pardaviau ‘Iceberg’ salotų 5 tonomis daugiau nei pernai tuo pačiu metu, o gavau apie 30 tūkst. eurų mažiau. Bet darbo užmokestis samdomiems darbininkams juk išlieka toks pat. Prie šitų nemalonumų, matyt, prisidėjo COVID-19 pandemija“, – pasakojo V. Nagreckis.

Daržoves jis parduoda prekybos centrams „Iki“ ir „Lidl“, UAB „Augma“, kuri jas tiekia barams ir restoranams, Babtuose esančiai salotų ir šviežių daržovių pusgaminių gamybos bendrovei „Salpronė“. Parduoda ir Rygoje veikiančiai kompanijai „Rimi Baltic“, ši daržoves išskirsto po visas Baltijos šalis (dalis jų grįžta ir į Lietuvos prekybos centrus „Rimi“).

Pasak Vaido, daržovių augintojai turi pastabų ir miestiečiams. „Dabar kartais atrodo, kad miesto žmonėms ūkininkas yra tapęs tautos priešu, – pasakojo V. Nagreckis. – Juk daugelis miestiečių nesuvokia, jog didesnę dalį žemės ūkio žaliavos perdirba miesto žmonės – pieninėse, konservų fabrikuose ir pan. Galų gale žemės ūkio techniką remontuoja irgi ne patys ūkininkai, o miestiečiai. Vilkikus, gabenančius žemės ūkio produktus, vairuoja taip pat miestiečiai. Perkame kartonines dėžes daržovėms – jas gamina arba „Klaipėdos kartonas“, arba kauniečiai – didmiesčių gyventojai. Iš Marijampolės įmonės perkame polietileninius maišelius ir t. t. Kasmet nuperku šimtus tūkstančių kartoninių dėžių ir plastikinių maišelių. Logistikos įmonėse ir parduotuvėse dirba taip pat miesto žmonės.“

Vaidas teigė, kad jei nebūtų Lietuvos ūkininkų, miestiečiai neturėtų darbo ir uždarbio, ir negalėtų nusipirkti tų pačių maisto produktų, tik atvežtų dailiai sufasuotų iš Vakarų Europos.

Lobsta tik prekybininkai

Algimantas Vaupšas.

Užvenčio (Kelmės rajonas) pakraštyje, Dvarčiaus kaime, įsikūręs Algimantas Vaupšas – stambaus daržininkystės ūkio savininkas. Jo ūkyje darbo turi daugiau nei 70 vietos gyventojų. Užaugintos daržovės iškeliauja ir į kitas Europos Sąjungos šalis. Tik šiemet, kaip nė vienais metais, didžiausia problema ūkininkui yra labai kritusios daržovių supirkimo kainos.

Vaupšas prisiminė, kaip lygiai prieš metus, 2019-ųjų rugsėjo pabaigoje, jis džiaugėsi rekordiniu bulvių derliumi. Iš 65 ha prikasėme 2 tūkst. tonų, bulvių buvo pilni visi sandėliai. Kadangi bulvės gerai užderėjo visoje Lietuvoje, išgelbėjo kitų šalių rinka. Lenkijoje, Čekijoje, Serbijoje trūko šių daržovių, todėl jas eksportavau į šias ir kitas šalis. Kiekvieną savaitę iš mano ūkio išvažiuodavo po 5 sunkvežimius su bulvėmis, o tai – apie 100 tonų. Kai išvežiau bent dalį bulvių, sandėliuose atsirado vietos kopūstams ir morkoms. Ūkyje kopūstų plotai užima 56 ha, burokėlių – 90 ha, morkų – 30 ha“, – pasakojo Algimantas.

Tačiau praėjusią savaitę ūkininkas „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad šiemet bulvės užaugo apie 30 proc. smulkesnės, o jų supirkimo kaina… 100 proc. mažesnė. „Pernai lenkai išsiveždavo bulves sumokėję po 20 ct/kg. Šiemet visoje Europoje yra didžiulis bulvių perteklius ir jų niekam nereikia. Dar neseniai svarstėme: gal geriau palikti bulves ir burokėlius laukuose, gal taip pigiau atsieitų“, – teigė A. Vaupšas. Anot jo, pernai už kopūstus mokėdavo po 23, šiemet – po 12 centų už kilogramą. Burokėliai pernai kainavo 19–20 ct/kg, dabar – 12–13 ct/kg. Prekybos centrai esą siūlo atiduoti viską už dyką aiškindami, kad prasidės koronavirusas ir ūkininkai visas daržoves galės išmesti lauk.

„Už bulves prekybos centrai siūlo 6–8 ct/kg ir iš to lobsta. Juk bulvių pardavimo kainos juose nepasikeitė – tebėra tokios pačios kaip ir pernai. Lenkijoje prekybos centrai ūkininkams už bulves moka tik po 4 ct/kg, bet užtat valstybė jiems skiria dotaciją – po 11 ct už kiekvieną kilogramų bulvių, išvežtų į užsienį“, – aiškino ūkininkas.

Gelbsti perdirbta produkcija

Vaupšas gali pasidžiaugti nebent tik tuo, kad šiemet kopūstų galvos yra didelės ir nepraradusios prekinės išvaizdos – sveikos ir nesutrūkusios. Kai kurie kopūstai milžinai sveria net 20–25 kg.

Daugumą laukuose užaugintų kopūstų ir burokėlių A. Vaupšas parsiveža į daržovių saugyklas, kuriose daržoves ir perdirba. Keturiuose daržovių perdirbimo cechuose raugiami kopūstai ir agurkai, verdami burokėliai, tarkuojami krienai… Bet, vėlgi, prekybininkai nuskriaudė tokios produkcijos gamintojus. Anksčiau patys prekybininkai ant gaminių uždėdavo reikalingus lipdukus, o dabar tai turi padaryti patys produkcijos tiekėjai. A. Vaupšui teko pirkti lazerinius spausdintuvus, gaminti lipdukus ir juos klijuoti ant kiekvieno maišo, dėžės, paletės. Ūkininkas stebėjosi, kad  suklydus nors vieną kodo skaičiuką visos prekės grįžta atgal – ir dar tūkstančio eurų baudą tenka sumokėti.

Vaupšo ūkis – toli nuo Vilniaus, todėl dar ir logistika brangiai kainuoja. Raugintus kopūstus reikia nuvežti į Vilnių, centrinį „Maximos“ sandėlį. Tik vėliau jie išvežiojami po visą Lietuvą. Reikėtų pridėti dar ir kitas išlaidas: vien tik rašomojo popieriaus per tris mėnesius ūkininkas sunaudoja 10 pakuočių.

Algimantas teigė, kad ir blogais metais tikrai gelbsti pajamos, gautos už savame ūkyje perdirbtas ir prekybininkams patiektas daržoves.

Stasys BIELSKIS

ŪP korespondentas