Ekologinio ūkio savininkė optimizmu trykšta ir per ašaras

Ūkininkės Zitos Rimkienės ekologinis augalininkystės ūkis įsikūręs gražiose Kulautuvos (Kauno r.) apylinkėse. Gal dėl gražios gamtos, o gal ir dėl kitų priežasčių pernai ūkis įvairių tikrintojų sulaukė net 14 kartų, todėl ūkininkė juokauja: jei tiek dėmesio, kiek ji sulaukė iš tikrintojų, valdžia skirtų ekologinių ūkių problemoms spręsti, šalies ekologiniai ūkiai klestėtų.

Išgyventi padeda įvairovė

Ūkininkais tapti Zitą Rimkienę su vyru Vaciu paskatino jos mama ir tai, kad buvo susigrąžinta senelių žemė – tėviškė. „Seneliai labai džiaugtųsi žinodami, kad jų žemėje dirba anūkai, proanūkiai, jiems tai būtų svarbu“, – įsitikinusi „Ūkininko patarėjo“ pašnekovė. Ūkis yra netoli miško, truputį kalvotoje ir labai gražioje vietoje, nors kai kur žemė sunki. Ūkininkauti Zita pradėjo vos tik susigrąžinusi žemę, 1994 m., po penkerių metų įregistravo ūkį. Šiuo metu tai yra pagrindinė jos šeimos veikla. Dirbama apie 22 ha nuosavos žemės.

Z. Rimkienės ūkis yra daugiašakis – auginamos daržovės, sėjami javai, laikomos vištos dedeklės, įveistas 2 ha sodas, kuriame auga vaismedžiai ir vaiskrūmiai. Šeima taip pat turi keletą bičių šeimų. „Bitės puošia kraštovaizdį, mes gėrimės jomis, žiūrime, kaip jos dirba, be to, derlius gerokai padidėja“, – džiaugiasi Zita. Vištos sulesa viską, kas lieka po prekybos, ir pagamina puikios trąšos, taip prisideda prie geresnio derliaus ir nė kiek nenusileidžia bitėms.

Ūkyje papildomų darbininkų nesamdoma, dirba šeimos nariai. Produkciją parduoda taip pat patys 2 kartus per savaitę: mobiliajame turguje ir Tymo turgelyje. Z. Rimkienė yra įsirengusi perdirbimo cechelį. Visas daržoves ir vaisius, kurių nepavyksta realizuoti ką tik nuskintų, šeima perdirba – spaudžia sultis, raugia daržoves – ir šią produkciją parduoda žiemą.

Ūkis įdomus tikrintojams

Z. Rimkienė oficialiai ekologiškai ūkininkauja ir ekologinį ūkį sertifikuoja nuo 2007 m., nors ir prieš tai nenaudojo jokių cheminių medžiagų. Perdirbimo cechą įsirengė 2011 m. Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) nare yra nuo pat asociacijos įkūrimo. Nuo 2011 m. kovo tapo ir „Tatulos“ programos dalininke.

Kalbėdama apie bendradarbiavimą su ūkininkais, Zita teigia, kad dažniausiai bendrauja su ūkininkais, kurie ūkininkauja ekologiškai. „Vertiname ekologiškus produktus, todėl ir patys tai, ko trūksta, perkame tik iš kolegų. Ūkininkaujantieji ekologiškai yra draugiški, nejaučiame jokios tarpusavio konkurencijos“, – paaiškina ūkininkė.

VšĮ „Ekoagros“ praėjusį sezoną Z. Rimkienės ūkį tikrino 4 kartus. „Tikrina ir netikėtai, net atskirai žiūrėjo, kaip auginame, kiek užaugo moliūgų ir burokėlių“, – stebisi moteris. Be VšĮ „Ekoagros“, ūkis yra įdomus ir kitiems tikrintojams – Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, Valstybinei augalininkystės tarnybai, VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui. „Suskaičiavau, kad pernai mus tikrino 14 kartų. Gal dėl to, kad esame įsikūrę pakaunėje, netoli atvažiuoti, o gal jiems patinka žiūrėti, kokia graži gamta pas mus: vaikšto stirnos, gervės“, – tikrintojų dėmesiu stebisi Z. Rimkienė.

Realizacija paprasta

Dėl užaugintų produktų realizacijos ūkininkė nesiskundžia. „Kiek turime ekologiškų produktų, tiek ir parduodame. Arba pasidalijame, o jei sugebėtume užauginti daugiau, jų taip pat greitai neliktų“, – atvirauja ūkininkė. Perkamiausi, anot jos, šiuo metu yra jų ūkio rauginti agurkai ir naminiai krienai. Visą žiemą buvo neblogai perkami rauginti kopūstai, sūdytos rūgštynės, pomidorų sultys, burokėliai obuolių sultyse. Pavasarį perkamiausiomis daržovėmis tampa smidrai, salotos, ridikėliai, vasarą – agurkai, pomidorai, uogos. Z. Rimkienė stengiasi auginti paklausiausias daržoves, jas perdirba arba parduoda šviežias. Tam, kad patenkintų pirkėjų poreikius, augina platų daržovių asortimentą.

Ūkininkė įsitikinusi, kad reikėtų žmonėms aiškinti, kuo ekologiški produktai skiriasi nuo užaugintų tręšiant mineralinėmis trąšomis, naudojant augalų apsaugos priemones. „Rankomis nuravėti daržoves yra tikrai ne tas pats, kas jas purkšti tam, kad nereiktų ravėti“, – apgailestauja Zita. Ji džiaugiasi, kad atlikti dirvožemio tyrimai (tirtas judriojo kalio, fosforo kiekis) parodė, jog jos laukų žemė yra vidutiniška, o humuso atžvilgiu – gera. „Galime tik džiaugtis, kad, ūkininkaudami ekologiškai, nenualinome dirvožemio, tiksliau – savo senelių žemės“, – tvirtino Zita.

Chemizuotų ūkių naudai

Ekologinio ūkio savininkė piktinasi, kad vis dar nėra tinkamai vertinami sertifikuoti, ekologiški produktai. „2020 m. pardavėme ekologiškus kviečius kaip neekologiškus ir beveik už tokią pačią kainą, nors ekologiškų daug mažiau užauga“, – stebėjosi moteris, tikindama, kad ūkininkui, kuris nėra ekologijos entuziastas, dirbančiam tik dėl pelno, nėra jokios prasmės ekologiškai auginti sertifikuotas daržoves ar grūdus, nes tai būtų darbas beveik be jokios naudos.

Z. Rimkienės nuomone, ekologiniams ūkiams mokamos kompensacinės išmokos už daržoves kompensuoja tik su tikrintojais praleistą laiką ir sumokėtus mokesčius už tikrinimą. „Norint, kad Lietuvoje nenumirtų ekologiniai daržovių ūkiai, šeimos ūkiai gyvuotų, o ne vegetuotų, tai turi rūpėti valdžiai, ne tik pavieniams ūkininkams“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ūkininkei atrodo neteisingas ir apsauginių juostų nustatymas. „Chemija pilasi per kraštus, vos ne tau už kaklo, kuo toliau, tuo daugiau. Ypač tai kenkia bitėms. Juk bičių už kojų nepririši, lekia, kur nori: ir ant nupurkštų, ir ant nenupurkštų augalų atsitupia“, – tvirtina Z. Rimkienė ir priduria, kad būtent ekologinio ūkio kaimynas savo lauke turi palikti apsauginę juostą, kurioje nenaudojamos cheminės augalų apsaugos priemonės, ir jis turėtų būti baudžiamas, jei ta juosta pažeidžiama.

Konkurentai – stirnos ir gervės

Pasak ūkininkės, didžiausi jų konkurentai yra ne kiti ekologiškai ūkininkaujantieji, o stirnos ir gervės. „Daug žalos padarė, kai stirnos nuėdė didelį plotą žiedinių ir lapinių kopūstų, salotų, lapinių burokų, bet pagalvojame, kad ir joms skanios neužterštos daržovės, todėl sunaikintų vietoje sėjame kitas“, – apgailestaudama juokauja Z. Rimkienė, neslėpdama, kad ateityje daržus planuoja aptverti elektriniu piemeniu. Kiek jis pagelbės, tiek, bet daugiau plėsti savo ūkio pašnekovė neplanuoja. Mat įsigyti žemės ūkio paskirties žemės Kauno rajone nelabai įmanoma. Be to, pirmenybė pirkti suteikiama tiems, kas nuomojasi žemę, o jos ūkio žemė yra nuosava.

Pasigenda palaikymo

Ūkininkės nuomone, visi, kas dirba žemės ūkyje, kuria pridėtinę vertę: ne tik patys dirba, bet ir darbo duoda kitiems, tuo reikėtų džiaugtis. Ekologinio ūkio įkūrėja skeptiškai vertina naująją ūkininkų kartą. „Man atrodo, kad jiems rūpi tik pinigai ir pelnas, neatrodo, kad norėtų turėti sveikesnę gamtą ir išlaikyti ją savo vaikams ir anūkams“, – įsitikinusi moteris. Pasak jos, ūkininkai tampa apsukriais ir tik uždirbti siekiančiais verslininkais. Todėl, anot Z. Rimkienės, tokį požiūrį reikėtų keisti, nedideli šeimos ūkiai, ypač užsiimantys daržininkyste, turėtų būti labiau skatinami. „Ir gamtai būtų geriau, nes nereikėtų iš užsienio vežti daržovių tūkstančius kilometrų, ir organizmui naudingiau, kai valgomi savo krašte užauginti produktai“, – įsitikinusi „Ūkininko patarėjo“ pašnekovė.

Vaikai prie žemės ūkio nelinksta

Ūkininkavimas Z. Rimkienės šeimai – ir darbas, ir gyvenimo būdas. Visada keliasi labai anksti, mato ryto gražumą, patinka žiūrėti į augančius daigelius ar besiskleidžiančius žiedus. „Dar prie rusų turėjome šiltnamių, auginome daržoves ir patys ravėjome, nereikėjo jokios chemijos, sodinome bulves, skynėme nenupurkštus obuolius, serbentus“, – prisimena Zita. Pagal išsilavinimą ji yra visuomeninio maitinimo inžinierė-technologė, iki karantino dirbo toje srityje. Dabar įmonės veikla sustabdyta, tačiau ūkyje, ypač perdirbimo ceche, jos profesinės žinios puikiai pritaikomos. Tačiau Zitai liūdna, kad vaikai kol kas į ateities žemės ūkį žvelgia skeptiškai, nors padeda atlikti visus darbus. Atsakomybės dėl ūkio gyvavimo ateityje niekas iš vaikų kol kas nenori prisiimti.

„Vis dar nebijome svajoti, netingime dirbti, net ir ištikus didžiausiai nesėkmei nebijome eiti į priekį, – optimistiškai nusiteikusi Z. Rimkienė, žinanti, kad ir po juodžiausios nakties išaušta rytas. – Žemdirbiams nėra blogo oro, tik reikia mokėti prie jo prisiderinti. Myliu savo kaimą, moku ir noriu pasidžiaugti galutiniu darbo rezultatu.“

Asta ŠUKIENĖ

ŪP korespondentė

Zitos RIMKIENĖS nuotraukos

2021-04-24