Ekologinis ūkininkavimas – kol kas tarp kūjo ir priekalo

Ekologinių ūkių plotai Lietuvoje siekia vos 7 proc. žemės naudmenų. Nemažai jų savininkų abejoja, ar verta toliau ekologiškai ūkininkauti: parama – maža,  reikalavimai – griežti, nuolat keičiami. Vietinių ekologiškų produktų paklausa šalyje didėja, tačiau į juos auginančių ūkių pusę skrieja nemažai kritikos strėlių.

Tiesa ar mitas?

Netyla kalbos, neva daugelis ūkininkų deklaruoja ekologinius plotus vien todėl, kad gautų paramos pinigų. Tačiau tai, ką šiuose plotuose pasėja ar pasodina, vasaros pabaigoje ar rudenį už-aria – derliaus nenuima, nelabai kam rūpi. Kam jiems vargti ir išlaidauti nuimant prastą derlių, jei ir išmokomis sotūs?  Neva jie nė nesistengia įgyti ekologinio ūkininkavimo žinių, priemonių, kad užaugintų gerą derlių.

Dažnai tik dėl akių ko nors retai pasėja ar pasodina, norėdami sudaryti ekologinio lauko įspūdį. Pavyzdžiui, į hektarą išberia saujelę moliūgų sėklų arba kelis rugių grūdus. Kiek tiesos tokiose kalbose?

Planus pakoreguoja gamta

„Negirdėjau, kad kas nors specialiai užartų tai, ką augino ekologiškai. Mes, ūkininkai, esame priklausomi nuo gamtos kaprizų. Todėl visko atsitinka: ir pupos dėl sausros nesudygsta, ir rapsai neperžiemoja arba derlių sunaikina liūtys. Tokiais atvejais nieko nepadarysi – tenka jį užarti“, – sako Ukmergės r. ekologinio ūkio savininkas Valentinas Genys.

„Žmogui kartais iš tiesų neapsimoka nuimti krušos ar sausros, kitų gamtos stichijų nuniokoto derliaus, todėl jį užaria arba kultivuoja“, – panašiai kalba viešosios įmonės „Ekoagros“ II sertifikavimo skyriaus vadovas Timas Trubila. Jau nebeliko ekologinių ūkių savininkų, kurie užartų ar kultivuotų gamtos stichijos išvengusį derlių.

Sugriežtino taisykles

Pasak T. Trubilos, kai Lietuvoje buvo pradėtos mokėti išmokos už ekologinį ūkininkavimą, iš tiesų keliasdešimt ūkininkų puolė deklaruoti ekologinius plotus, norėdami pasiimti išmokas, tačiau nė neketindami ką nors sąžiningai auginti. Pavyzdžiui, išmokos už ekologinius grūdinių kultūrų plotus tuomet buvo didelės – apie 347–405 Eur/ha. „Būdavo, ūkininkas nukulia grikius. Kitą pavasarį jis mato, kad tame lauke sudygo sėkla, kuri pernai išsibarstė kuliant, – ir vėl deklaruoja ekologinį grikių plotą. Anuomet ūkininkas „ekologas“ galėjo piktnaudžiauti, hektare pasėdamas 50–100 kg grūdų, kai reikia pasėti 250 kg, kad javai būtų reikiamo tankio“, – aiškina T. Trubila.

Esą tokių gudručių gretos ėmė retėti, sumažinus išmokas. Iš esmės padėtis pasikeitė apie 2010–2012 metus, kai Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) sugriežtino ekologinio ūkininkavimo reikalavimus. Nuo to laiko „Ekoagros“ specialistai ekologiniuose ūkiuose tikrina, koks yra auginamų kultūrų tankis ir vidutinis derlius. Jei nustatoma pažeidimų, ūkininkai netenka išmokų.

Patys prisiprašė

„Griežtesnių reikalavimų prisiprašė patys ūkininkai, nes piktnaudžiavo“, – teigia T. Trubila ir patikslina, jog ekologinėms grūdinėms kultūroms šįmet neliko tankio reikalavimo. Pastaraisiais metais, tikrinant, kaip auginami ekologiški javai, rapsai, grikiai, kanapės, buvo skaičiuojama, kiek šių augalų yra kvadratiniame metre. Jei būdavo mažiau, nei turi būti, laikyta ekologinio ūkininkavimo pažeidimu. Tad ūkininkas išmokų negaudavo.

Jau ketveri penkeri metai ekologinių ūkių savininkai nepriklausomai nuo to, ką augina, privalo iki einamųjų metų atsiųsti užpildytas Ekologinės gamybos ūkio veiklos žurnalo lenteles. Trečioje šio žurnalo lentelėje reikia nurodyti, kiek gauta derliaus, kaip jis panaudotas, kiek liko nepanaudoto. „Pagal šiuos duomenis skaičiuojame, ar ūkyje pasiektas reikiamas derlingumas“, – aiškina T. Trubila ir patikina, kad „Ekoagros“ tikrintojai vieną kartą patikrina visus ekologinius javinių augalų laukus. Esą, net jei pro juos važiuoja pavasarį ar vasarą, kai augalai dar tik stybsta ar nesubrendę, net iš pažiūros įžvelgti, koks bus derlingumas. Jei tikrintojas, atvykęs į ūkį rudenį ar žiemą, neras tiek derliaus, kiek ūkininkas toje lentelėje nurodė užauginęs, jis pareikalausiąs grūdų pardavimo įrodymų – sąskaitų, kvitų, sutarčių ir pan.

Matuoja tarpueilius

Tankio reikalavimas liko deklaruotiems ekologiniams žemės plotams, kuriuose auginamos daržovės, taip pat sodams, uogynams. Pavyzdžiui, tikrinant, kokio tankumo auginamos daržovės, išmatuojamas tarpueilių ilgis, suskaičiuojama, kiek gyvybingų augalų stypso keturiose lysvėse. Šiuos duomenis įvedus į formulę, sužinomas auginamų daržovių tankis. Jei ūkininkas nesutinka, kad per retai auga jo daržovės, tikrintojas jas nufotografuoja.

„Visko būdavo daržovių laukuose. Pavyzdžiui, ūkininkas hektare ekologiškai augindavo penkis moliūgus ir norėjo išmokų. Dabar išmokų už tokį ūkininkavimą tikrai negaus“, – tvirtina T. Trubila. Esą šįmet dar labiau sugriežtėjo reikalavimai daržovių augintojams.

Fotografuoja lysves

Nuo šiol jie privalės tam tikru laiku nufotografuoti auginamų daržovių lysves, laukus ir nuotraukas nusiųsti Nacionalinei mokėjimo agentūrai. Ji pagal nuotraukas ir „Ekoagros“ pateiktus sertifikavimo duomenis sprendžia, ar ekologinių ūkių savininkams mokėtinos išmokos.

Tikrintojas, spręsdamas, ar tinkamo tankio yra ekologiniai sodai, uogynai, taip pat naudojasi formule. Į ją suvedęs vaismedžių ar krūmų tarpueilių ilgį bei kiek keturiose eilėse yra šių augalų, gauna atsakymą.
T. Trubila pabrėžia, jog ekologinio ūkininkavimo tikslas – aplinkosauginis. Todėl iš ekologiškai ūkininkaujančiųjų nereikalaujama būtinai į rinką tiekti produkcijos.

Lietuvos ekologinis žemės ūkis

Stipriosios pusės:

  • Kompleksiškai sprendžia ekologinius, ekonominius ir socialinius kaimo plėtros klausimus.
  • Gamina saugius, kokybiškus, paklausius vietos ir užsienio rinkoje maisto produktus.
  • Išsaugo ir atkuria gyvybingą dirvožemį, saugo aplinką nuo taršos.
  • Didina vartotojų ir gamintojų susidomėjimą produktų kokybe ir aplinkos apsauga.
  • Plėtoja ekologiškų produktų vietinę rinką, kuria specializuotus skyrius prekybos centruose, eksportuoja, steigia produktų realizavimo kooperatyvus.

Silpnosios pusės:

  • Neįteisintas kaip prioritetinė ūkio šaka.
  • Neįgyvendinta veiksminga ilgalaikė ekologinės gamybos ūkių valstybinės paramos sistema.
  • Lėtai diegiamos pažangiausios ekologinės gamybos technologijos.
  • Trūksta ekologinės gamybos ūkiams tinkamos žemės ūkio technikos, alternatyvių trąšų ir augalų apsaugos priemonių.
  • Šalyje nepagaminamas pakankamas ekologiškos produkcijos kiekis, būtinas šių produktų perdirbimo, eksporto plėtrai.
  • Neišplėtota ekologiškų produktų gamintojų kooperacija.
  • Nesukurta ekologiškų produktų realizacijos sistema, tinkama infrastruktūra, neįgyvendintos rinkodaros priemonės.
  • Ekologinis ūkininkavimas labiau suprantamas kaip gamtosaugos priemonė, o ne kaip perspektyvi ūkininkavimo šaka.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

123rf nuotrauka

2021-06-05