Eksportas. Pirmiausia – namų darbai

Žemės ūkis kartu su maisto pramone Lietuvoje sukuria apie 8 proc. bendrojo vidaus produkto. Žemdirbių išauginta ir perdirbta produkcija sudaro apie penktadalį viso Lietuvos eksporto. Šiuo metu eksportuojame arba jau rengiamės eksportuoti į net 131 valstybę. Tai tikrai labai daug tokiai nedidelei šaliai kaip Lietuva ir artimiausi mūsų kaimynai to mums gali tik pavydėti.
Tačiau vis dėlto kelias į eksportą nėra vien rožėmis klotas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Apie tai su žemės ūkio viceministru Mindaugu KUKLIERIUMI kalbėjosi „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Stasys JOKŪBAITIS.

Yra kuo ir pasididžiuoti

mindaugas kuklierius– Kaip galėtumėte įvertinti mūsų ūkininkų, žemės ūkio bendrovių pagaminamos produkcijos eksportą?
– Visus pastaruosius septynerius metus Lietuvos žemės ūkio eksporto-importo balansas buvo teigiamas. Kitaip tariant, eksportavome daugiau savo produkcijos negu importavome. 2012 m. mūsų eksportas siekė 14,6, o importas – 11,2 milijardo litų.
Pernykščių rezultatų dar neturime, tačiau augimas, bent jau pirmuosius dešimt mėnesių, tikrai buvo nemažas. Gerokai padidėjo pieno produktų, daržovių, grūdų eksportas. Padėjo ir tai, kad tuo metu šalyje tikrai buvo neblogas derlius. Grūdų turėjome daugiau negu reikėjo mums patiems.
– Kas yra didžiausi Lietuvos žemės ūkio produkcijos eksportuotojai?
– Tai daugeliui mūsų vartotojų gerai žinomos tokios pieno ir mėsos perdirbimo įmonės kaip „Žemaitijos pienas“, „Rokiškio sūris“, „Pieno žvaigždės“, „Marijampolės pieno konservai“, „Vilkyškių pieninė“, „Biovela“ „Agrovet“, „Krekenava“. Neseniai jos pristatė savo produkciją Berlyne vykusioje tarptautinėje parodoje „Žalioji savaitė“ ir sulaukė didelio lankytojų susidomėjimo bei pripažinimo.
Pasinaudodamos ES parama, šios įmonės nemažai investavo į savo gamybinius pajėgumus, technologijas ir tai tikrai joms padėjo gerinti produkcijos kokybę, plėtoti eksportą.

Atrandamos naujos rinkos

– Į kokias šalis šiuo metu dažniausiai išvežame savo maisto produktus ir iš kur jų įsivežame?
– Dažniausiai eksportuojame į Rusiją, Latviją, Vokietiją, o importuojame iš Nyderlandų, Vokietijos, Lenkijos, Latvijos. Galime pasidžiaugti, kad neseniai Lietuvos žemės ūkio eksporto maršrutuose atsirado nauja šalis – tai Iranas.
– Kuo ten prekiaujame?
– Daugiausia grūdais. Juos pirkti Iranui siūlė ne viena šalis. Tačiau, pastaraisiais metais mūsų derliai buvo labai neblogi, todėl galėjome Iranui pasiūlyti patrauklias kainas ir jie tuo susidomėjo. Kitais metais galbūt eksportuosime kitai valstybei. Viskas juk keičiasi – ir derliai, ir kainos.
Pamažu įeiname į Azijos rinkas. Labai intensyviai pastaruoju metu dirbame su Kinija, tikimės dar šiais metais gauti sertifikatus lietuviškai mėsos ir pieno produkcijai eksportuoti į šią milžinišką rinką turinčią šalį.

Ryšiai su egzotinėmis valstybėmis

– Bet Kinija praėjusių metų pabaigoje po Dalai Lamos priėmimo Lietuvoje buvo pareiškusi, kad nutraukia visus eksporto ryšius su Lietuva. Ar jau atlyžo jos vadovų pyktis?
– Nežinau, kaip ten iš tiesų buvo, derybose dėl eksporto mes stengiamės apeiti jautrius tai šaliai politinius dalykus. Po mūsų premjero Algirdo Butkevičiaus vizito Bukarešte, kur jis susitiko su Kinijos premjeru, reikalai pajudėjo į priekį ir netrukus jau vis dėlto eksportuosime į šią šalį savo produkciją.
Mezgami eksporto ryšiai su Japonija. Praėjusių metų pabaigoje lankiausi šioje šalyje, išsiaiškinau eksporto galimybes, tam keliamus reikalavimus, užmezgiau kai kuriuos ryšius. Kovo mėnesį su didele verslininkų delegacija aptarti jau konkrečių eksporto reikalų į Japoniją ketina vykti ministras.
Ieškome galimybių įsilieti į Honkongo, Turkijos, Puerto Riko, Pietų Afrikos Respublikos, Tuniso, Kataro, Pietų Korėjos rinkas. Iš kai kurių šių valstybių jau esame netgi gavę leidimus eksportuoti.
– Įdomu, ką šioms ir kitoms egzotiškoms valstybėms galėtų pasiūlyti mūsų žemdirbiai?
– Honkongui, Pietų Afrikos Respublikai, Saudo Arabijai – paukštieną. Turkijai, Katarui ir Tunisui tieksime jautieną, Puerto Rikui – pieno produktus, Vietnamui – trečios kategorijos šalutinius perdirbtus produktus, Brazilijai – žuvų produktus, Korėjai – paukštieną ir kiaulieną. Kai kuriose šiose šalyse mūsų eksportas iš esmės jau prasidėjęs.

Galimybės šiuo metu nėra neišsemiamos

– Ir visa tai darys ūkininkai, žemės ūkio bendrovės ar perdirbėjai?
– Ne, ūkininkams tai būtų sunku, o gal net neįmanoma, nebent labai susikooperuotų. Šiuo metu ūkininkai, žemės ūkio bendrovės savo produkciją pardavinėja tik kaimyninėms valstybėms, tokioms kaip Latvija, Lenkija, iš dalies Rusija. Ūkininkai dažniausiai konkuruoja su didžiaisiais ne kiekiu, o produkcija, kuri yra išskirtinė, kurios negamina kiti, ypač stambieji. Produkcijo pardavimu tolimoms ar egzotinėms šalims paprastai užsiima didieji mūsų perdirbėjai ir eksportuojančios organizacijos.
– Ar siuntos bus didelės?
– Įvairios, tačiau labai didelių kiekių eksportuoti negalėsime, nes turime patenkinti pagrindinių, jau tradicinėmis tapusių šalių poreikius. O juk mūsų galimybės šiuo metu nėra neišsemiamos.

Baugina atstumai ir rizika

– O kodėl Lietuva neišnaudoja didžiulės Amerikos rinkos?
– Šios šalies rinkoje mūsų produkcijos kol kas beveik nėra, nors čia gyvena nemažai mūsų tautiečių. Verslininkus galima suprasti – juos baugina dideli atstumai, produkcijos pervežimo kaštai, didžiulė konkurencija. Kita vertus, tokioje didžiulėje valstybėje didžiulės ir eksporto galimybės, tik reikia ten rasti savo nišą. Ieškome, dirbame su potencialiais produkcijos pirkėjais. Tikimės jau šį pavasarį gauti kai kuriuos leidimus ten eksportuoti savo produkciją.
– Ir kuo mes galėtume sudominti visko pertekusią Ameriką, kokią produkciją jai pasiūlyti?
– Mėsos, pieno gaminius, kitus produktus, kuriuos eksportuojame į panašias šalis. Žaliavinę produkciją eksportuoti į Ameriką tikrai neapsimokėtų, nes nesame tokia didelė šalis kaip, tarkime, Brazilija, kuri gali tai sau leisti. Mes turime pardavinėti jau perdirbtą, aukštesnę pridėtinę vertę duodančią produkciją.

Praeities klaidas teks taisyti

– Bet konkurencija pasaulyje dėl eksporto rinkų aštrėja. Ar mes, nedidelė valstybė, pajėgūs joje varžytis kaip lygūs su lygiais?
– Žinoma, eksportuodami savo produkciją dar turime nemažai problemų. Tai parodė prekyba pieno produktais Rusijoje. Neretai tenka atlikti nemažus namų darbus, persiorientuoti, prisitaikyti prie tų valstybių keliamų reikalavimų. Tačiau kai kuriose šalyse jau galime konkuruoti ir su Australijos, ir su Naujosios Zelandijos eksportuotojais. Didėjant konkurencijai tai nėra lengva, bet ieškant naujų rinkų sustoti negalima, nes ką tik buvusią tuščią nišą tuoj pat užims kiti. Reikia stebėti nuolat besikeičiančią rinką, vartotojų įpročius, operatyviai reaguoti į visas permainas. Kartais vienas neatsargus slystelėjimas gali nubraukti visą įdirbį ir tolesnes eksporto galimybes.
– Bet ar mes patys kartais neužsikertame kelių didesniam eksportui? Juk Lietuvoje pastaraisiais metais labai sumažėjo gyvulių…
– Iš tiesų, galvodami apie eksporto ateitį jau šiandien turėtume susirūpinti savo gyvulininkyste, skirti jai daugiau dėmesio, susigrąžinti kai kurias prarastas pozicijas, ištaisyti praeities klaidas. Per metus, praėjusius nuo šalies Nepriklausomybės atkūrimo, mes tikrai praradome labai daug gyvulių, jų skaičius sumažėjo drastiškai. Dabar jį turime atkurti, nes kitaip kris ir mūsų eksportas. Gyvulininkystės sektorius neretai yra mažiau patrauklus nei augalininkystės ūkininkams, nes jis reikalauja daugiau darbo jėgos ir nenutrūkstamos, nuolatinės veiklos. Tačiau negalime pamiršti, kad viena pagrindinių mūsų eksporto dalių – pienas ir jo produktai, tad gyvulininkystę būtina plėtoti. Apmaudu, bet karvių Lietuvoje kas metai mažėja. Nieko nedarydami atsidurtume labai sudėtingoje situacijoje ir eksportas taptų tik gražūs prisiminimai. Galime pasidžiaugti, kad šiuo metu ministerijai vadovauja tikras gyvulininkystės entuziastas, šios srities specialistas, mokslininkas, todėl tikimės permainų į gerąją pusę. Žinoma, labai greitai gyvulių skaičius nepadidės, tam reikia ir laiko, ir investicijų, ir tam tikro dėmesio. Tačiau iki šios kadencijos pabaigos padėtis turėtų šiek tiek pasitaisyti.

Reikia ir didesnio dėmesio, ir investicijų

– Kodėl taip atsitiko? Ką konkrečiai bandoma daryti, kad padėtis pasikeistų?
– Priežasčių ne viena. Gyvulininkystės sektorių užgriuvo rimti iššūkiai, kuriems didelės įtakos turi griežti standartai aplinkos, maisto saugos ir gyvūnų gerovės srityse. Jie bus dar griežtesni įsigaliojus reformuotai bendrajai žemės ūkio politikai. Visa tai iš ūkininkų reikalauja papildomų išlaidų ir investicijų, o gyvulininkystės rėmimas yra gana ribotas. Jai skirtos lėšos būdavo išskaidomos ir neretai nepasiekdavo tų ūkininkų, kurie investuodavo į gyvulininkystę. Dabar, preliminariais skaičiavimais, apie pusę investicijoms numatytų lėšų skiriame būtent gyvulininkystei, praktiškai pinigų tam padaugėjo tris kartus. Tikimės, kad tai padės šiai šakai atsistoti ant kojų.
Šiuo metu Lietuvoje auginama apie 800 tūkst. galvijų, pastebima jų didėjimo tendencija, ypač auginant mėsinius galvijus. Tam tikrą meškos paslaugą mums padarė ES išmokos už pievas. Tokių žemių savininkai galėjo nieko neauginti, tik jas nušienauti ir pasiimti išmokas. Dabar situacija keičiasi – norint gauti išmokas, jiems teks auginti ir gyvulių.

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.