Ėriukai – mėsai, vilna – pastatams šiltinti

Genutė Šniaukaitė-Pudževelė apsupta savo augintinių.

Rietavo savivaldybės Pupšių kaime, 22 ha plote, ganosi 200 šarolė, Romanovų, tekselių veislių motininių avių. Neseniai jų šeimininkai Genutė Šniaukaitė-Pudževelė ir jos vyras Artūras nusipirko 14 „Ile de France“ avinų. Ūkininkai apie šią veislę kol kas tvirtos nuomonės neturi. Sako, kad avys lepios, reikalauja daug priežiūros, tačiau vis tiek nusprendė pabandyti ir patys įsitikinti. Be avių, Pudževeliai dar laiko ir galvijų: 29 mėsinius šarolė bei limuzinų veislės mišrūnus. Sėja ir grūdinių kultūrų. Taigi šeimos ūkis – mišrus.

Investavo daug pinigų ir energijos

Ūkininkai deklaruoja 156 ha žemės, dar apie 100 ha nuomojasi iš tų, kurie savo žemę deklaruoja patys, tačiau jos nedirba. Šeimos valdomos žemės išsibarsčiusios 30-ies kilometrų spinduliu – po Pupšių, Daugėdų, Jaupėnų, Vitkelių, Girdvainių kaimus. Patys jie gyvena Rietave, tačiau per dieną net kelis kartus atvažiuoja prie bandos. Ir Genutė, ir Artūras žemę bei gyvulius pasidaliję, jų abiejų ūkiai – ekologiniai. Trečiajame – Genutės mamos Zofijos Šniaukienės ūkyje – jau ir trąšos, ir chemikalai naudojami. Tiesa, tas ūkis nedidelis, užima tik 20 ha.

Genutės ir Artūro Pudževelių ūkiui dar tik 11 metų. Pradėjo turėdami 15 ha. Vėliau nusipirko visą jos prosenelio valdytą plotą – daugiau negu 40 ha. Žemė buvo gera, melioruota, bet siaubingai apleista, apaugusi krūmais ir beverčiais medžiais. Negana to, į ją net įvažiuoti nebuvo galima, tad patiems teko dar ir kelius nusitiesti. Dalyvaudama jaunųjų ūkininkų programoje, 2010-aisiais moteris gavo 140 tūkst. litų paramos ir nusipirko pirmąjį savo traktorių. Dabar jau turi tris traktorius, kombainą ir visą likusią žemei dirbti reikalingą techniką.

„Dalyvavome ir žemės ūkio modernizavimo programoje. Už gautus 70 tūkst. Eur pirkome traktorių, sėjamąją, frezą, verčiamuosius plūgus. Tačiau viskas labai greitai keičiasi, tad dabar reikėtų giluminio skutiklio. Deja, mums neįmanoma dalyvauti daugelyje projektų, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo G. Šniaukaitė-Pudževelė. – Nors turime ir avių, ir galvijų, pagrindinės mūsų lėšos gaunamos iš grūdų. Todėl kaip mišrus ūkis į paramos programas ir nepatenkame. Sukamės, kaip tik išmanome.

Nuleisti rankų nei aš, nei vyras nežadame. Labai jau daug į šį ūkį investavome. Ir ne tik pinigų, bet ir energijos, vilčių, svajonių. Šiuo metu ruošiamės statyti dar vienus tvartus avims ir galvijams, nes dabartiniuose jau sunkiai telpa. Galėtume to nedaryti, bet, mano nuomone, viską lemia požiūris į gyvūną. Jei jį laikai ir jis dar tau naudos duoda, esi už jį atsakingas ir privalai bent jau normalias sąlygas jam sudaryti.

Kai pradėjome laikyti mėsinių galvijų, karvėms veršiuojantis, ne kartą kilo rimtų bėdų. Teko ir kaimynų pagalbos prašyti. Nusipirkome specialias stakles ir mums patiems, ir karvėms palengvėjo. Džiaugiamės ir tuo, kad į Girdvainius grįžo jaunas veterinarijos gydytojas su šeima. Jis – mano vyro giminaitis, tik pavardė keliomis raidėmis skiriasi – Rokas Pudžiuvelis. Jauni specialistai dabar turi daug žinių ir daug moka. Vieną mūsų karvę tik operacija galėjo išgelbėti. Jis ir operavo. Laikant gyvulius visada ramiau, kai veterinarijos gydytojas ne už kalnų gyvena.“

Vilną tekdavo aparti…

Artūras Pudževelis su neseniai atvestu ėriuku.

Iki susitinkant su ūkio šeimininke avys turėjo būti nukirptos, bet, kaip juokaudama sakė Genutė, „grožio salonas“ vis dar neatvyksta. Avių kirpėjai vėlavo kelias dienas, tad visos augintinės vaikščiojo pasidabinusios labai jau ilgais kailiniais, ir tik ūkininkė galėjo pasakyti, kuri kokios veislės yra. Glostydama savo augintines moteris kalbėjo: „Gaila, kad avių vilnos niekam nereikia. Jei ir atsiranda norinčiųjų, imtų tik jau sutvarkytą vilną. Žinoma, nori labai pigiai nusipirkti. Viską suskaičiavę supratome, kad tuomet kristume į labai gilią duobę. Gal ir nepatikėsite, bet buvo metų, kai visą vilną turėjome aparti… Nesunku įsivaizduoti, kaip tuomet jautėmės.

Tačiau jau antri metai, kai mums sekasi – visą nukirptą vilną parduodame statybininkams. Kol kas dar tik entuziastai ūkinius ar pagalbinius pastatus vilna apšiltina, o gal ateis laikas, kai tokių žmonių atsiras ir daugiau?“

Rietaviškė ŪP sakė, kad šeima turėjo problemų ir dėl augintinių mėsos realizavimo, tačiau šią problemą taip pat gana sėkmingai išsprendė. Turi du supirkėjus, kurie iš Pudževelių nuperka visus ėriukus nuo 2 iki 2,5 mėnesio amžiaus. Stebint avis, į akis krito, kad jos visos pasidalijusios į kelis būrelius. Būreliais ir prie šeimininkės pribėgdavo. Tik tada, kai ši pasirodydavo su kibiru avižų, obuolių ar kitų gardumynų, artyn puldavo visos kartu.

Matydama mūsų susidomėjimą, G. Šniaukaitė-Pudževelė paaiškino: „Kaip ir dauguma gyvūnų, avys taip pat turi savo lyderius. Yra trys keturi būriai, kurių kiekvienam vadovauja tik avis – jokiu būdu ne avinas. Kai į bandą įleidžiame naujokių, problemų nekyla. Kitos jų neskriaudžia. Šiek tiek kitaip dėl mėsinių galvijų. Atsiradus bandoje naujokų, į juos kiti žiūri atsargiai ir laikosi tam tikro atstumo, kol apsipranta. Kaip vienoje pievoje sutaria dvi skirtingos bandos? Dėl to bėdų nekyla.“

Nuo „dvikojų vilkų“ ginasi kameromis

Vilkai Genutės ir Artūro Pudževelių iki šiol nenuskriaudė. Prieš trejus metus šalia esančiame miške buvo apsigyvenusi vilkė su dviem vilkiukais. Netoliese ganėsi ir kaimyno telyčios, tad vilkė daugiau į jas žiūrėdama seilę varvino. Bet nelietė nei telyčių, nei avių. O štai dėl dvikojų vagių turėjo problemų – ne mažiau kaip dvidešimt avių dėl jų neteko. Pastarąjį kartą net šešias nugvelbė. Netekę kantrybės, ūkininkai vaizdo kamerų pristatė, tad dabar bet kuriuo momentu gali matyti, ar niekas aplink neslankioja. Tiesa, kartą, net jau kameroms esant, vagys bandė ir vėl „pasidarbuoti“, bet išvydę automobiliais atlekiančius šeimininkus spruko nieko nepešę.

Kai susitikome su G. Šniaukaite-Pudževele, ji darbavosi prie avių, o Artūras kaip tik sėjo rugius pačiame tolimiausiame lauke – už 30 km. Juodu darbus pasidaliję: Genutė visus laukus suaria, nes tai jai labiausiai patinka, o Artūras apsėja, vėliau nukulia. Avys ir mėsiniai galvijai – abiejų rūpestis. Ekologiniame ūkyje, kur nei trąšų, nei chemikalų naudoti negalima, didelio derliaus tikėtis neverta. Šiemet Pudževeliai iš hektaro kūlė 3 tonas kviečių, 2,8 tonos avižų ir 1,8 tonos hibridinių rugių, kuriais labai nusivylė, tad šį rudenį lauką apsėjo įprasta rugių sėkla.

Ne vienas jaunąją ūkininkę pažįstantis žmogus vis paklausia: „Kodėl tu, baigusi aukštuosius mokslus, pasirinkai tokį sunkų darbą?“ Jos atsakymas visiems vienodas: „Mokiausi, nes to norėjo mama.“ Tą patį pakartojo ir „Ūkininko patarėjui“. Baigusi devynias klases, ji įstojo į Rietavo aukštesniąją žemės ūkio mokyklą, kur įgijo vidurinį išsilavinimą ir specialybę. Kai ši mokykla gavo aukštosios statusą, G. Šniaukaitė-Pudževelė vėl į ją įstojo studijuoti geodezijos. Tačiau moters mama pasakė, kad nori matyti rimtos aukštosios mokyklos diplomą, tad padėjusi geodezininkės diplomą į stalčių pasirinko Vilniaus Gedimino technikos universitetą, kur baigė nekilnojamojo turto kadastro studijas. Baigusi dirbo pagal specialybę, vėliau visa paniro į ūkį, tačiau gautos žinios ir čia praverčia.

Roma MĖČIENĖ

ŪP korespondentė

Autorės ir Genutės ŠNIAUKAITĖS-PUDŽEVELĖS nuotraukos

2021-09-25

 

 

 

Ile de France, šarolė, Genutė Šniaukaitė-Pudževelė