Gamta visada teisi, klysta tik žmogus

Aktyviai ir entuziastingai dirbantis ornitologas, įvairius edukacinius projektus visuomenei apie paukščius, tarp jų – ir gerai žinomo projekto „Pažinkime paukščius drauge“ kūrėjas bei koordinatorius Gediminas Petkus savo gyvenimo be sparnuočių šiandien jau neįsivaizduoja.

ornitologas Gediminas petkus, pauksciai, zemdirbytste

Jaunas vyras nemažai unikalių paukščių gyvenimo akimirkų yra užfiksavęs ir savo fotografijose, kurios spausdinamos įvairiuose gamtos leidiniuose. Taip pat šis žmogus savo mintimis, nufilmuotais vaizdo reportažais ir pastebėjimais apie gamtą dažnai kviečiamas pasidalyti ir įvairiose televizijos ar radijo laidose, skautų stovyklose, susitikimuose su moksleiviais. Iš viso tokių susitikimų ugdymo įstaigose jau surengta daugiau kaip 600. O labiausiai šį jauną ornitologą, kaip ir kitus gamtos bičiulius, liūdina tai, kad dėl neapdairios žmogaus ūkinės veiklos, intensyvios žemdirbystės kai kurios sparnuočių rūšys jau gerokai praretėjo ar atsidūrė ant išnykimo ribos.

Įdomūs stebėjimai – visais metų laikais

ornitologas, pauksciai, zemdirbyste, trasos

Ornitologas Gediminas Petkus.

„Artimesnė mano pažintis su gyvūnais ir paukščiais prasidėjo dar vaikystėje, kai lankydavau senelius Joniškio r. Satkūnų kaime. Šviesaus atminimo mano senelis Jonas Sakalauskas augino įvairius gyvūnus, tarp jų – ir karvelius, – apie tvirtą apsisprendimą tapti ornitologu „Ūkininko patarėjui“ pasakoja G. Petkus. – Todėl baigęs Joniškio „Aušros“ gimnaziją pasirinkau ekologijos studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete. Nuo pirmosios praktinės išvykos gamtoje, kai 6 val. ryto teko teleskopu stebėti teterviną, supratau: paukščiai bus ta sritis, kuri mane lydės visada. Gilindamas žinias Vilniaus universiteto magistrantūroje, buvau pakviestas dirbti Lietuvos ornitologų draugijoje.“

Pasak G. Petkaus, paukščių gyvenimą įdomu stebėti visais metų laikais. Ir pavasarį, kai jie sugrįžta iš šiltųjų kraštų ir savo giesmių simfonijomis atgaivina ne tik miškus ir laukus, bet ir žmonių širdis, paskui – dairosi sau lizdų, juos suka, lipdo, ir kai viskas aplink žydi, kvepia. Gediminas primena  žinomą tiesą: gieda tik patinėliai, o patelės juos renkasi. „Kieno serenada gražesnė, tam daugiau šansų pratęsti savo giminę. Bet ne visi paukščiai pasižymi gražiomis giesmėmis. Pavyzdžiui, fantastiško grožio safyro mėlio tulžiai, viliodami pateles, pirmiausia joms atneša grobį – žuvelę. Kuo žuvelė didesnė, tuo didesnė tikimybė, kad patinas deramai pasirūpins ir savo jaunikliais. Plėšrieji paukščiai, pavyzdžiui, mažieji ereliai rėksniai ar lingės, dangaus skliaute atlieka akrobatinius triukus. Besivartydama ore, naujai „iškepta“ porelė susikimba nagais, taip tarsi užtvirtindama stiprų tarpusavio ryšį“, – įdomiais paukščių gyvenimo akimirkų pastebėjimais dalijasi G. Petkus.  

Gamtininkas sako, jog jam liūdniausia būna rudenį, kai tenka išlydėti išskrendančius gandrus, gerves, pempes, vieversius, lakštingalas, kregždes, čiurlius, kieles, kurias, pasak liaudies išminties, gandrai pavasarį parnešą po savo sparnais ir kurios neva išspardančios paskutinius žiemos ledus.

Nebijokime kelti inkilų „saviems“ varnėnams  

ornitologas Gediminas petkus, pauksciai, zemdirbytstePasak G. Petkaus, apmaudu, kad kai kurie žmonės ne tik kad nepažįsta Lietuvoje perinčių paukščių, bet ir neretai juos kaltina dėl prarasto vienų ar kitų žemės ūkio kultūrų derliaus. Jo teigimu, taip būtų galima pasakyti ir apie visiems gerai pažįstamus varnėnus. Pavyzdžiui, vasaros antroje pusėje jau nebebūna Lietuvoje perinčių varnėnų, liaudyje dar dažnai vadinamų špokais. Vasaros gale jie jau būna Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, kur su malonumu lesa ten prisirpusias uogas. Tie varnėnai, kuriuos vasaros antroje pusėje stebime skrendančius būriais ir kurie, atrodo, neseniai mūsų soduose lesė vyšnias ir trešnes, yra svečiai iš šiaurinių kraštų. O anksti pavasarį iš šiltų kraštų sugrįžtantys mums gerai pažįstami juodai blizgančiomis plunksnomis pasidabinę varnėnai, ornitologo aiškinimu, mūsų sodų tikrai nesiaubia. „Todėl dabar pats laikas jiems prie namų, parkuose, gojeliuose kelti inkilus ir laukti šių giesmininkų sugrįžtant“, – sako ornitologas.

Traktoriaus burzgimas vyturio giesmės nepakeis 

ornitologas Gediminas petkus, pauksciai, zemdirbytsteG. Petkui ypač skaudu, kai paukščiai žūsta dėl neprotingos žmogaus ūkinės veiklos ar neapgalvotų jo veiksmų. Dėl intensyvios žemdirbystės, kai didžiuliuose laukų masyvuose sparčiai dirba įvairūs plačiabariai agregatai, Lietuvoje jau baigia išnykti prieš kelis dešimtmečius dažnai matomos laukų vištelės – kurapkos. Atrodo, visai neseniai jaunieji gamtininkai snieguotomis žiemomis joms laukuose iš eglišakių statydavo palapines, o šiandien, deja, apskritai jau retai kur bepamatysi šiuos mielus paukštelius. Dėl tos pačios priežasties mažėja saugių ir ramių perėjimo vietų vieversiams, pempėms. Nuolat sėjamos tos pačios monotoniškos kultūros – rapsai, kviečiai – taip pat mažina mums buvusių įprastų paukščių įvairovę. Monokultūros dažnai lyginamos su dykumomis, kalbant ne tik apie paukščius, bet apskritai apie visą bioįvairovę.

Ornitologų teigimu, Lietuvoje per pastaruosius 20 metų agrariniame kraštovaizdyje besiveisiančių paukščių sumažėjo beveik perpus, o jų nykimo greitis paspartėjo net 5 kartus. Lietuvos ornitologų draugijos duomenimis, drastiškiausiai mažėja baltojo gandro, griežlės, šelmeninės kregždės, paprastosios medšarkės ir dagilio populiacijos, blogėja pempės, pievinio kalviuko ir kiauliukės populiacijų būklė.

Skurdesnė tampa ir kaimo vietovių biologinė įvairovė. Ornitologai teigia, jog tai siejama su mišraus žemės ūkio nykimu, nesaikingu trąšų ir pesticidų naudojimu, melioracija, dirbamų laukų plotų plėtimu. „Skaudu, kad kai kurie žemdirbiai negalvoja apie Lietuvos laukų biologinę įvairovę, kiekviename dirbamos žemės metre mato tik pinigus. Atsiranda tokių, kurie be menkiausios širdgėlos laukuose iškerta visus medžius ir krūmus, stengiasi suarti net apsaugines laukų ar melioracijos griovių juostas. Tad kur tiems paukščiams beperėti?“ – G. Petkus nesupranta kai kurių tautiečių abejingumo aplinkai.

Duoklė langinei kregždei

ornitologas Gediminas petkus, pauksciai, zemdirbytstePasak Gedimino, kregždėms, o ypač čiurliams, jų populiacijoms, yra iškilusi didelė grėsmė išnykti dėl pastaraisiais metais šalyje sparčiai renovuojamų daugiabučių namų. Renovacijos metu kregždžių lizdai paprasčiausiai nuo namų sienų išardomi ir numetami žemėn. Kartais – ir su padėtais kiaušiniais ar jau išperėtais jaunikliais, o čiurliams tinkamos perėti vietos – įvairūs plyšiai, ventiliacijos angos – užtaisomos. Tokiu atveju šie mieli paukščiai būna pasmerkti žūčiai.

„Būtų labai šaunu, jei daugiabučių namų bendrijos ar bendruomenės galėtų čiurliams padėti. Lietuvoje tokių gražių pavyzdžių jau yra. Pavyzdžiui, Kaune gyventojai, pastebėję daugiabučių angose perinčius paukščius, inicijavo, jog namo renovaciją atliekanti bendrovė tas angas paliktų atviras, kad paukščiai galėtų toliau perėti palėpėje. Tačiau neretai ventiliacijos angos yra aklinai užmūrijamos arba uždengiamos metalinėmis grotelėmis.

ornitologas Gediminas petkus, pauksciai, zemdirbytsteBeje, ši problema yra aktuali ir kitose Europos šalyse. Sunaikinus čiurlių lizdavietes, miestuose pagausėjo smulkių vabzdžių, tarp jų – ir kraujasiurbių. Šis reiškinys siejamas būtent su paukščių lizdaviečių naikinimu renovacijų metu. Tiesa, kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje, jau imamasi atitinkamų paukščių apsaugos priemonių: čiurliams bei kitiems paukščiams kuriamos alternatyvios lizdavietės, namų sienose paliekamos specialios nišos, keliami inkilai“, – ieškoti racionalių išeičių gamtai neabejingiems žmonėms pataria G. Petkus.

 

 

Gedimino Petkaus archyvo nuotraukos 

2022.04.06

ŪP korespondentė – Birutė ČIŽIENĖ

Susijusios temos – skaitykite: paukščiai; neariminė žemdirbystė; trąšos;