Gyvenimo džiaugsmas Dzūkijos kaime

Andruškevičių šeima – Ąžuolas, Irmantas, Ramunė ir Margarita džiaugiasi gyvenimu kaime.

Kai kalbame apie gerą ir laimingą gyvenimą kaime, dažniausiai akyse iškyla sėkmingai ūkininkaujančio žmogaus paveikslas. Lazdijų rajone, Vytautų kaime, įsikūrusio Irmanto Andruškevičiaus pavyzdys griauna tokius stereotipus. Staliaus amatą puikiai įvaldęs vyras susikūrė darbo vietą, džiaugiasi gyvenimu ir savo darbais džiugina kitus.

Sugrįžo į tėviškę

Į senelių, tėvų, o dabar jau savo namus I. Andruškevičius su šeima – žmona Ramune, dukra Margarita ir sūnumi Ąžuolu – iš Anglijos sugrįžo prieš ketverius metus. Svečioje šalyje vyrui gerai sekėsi, buvo vertinamas jo darbas, mokamas solidus atlygis, tačiau gimtinės ilgesys buvo stipresnis.

„Savo kampo, savos gamtos grožio niekada neatstos gyvenimas svetimoje šalyje. Kai turi pakankamai pinigų, supranti, kad ne jie svarbiausi, vis tiek norisi sugrįžti ten, kur tavo šaknys“, – „Ūkininko patarėjui“ atviravo I. Andruškevičius. Tada visi aplinkiniai stebėjosi, kodėl jis sugrįžo, ir gąsdino, kad čia, Lietuvoje, niekam nieko nereikia. Tačiau gyvenimas parodė, kad darbščių ir talentingų žmonių visada reikia ir jie niekada nestokos nei darbo, nei gero atlygio už savo darbą. Kokybiškų staliaus gaminių reikia ir įvairiose Lietuvos vietose gyvenantiems žmonėms bei užsakovams iš Anglijos.

„Kol nesusitvarkiau sodybos, dideliais darbais neužsiimu. Pirmiausia noriu ją restauruoti ir prikelti naujam gyvenimui. Juk neatsitiktinai sugrįžę apsigyvenome joje, kur dar juntamas buvusių kartų aidas ir gyvi prisiminimai apie čia gyvenusius žmones, nutikusius įvykius. Ypatingą jaukumą skleidžia šimtametis senelio sodintas galiūnas ąžuolas ir jam draugiją palaikantys kiti seni medžiai“, – su meile apie gimtuosius namus kalbėjo stalius.

Susidomėjo dar vaikystėje

Sodybą puošia originalus Irmanto Andruškevičiaus padarytas inkilas.

Pirmoji Irmanto pažintis su staliaus darbu įvyko penktoje klasėje per darbų pamokas ir būrelius. Mokytojas, pastebėjęs jo ir dar dviejų bendraklasių gabumus, skirdavo sudėtingesnes užduotis, o vasarą jis ir pats susirasdavo nedidelių darbelių: ką pašlifuodavo, ką pataisydavo. Matydamas sūnų, nes staliaus darbas patiko ir Irmanto broliui, kuris dabar irgi staliauja, potraukį prie medžio darbų, tėvas nupirko frezą, šlifavimo stakles ir kitokių reikalingų įrankių. Nuo to laiko aplinkinių kaimų žmonės į 16–17 metų paauglius kreipdavosi su užsakymais – vieni prašė pagaminti duris, kitiems prireikdavo įvairiausių buities daiktų.  Atėjus metui rinktis profesiją, I. Andruškevičiui nereikėjo sukti galvos, kuriuo keliu pasukti. Veisiejų žemės ūkio mokykloje (dabar Veisiejų technologijos ir verslo mokykla) jis įgijo staliaus diplomą, vėliau toje pačioje mokykloje dar baigė ir ūkininkavimo mokslus.

Įgijęs diplomą I. Andruškevičius, kaip ir daugelis jaunų žmonių, laimės ieškoti išvažiavo į miestą. Kaune kartu su broliu ir draugu ėmėsi jau žinomos veiklos – staliaus darbo. „Viskas ėjosi gerai, bet sugalvojome išvažiuoti į Angliją ir užsidirbti pinigų savo dirbtuvei“, – prisiminė I. Andruškevičius.

Patirtis neįkainojama

Dvylika metų, pragyventų Anglijoje, ne tik sustiprino I. Andruškevičiaus materialinę padėtį, bet ir suteikė pinigais neįkainojamos patirties. Devynerius metus vyras dirbo įvairius darbus medienos gaminių įmonėje. Gamino įvairius nestandartinius baldus, laiptus, duris. Buvo vienas lietuvis tarp šešiolikos anglų, tačiau būtent jam būdavo patikimi atsakingi ir sudėtingi darbai. Sekėsi gerai, kol įmonė bankrutavo.  Irmantas jau buvo susiradęs naują darbą, kai sulaukė netikėto telefono skambučio. Pagal rekomendacijas jį susiradęs anglas pakvietė padirbėti didelėje muzikos instrumentus gaminančioje ir restauruojančioje kompanijoje. Tiesa, ne prie muzikos instrumentų.

„Vargonų gamintojai buvo gavę užsakymą Oksfordo universitetui pagaminti 20 arkinių langų. Nors tai ir buvo darbas su mediena, anglams nepavyko susidoroti su šiuo uždaviniu, mat reikėjo specifinių žinių“, – pasakojo ŪP pašnekovas. I. Andruškevičiaus padirbintais langais užsakovai liko patenkinti ir pasiūlė dirbti jų kompanijoje. Taip prasidėjo darbas su vargonais ir fortepijonais.  Anot I. Andruškevičiaus, iš pradžių į jį žiūrėjo atsargiai, nes muzikos instrumentai, kuriuos reikėdavo atnaujinti, būdavo labai seni, jų amžių skaičiuodavo šimtmečiais. Tačiau ilgainiui, įsitikinę lietuvio gebėjimais, anglai jam perleido ir sudėtingus darbus.

Dzūko darbai puošia ir interjerą.

„Kai daugelį metų staliauji ir tenka prisiliesti prie daiktų, pagamintų prieš 500–600 metų, apima nepakartojamas jausmas – ir atsakinga, ir įdomu, tarsi būtum pravėręs senųjų meistrų dirbtuvių duris. Prieš tiek metų muzikos instrumentai buvo gaminami kitaip – kitokie sujungimai, kitokios paklaidos. Tarkime, Lietuvoje nukrypimas leidžiamas iki 2 mm, o restauruojant reikėdavo ir pusę milimetro pagauti“, – aiškino I. Andruškevičius.

Pats brangiausias instrumentas, kurį dzūkui teko restauruoti, – maždaug 1,5 mln. svarų sterlingų (1,75 mln. Eur) vertės, 12 m aukščio, įspūdingo dydžio, masyvūs vargonai, įsiminė ir muziejui pagaminti 85 tūkst. svarų sterlingų (99 tūkst. Eur) kainuojantys laiptai. Restauruojant senus ir gaminant naujus muzikos instrumentus, I. Andruškevičiui patikėdavo medžio darbus, o kiti meistrai reguliuodavo muzikinę dalį.

Džiaugiasi pasirinkimu

Ramunės ir Irmanto Andruškevičių valdos – 8 ha žemės. Nors šeima turi savo traktorių ir visus kitus reikalingus padargus, dirba tik 1 ha. Šiame plote augina javų, kad pulkeliui vištų turėtų ekologiško lesalo. Penkiais hektarais leidžia naudotis kaimynui, o likusioje dalyje puoselėja aplinką ir jaukų poilsio kampelį. Žmona, diplomuota konditerė-kulinarė, ne tik gamina šeimai gurmaniškus patiekalus, rūpinasi namų jaukumu, bet ir prižiūri sodybą. Ramunės rūpestis – ir daržai, ji atsakinga už šeimos aprūpinimą daržovėmis ir uogomis. Tik bulvių Andruškevičiai neaugina, jas perka, nes, anot Irmanto, neapsimoka.

Suoliukai konkurso „Metų ūkis“ nominantams.

Pagyvenęs Kaune, vyras jau galėjo palyginti gyvenimo kaime ir mieste privalumus bei trūkumus, dar kitaip vertinti gyvenimą sodžiuje jis pradėjo pagyvenęs Anglijoje.

Irmantas labai džiaugiasi šeimos pasirinkimu gyventi kaime. „Man, kaip staliui, tai ideali vieta. Erdvė, ramybė, iki artimiausio kaimyno puskilometris – nei per arti, nei per toli. Atsikėlei ir darbe, nereikia pinigų nei degalams leisti, nei gaišti laiko kelionei. Nuvažiuoji, pasimatuoji kokį nors gaminį ir jį gamini savo dirbtuvėse, per pertraukėles kieme kavos atsigerdamas“, – atviravo I. Andruškevičius.

Ketina kurti darbo vietų

„Kai pradėjau dirbti, atrodė, kad viską žinau, viską moku ir esu geras stalius, kurio paslaugų nori. Tačiau kuo ilgiau dirbau, tuo geriau supratau, kad beveik nieko nežinau. Pasirodo, kokios menkos buvo mano žinios pradėjus staliauti, nors sugebėjau pagaminti suktus laiptus, arkines duris. Kuo daugiau išmoksti, tuo geriau supranti, kad dar labai daug ko nežinai“, – apie profesinį tobulėjimą kalbėjo I. Andruškevičius.

Kuo patrauklus staliaus amatas? Pasak jo, vienas iš stimulų – galimybė suteikti medžiui antrą gyvenimą kitomis formomis. Imtis naujų užsakymų dzūką skatina ir klientų įvertinimai. Kai jų svajonių daiktas realybėje pranoksta lūkesčius, meistrui tampa didele paskata imtis vis sudėtingesnio darbo.

Įspūdingieji vargonai, kuriuos restauruojant dalyvavo ir Irmantas Andruškevičius.

Nors pataruoju metu I. Andruškevičius ir priima nedaug užsakymų, jų stygiumi nesiskundžia. „Aš negaminu daiktų, kuriuos kiekvienas stalius gali pagaminti, o imuosi sudėtingų, todėl viskas gerai. Niekada negaminu dviejų identiškų dalykų, nors jų paskirtis ir ta pati, jie skiriasi. Sugrįžęs jau turėjau ir didesnių užsakymų – gaminau Lietuvos liaudies buities muziejui Rumšiškėse duris ir tvoras, Lazdijų rajono savivaldybės administracijos užsakymu – suoliukus ir padėklus konkurso „Metų ūkis“ nominantams. Privačių užsakymų sulaukiu iš visos Lietuvos ir užsienio“, – atviravo pašnekovas.  Staliaus nuomone, jei dirbi iš širdies, visada sulauki grįžtamojo ryšio, nesvarbu, kokioje srityje darbuotumeisi, o patenkintas klientas – geriausia rekomendacija kitam užsakovui. „Visai nebūtina užsiimti žemės ūkiu, kad gerai gyventum kaime, reikia tik dirbti mėgstamą darbą“, – įsitikinęs staliaus amatą pamėgęs ir perpratęs vyras. Anot I. Andruškevičiaus, Lietuvoje populiariausia mediena – uosis, ąžuolas, pušis. Naudojant egzotišką – atvežtinę, reikia žinoti jos savybes, kur baldas bus naudojamas, patalpoje ar lauke, be to, ji brangi ir ne kiekvienam įperkama.

„Ką gaminti, man nelabai svarbu, turiu pakankamai įrangos, kad galėčiau sumeistrauti nestandartinius gaminius. Labiausiai praverstų papildomos rankos. Norėjau pasikviesti pagalbininkų, tačiau išgirdę, kad reikės milimetrus „gaudyti“, vietiniai atsisakė su manimi dirbti. Užsakymų užtektų, tik norinčiųjų atsakingai dirbti neatsiranda“, – konstatavo nelinksmą faktą meistras. Vis dėlto I. Andruškevičius nepraranda vilties surasti pagalbininkų. Kai baigs restauruoti sodybą ir turės daugiau laiko, vėl ieškos pagalbininko staliaus ar mokinio, norinčio išmokti staliaus amato, išplės savo veiklą ir sukurs naujų darbo vietų.

 

 

 

 

Rita KRUŠINSKAITĖ

ŪP korespondentė

Irmanto ANDRUŠKEVIČIAUS albumo nuotraukos

2021-09-10

 

 

 

 

Irmantas Andruškevičius, staliaus darbai