Gyvieji paveikslai sode – nuostabi išmonė!

Pastaruoju metu itin išpopuliarėjo vertikalusis želdinimas ir gyvos augalų sienos. Pasak dekoratyvinių augalų kolekcininkų ir gyvų paveikslų kūrėjų, kauniečių Valės ir Henriko Valutavičių, vertikaliai įrengtos sukulentų kompozicijos atskleidžia visą šių augalų spalvų ir formų grožį bei įvairovę.

Rūta ANTANAITIENĖ

Tinka ne visi augalai

„Lengvai prižiūrimi, itin dekoratyvūs sukulentiniai augalai – aktuali floristinės mados tendencija, – teigia pašnekovai. – Nuostabiausias grožis – vasarą, kai atgiję augalai skleidžia naujus lapelius, krauna pumpurus ir apsipila ryškiaspalviais žiedais.“ Toks miniatiūrinis sodelis skirtas išorinei namo sienai, pavėsinei, tvorai, laiptams ar terasai papuošti. Jį galima kabinti ir padėti visur, kur paviršius nebijo drėgmės ir lengva nuvalyti nešvarumus.

Pasaulyje žinoma ir auginama kelios dešimtys tūkstančių sukulentų rūšių, dekoratyvių formų ir veislių. Šių egzotiškų augalų skiriamasis bruožas – stori, sultingi lapai ir stiebai. Iš kitų augalų jie išsiskiria specifine lapijos, stiebų ar šaknyno tekstūra, nes evoliucijos eigoje išmoko vandenį kaupti būtent lapuose, tvirtame stiebe ar šaknyse. Sukauptas drėgmės atsargas šie augalai taupiai naudoja per sausras, kad išgyventų.

 „Kompozicijoms renkamės daugiamečius sukulentus, tarpusavyje derančius lapijos ir žiedų spalva, forma ir tekstūra, – pasakoja  Henrikas. – Svarbu, kad augalų poreikiai derėtų: vienas netrukdytų augti kitam (neužgožtų), gerai žiemotų, nereikėtų dažnai ir gausiai laistyti, papildomai tręšti. Pavyzdžiui, jei vieną augalą rekomenduojama laistyti kartą per savaitę, o kitą – tik kartą per kelias, gali būti, kad šiam bus per drėgna ir ims pūti.“

Deja, ne visų rūšių sukulentai tinka sodinti paveikslų rėmeliuose. Vertikaliam sodui nereikėtų rinktis tų, kurie auga ilgai ir stačiai (aukštoki), nes neranda pakankamai stabilumo. Tokiems augalams reikia žymiai storesnio žemės sluoksnio.

Sukulentų paveikslui kolekcininkas pataria rinktis tik žemus, 3–8 cm,  šliaužiančiais stiebais, formą ir tvirtą tekstūrą išlaikančius alpinariumo augalus: šilokus, uolaskėles, šilropes ir panašius į juos, kurie su žiedynais būna dar kiek ir aukštesni.

Išraiškingosios šilropės

Henriko teigimu, vienos iš populiariausių deriniams komponuoti yra šilropės (Sempervivum), kurių skrotelės ne tik itin tvirtos, bet ir labai skiriasi lapų spalva, dydžiu, forma ir žiedynais. Kadangi šilropės monokarpinė kultūra, augalai visas maisto medžiagas ir vandens atsargas atiduoda žiedams, sėkloms išauginti, o po žydėjimo numiršta. Lietuvoje dažniausiai auginamos trys dekoratyvios rūšys: stoginė, šilinė, voratinklinė šilropės ir daugybė skirtingų veislių. Šiuo metu išvesta apie 3 000 šių augalų veislių.

Stoginė šilropė (S. tectorum) išauga 8 cm, su žiedynu siekia 20 cm. Stiebiniai lapai apaugę liaukiniais plaukeliais. Vainik­lapiai lygiakraščiai. Žydi liepą–rugpjūtį.

Šilinė šilropė (S. soboliferum) 10–25 cm augalas. Stiebas ir lapai pliki, lapų pakraščiai blakstienoti, žali, nusmailėjusiomis viršūnėmis. Lapų skrotelės pusiau rutuliškos, 5–10 cm skersmens. Auga mūsų sausuose pušynuose, pamiškėse, šlaituose. Žydi liepą–rugsėjį.

Voratinklinė šilropė (S. arachnoideum) žolinis, iki 15 cm aukščio ir 2 cm skersmens augalas. Lapai žali, rusvais galais. Skrotelėje susidaro plaukelių išaugos, panašios į voratinklį. Žiedai 1–2,5 cm skersmens, rausvi arba raudoni. Žydi liepą–rugsėjį.

Pasak Henriko, šilropės mėgsta šviesą, todėl joms reikia parinkti sausą ir saulėtą vietą. Dukterinės skrotelės įsišaknija labai lengvai ir gali ilgai gyventi be šaknų. Rudenį nurinkite nužydėjusius žiedynus kartu su nudžiūvusia skrotele. Skrotelės ryškiausios spalvos būna nuo gegužės iki rugsėjo, vėliau jos nublanksta ir vasaros pabaigoje ryškūs lieka tik nedaugelio veislių lapai.

Kantrieji šilokai

Kūrėjo nuomone, greta šilropių sukulentų paveiksluose itin tinka ir įvairios šilokų (Sedum) rūšys ir veislės. Tai daugiamečiai dekoratyviniai augalai, jų yra daugybė rūšių, nuo šliaužiančių pažeme iki aukštesnių, vasaros pabaigoje nusidažančių ryškiais raudonais ar violetiniais atspalviais. Šilokai drėgmei ir augimo sąlygoms nereiklūs, geriausiai auga nederlingoje, priesmėlio dirvoje, saulėtoje vietoje, todėl jie yra tokie populiarūs ir mėgstami alpinariumuose. Šliaužiantys žemaūgiai šilokai, dar vadinami kiliminiais, puikiai tiks padengti paveikslo paviršių kompozicijos derinyje. Pavyzdžiui, vienas iš tokių – kaukazinis šilokas, žydintis ryškiais rožiniais ar raudonais žiedais, rudenį jo lapai nusidažo ryškiu raudoniu.

Pabandykime patys!

Sukulentinių augalų kompozicijai prireiks karkaso (medinį reikėtų impregnuoti). Jį galite pasigaminti iš sodo prekių parduotuvėje įsigytos medienos drožlių plokštės, polietileno plėvelės (izoliacijai nuo drėgmės), vielos tinklelio, paruošto substrato ir namuose pagaminto ar pas stalių užsakyto medinio rėmo. Dar prireiks nedidelių vinių, plaktuko, replių, segtukų pistoleto ir medinių pagaliukų sodinimui.

Rėmelis. Paveikslams kurti Henrikas naudoja mažesnius – 44 x 37 cm ir didesnius – 44 x 66 cm iš pušies ar eglės medienos pagamintus, 7–8 cm aukščio (gylio) rėmus, kad galėtų juos kartu derinti vienoje plokštumoje ant pastato sienos. Iš esmės tinka bet koks gilus paveikslo rėmas, kuris yra gana stabilus.

Substratas. „Nors sukulentai ypač tvirti, labai svarbu naudoti tinkamą substratą, nes rėmuose, ruošiant sodinimo pagrindą, galima naudoti tik nestorą jo sluoksnį, – iš patirties sako Henrikas. – Paruoštas žemių mišinys turi būti su maistinėmis medžiagomis, purus, bet stabilus ir laidus orui bei drėgmei, tačiau vėl sugeriantis vandenį tik visiškai išdžiūvus. Sukulentams substratą ruošiu iš lavos 15–20 mm frakcijos ir zeolito granulių, vulkanito granulių, agroperlito, smėlio, biokomposto ir pastovėjusios pušies žievės.“

Lavos ir zeolito granulės (gautos iš ugnikalnių) sukulentus aprūpina mineralinėmis medžiagomis ir deguonimi, optimaliai sugeria drėgmę ir lėtai ją atpalaiduoja, taip pat kaupia šilumą ir ją išspinduliuoja augalams. Priklausomai nuo grūdelių dydžio, rekomenduojama sumaišyti su smėliu, agroperlitu ir biohumusu (4:1).

Karkaso paruošimas. Henrikas rekomenduoja gerai impregnuoti medinį rėmą, tarnausiantį daugelį metų. Vėliau prie rėmo medvaržčiais prisriegti tokio pat dydžio, 8–10 mm storio medienos drožlių plokštę (dugną). Kad nuo drėgmės nenukentėtų plokštė ir rėmas, izoliacijai pritvirtinti polietileno plėvelę.

Paskui sukonstruotą karkasą pasiguldykite lauke ant patogaus didelio stalo ir ant plėvele išklotos dalies plonu, apie 3–4 cm sluoksniu suberkite ir išlyginkite substratą. Karkaso viršų uždenkite nerūdijančiu, virintu vielos tinklu (su tankiomis, 1,5×1,5 cm arba 2×2 cm akutėmis), į vidų įlenkite tinklelio šonus (kad neišbyrėtų substratas) tokio paties pločio ir ilgio, kaip medinis karkasas.

Sodinimas. „Augalams sodinti paruoštas substratas turi būti tokios konsistencijos (kietumo), kad pirštas lengvai nelįstų, bet pagaliuku turite nesunkiai įspausti duobutę, – pataria Henrikas. – Sodinkite šilropes, sausros nebijančius nedidukus šilokus ir kitus sukulentus, po vieną augaliuką į tinklo akutę. Tai kruopštus, kantrybės ir kūrybos reikalaujantis procesas. Derinkite sukulentus pagal spalvą, formą ir tekstūrą. Į pagaliuku padarytą duobutę įkiškite auginį, iš viršaus užberkite žiupsneliu žemių ir atsargiai apspauskite pagaliuku. Auginių pasiruoškite alpinariume. Originalumo paveikslams suteikia natūralios pušies ar kito augalo šakelės, lavos ar kitos uolienos dekoratyvūs fragmentai.”

Baigus sodinti, reikia nubraukti žemių perteklių, apvalyti rėmą, mažu purkštuvėliu sudrėkinti augalus ir palikti apsodintą karkasą horizontalioje padėtyje pusiau pavėsyje apie mėnesį ar du, kol augalai įsitvirtins. Vėliau, pakėlus karkasą vertikaliai, žemės iš jo nebyrės.

Kolekcininkas pataria augalus paveikslams sodinti pavasarį ir vasaros pradžioje, kad iki žiemos gerai įsišaknytų ir sėkmingai peržiemotų, nes auginiai būna be šaknelių, o kiti maži augaliukai su silpnu šaknynu. Toks paveikslas kiemą gali puošti 6-8 metus, priežiūra nesudėtinga: kai reikia, papildykite išbyrėjusį substratą, atsodinkite nudžiūvusias šilropių skroteles ar kitus augalėlius.

Parinkite vietą po stogeliu

Kad lietus neišplautų pasodintų augalų ir vėliau per daug nesudrėktų sukulentai ir visas karkasas, Henrikas pataria gyvąjį paveikslą įkurdinti ant pastato sienos, terasoje, balkone ar kitoje vietoje po stogeliu. Kad augalai gautų pakankamai oro ir nešustų, kolekcininkas siūlo papildomai ant sienos prikalti lentelių, kad liktų tarpas iki sienos, ir tada kabinti rėmą.

Po stogeliu sukulentai gerai žiemoja, kai nėra drėgmės pertekliaus. Pradėjus šalti, galima užmesti po saują sniego.

Henriko Valutavičiaus ir Rūtos Antanaitienės nuotraukos

2022-11-09 Susijusios temos - skaitykite: sukulentai, gėlių paveikslai, šilropės, šilokai, lavos granulės