Harmonijos ir ramybės oazė

„Daugelį metų kiekvieną dieną pradedu medituodamas savo sukurtame sode „Ryto rasa“. Kalbuosi su akmenimis, medžiais, vandeniu, ugnimi ir oru“, – pokalbį pradėjo visame pasaulyje pripažintas japoniškų sodų kūrėjas, bonsų meist­ras Kęstutis Ptakauskas, daugiau nei dvidešimtmetį pasinėręs į gamtos harmonijos pasaulį ir tikinantis, kad jis – stebuklingas, atgaivinantis, gydantis sielą...

Aurelija UŠACKĖ

 

Ne visi žino, kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su bonsais ir japoniškais sodais. Tiesa, kad ieškojote ramybės?

Pirmoji pažintis su bonsais įvyko dar 1988–1996 metais. Mano istorija prasidėjo nuo mažo bonso. Išties, pirmiausia ieškojau nusiraminimo, norėjau pabėgti nuo košmaro, kurį patyriau Afganistano kare. Šie mažieji pasaulio stebuklai užvaldė mano sielą. Juk bonsai – žmogaus sukurti meno kūriniai, turintys ypatingą filosofiją, pakeitę asmeninį gyvenimą, pripildę mane harmonijos ir įspūdingų atradimų.

1996-aisiais poilsiaudamas Palangoje, netikėtai išvydau japoniško stiliaus sodo nuotrauką. Intuityviai suvokiau, kad privalau savo širdimi, rankomis sukurti tokią erdvę ir kad tai – vienintelis kelias atrasti vidinio pasaulio harmoniją. Vėliau kūriau „Ryto rasos“ sodą. Per bonsus, nykštukinius medžius, atradau tolimąją Japoniją, susipažinau su jos kultūra ir tradicijomis, todėl norėjau visa tai pažinti giliau ir sukurti japoniško stiliaus sodą.

Japoniškų sodų kūrėjas, bonsų meis¬tras Kęstutis Ptakauskas. Japoniškame sode turi augti skirtingiems metų laikams būdingų augalų.              

Japoniški sodai skleidžia ypatingą energiją. Papasakokite, kaip jų atmosfera veikia žmogų?

Sode esanti in ir jang energija padeda pajausti harmoniją. Tačiau energija visada keičiasi. Einant takeliu jaučiamas dvasinės ramybės pliūpsnis, apvalomos mintys, suartėjama su gamta. Žmogus yra kūrėjas, kuris gali sujungti į visumą dangų, žemę ir žmogų. Net sociologiniai tyrimai rodo, kad dauguma miesto gyventojų parkuose mieliau renkasi natūralios gamtos plotus, pritaikytus pailsėti su šeimomis po medžių vainikais, pasivaikščioti šešėlinėmis alėjomis. Todėl formuojant ramaus poilsio parkus svarbu gebėti tinkamai naudoti esamą teritorijos kraštovaizdį.

Šimtametė japonų tradicija demonstruoja išmintį, patirtį, paslaptį, unikalų žmogaus ir gamtos santykį, kai vadovaujantis gamtos dėsniais perteikiama jos esmė. Japoniški sodai yra unikalūs kraštovaizdžio meno reiškiniai, todėl jie itin populiarūs visame pasaulyje. Entuziastai stengiasi vis iš naujo patirti neįprastą ir malonų ramybės jausmą, padedantį emociškai atitrūkti nuo kasdienių problemų. Kad ir koks sodas būtų estetiniu požiūriu, pagrindinis jo pranašumas – gebėjimas suteikti vidinės stiprybės, todėl jo kūrimo praktika labai neįprasta. Viena vertus, ji remiasi augalų, kraštovaizdžio technologijų, estetinės harmonijos principų pažinimu, kita vertus – kultūros tradicijomis, religinėmis ir filosofinėmis idėjomis.

Ar Lietuvoje galima išvysti pavyzdinių japoniškų sodų, kurie padėtų visa tai pajusti? Tautiečiai domisi šia stilistika?

Šiuo metu lietuviai labai domisi japoniškais sodais ir kuria juos šalia savo namų. Tačiau pavyzdinių, manau, nėra. Originalų sodą sukurti gana brangu, todėl dažnai geri projektuotojų pasiūlymai supaprastinami. Galutinis variantas būna nekoks. Vėliau patys šeimininkai pradeda juos tobulinti ir erdvė praranda savo veidą... Norint pamatyti tikrą japonišką sodą, manau, reikėtų nuvykti į Japoniją, tik ten yra senų, metų metus puoselėtų erdvių, galima pajusti ypatingą energiją. Iš tikrųjų, kuo sodas senesnis, tuo gražesnis, nes jame išlieka teigiama energija.

Jūsų darbai pripažinti Japonijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, Prancūzijoje ir kitur. Kokie patys įsimintiniausi projektai?

Projektuoju gana nemažai, bet kai ateina galutinio įgyvendinimo etapas, visada pritrūkstama lėšų ir projektai nėra užbaigiami. Lietuvoje mano kurtos ir baigtos erdvės: „Ryto rasos“ sodas Alytuje, „Vakarų vėjo“ sodas Pyplių kaime (Kauno r.), keletas projektų Kaune, Klaipėdoje, Biržuose. Daug kur vis dar vyksta įvairūs procesai. Pats gražiausias mano kurtas japoniško stiliaus sodas yra Londone. Jis ypatingas – sukurtas taip, kaip buvau suprojektavęs. Džiugu, kad šeimininkai labai atsakingai žvelgė į šį procesą.

Įsimintini ir 2012 metais laimėti du Pasaulio kraštovaizdžio architektų konkursai. 2015-aisiais Taline užėmiau pirmąją vietą už gražiausią japoniško stiliaus sodą. O Šanchajuje gavau platininį apdovanojimą ir iki 2018-ųjų turėjau garbės būti Šanchajaus botanikos sodo konsultantu.

Vanduo simbolizuoja nenutrūkstamą laiko tėkmę. Harmonija kiekviename žingsnyje.              

Klausantis jūsų susidaro įspūdis, kad tokio sodo kūrimas – ne kiekvienam. Reikia daug žinių ir ryžto?

Japoniškas sodas – tikrai ne kiekvieno jėgoms. Susikurti gali bandyti tik pasiryžusieji skirti begalę laiko, pastangų, žinių. Juk pag­rindinė japoniško sodo taisyklė yra susijusi su gamtos suvokimu, o darbų organizavimo tikslas – pasitelkiant simboliką parodyti žmogaus nepaliestos gamtos grožį, komponuojant suprasti estetinę augalų, akmenų, smėlio ir vandens paskirtį, suvokti pagrindinių elementų svarbą. Norintieji pradėti pirmiausia turėtų susipažinti su japoniško sodo filosofija, gerai apsvarstyti, ar tikrai jo reikia. Vėliau įvertinti savo finansines galimybes. Privalu suprasti, kad sodas – gyvas organizmas ir jis visada kinta, pavyzdžiui, medžius reikia nuolat formuoti. Savo sodui skiriu tikrai daug laiko, bet man tai nėra varginantis ir nuobodus darbas.

Visgi, jei žmogus pasiryžo pats kurti japonišką sodą, nuo ko turėtų pradėti? Kokius augalus rinktis?

Daugeliui atrodo, kad svarbiausia išsirinkti augalus. Tačiau jie nėra pagrindinis elementas, nors ir labai svarbus. Kad ir kokie dideli ar puošnūs būtų, visada yra derinami prie jau išdėstytų akmenų, nes būtent nuo jų pradedama kurti erdvė. Augalai į visumą sujungia atskiras sodo dalis, sušvelnina linijas arba suteikia foną. Štai kodėl juos reikėtų rinktis labai atsargiai ir saikingai. Jokiu būdu nederėtų stengtis tankiai sodinti egzotinių, kolekcinių rūšių.

Augalai, remiantis Rytų filosofija, padeda pamatyti gamtos pokyčius. Tačiau tik padėjus akmenis nustatoma krūmų ir medžių vieta. Floristinis sodo turinys, išdėstytas asmeniniame sklype, privalo atitikti pasirinkto stiliaus kanonus: augalai turi būti tam tikro dydžio, formos, spalvos ir lapų tekstūros. O visa tai privalo natūraliai derėti, nes šiai stilistikai būdingas kuklumas ir lakoniškumas. Tačiau būdinga ir asimetrija – per sumanų medžių, gėlių, akmenų ir vandens derinį siekiama perteikti natūralumo jausmą.

Vaikščiodamas po japonišką sodą pirmiausia noriu pajusti gamtos grožį, harmoniją, vėliau stengiuosi įžvelgti pagrindinius kompozicijos principus, esančių komponentų pusiausvyrą, kurioje vienu metu juntama erdvė ir tvarka, dinamika ir tyla, atkreipiu dėmesį, kaip išdėlioti sodo mažosios architektūros elementai. Kartais nieko negalvoju, tiesiog susilieju su gamta ir tampu jos dalele.

Sakoma, japoniškas sodas gražus ir žiemą, ir vasarą. Kaip to pasiekti?

Troškimas bendrauti su gamta būdingas daugumai žmonių, todėl labai svarbu, kad sodas būtų gražus ištisus metus. Jame turi augti skirtingiems metų laikams būdingi augalai. Visžaliai medžiai ir krūmai sudaro pagrindą, nes jais žavimasi ir vasarą, ir žiemą. Man labiausiai patinka pušys, sakuros, japoniniai šermukšniai, ožekšniai, ginkmedžiai, kadagiai, įvairūs japoniniai klevai ir kt.

Pavasarį mėgaujamasi žaliais pumpurėliais, baltomis sakuromis, rausvais rododendrais. Vasarą akį traukia įvairiaspalvių lapų kontrastas. Ruduo svaigina ryškiomis krintančių lapų spalvomis, kurias vėliau pakeičia žiemos tyla ir sniego apgaubto sodo ramybė. Žiemą taip pat gražu, kaip ir pavasarį, – japonai kalba apie baltas sniego kepures ant šakų, nes jos panašios į žydinčius medžius.

Japoniškame sode be augalų gausu ir kitų elementų. Kiekvienas turi savo reikšmę, ją reikia gebėti perskaityti?

Tikrai kiekviena detalė turi simbolinę prasmę. Akmenys – sodo stuburas, simbolizuoja pastovumą, tarsi formuoja erdvės skeletą, kartais imituoja kalnus. Mažas tvenkinys gali reikšti ežerą, nedidelis banguotas žvirgždo ruoželis tampa milžinišku vandenynu. Vanduo apskritai simbolizuoja nenutrūkstamą laiko tėkmę. Tai lyg pagrindas, virš kurio iškyla visa kompozicija. Tai – sodo kraujas. Vandenį dažnai kerta tiltas. Jis, kaip ir takelis, simbolizuoja kelionę per gyvenimą, persikėlimą iš vieno pasaulio į kitą. Pagrindinė takelio funkcija – sujungti visus erdvėje esančius elementus.

Akmeniniai žibintai skirti ne tik skleisti šviesą, bet ir pažymėti tam tikras vietas. Taip pat jie simbolizuoja vieną iš visatos elementų – ugnį. Tsukubai – tai specialus indas, simbolizuojantis švarą ir nekaltybę. Jis tarytum siūlo einančiam pro šalį žmogui sustoti, nusiplauti rankas bei veidą ir apvalyti sielą. Vartai japoniškame sode taip pat turi ypatingą reikšmę. Tai ir mistinis elementas, nes pažymi dviejų pasaulių susidūrimo vietą, pro kurią lankytojas gali patekti į kitą – sodo pasaulį. O augalai atskleidžia metų laikų kaitą.

Bonsus vadinate mažaisiais stebuklais. Ar iš bet kokio medžio galima sukurti meno kūrinį – bonsą?

Iš tikrųjų sukurti bonsą galima iš bet kokio medžio ar krūmo: pušies, skroblo, maumedžio, kadagio, obels, kriaušės ir kt. Nėra reikšmės, koks augalas, svarbiausia, kad medžiaga būtų įdomi ir gana sena – kuo senesnis medis, tuo geriau. Gali būti ir kelių šimtų metų senumo. Bonsai – meno kūriniai, kuriuos iš augalų sukuria žmogus. Šie medeliai niekada nėra suformuojami iki galo, veiksmas vyksta lėtai, jie visada kinta, gražėja, nes medis nenustoja augti.

Banguotas žvirgždo ruoželis gali tapti vandenynu.

Ar lietuviško klimato sąlygomis šie medeliai gali augti visavertiškai? Kokie priežiūros niuansai?

Taip, nes jie formuojami iš mūsų gamtoje rastų sužalotų medžių. Tokie įprastai būtų pašalinami, iškertami. O mums tai puiki medžiaga formuoti, be to, medis gauna progą antram gyvenimui, todėl tai prasminga. Žmogus, prižiūrintis tokį medį, rūpinasi juo kaip savo vaiku.

Norint auginti bonsą, privalu mokytis, semtis žinių arba procesą patikėti specialistui. Pirmiausia bonsas turi būti pasodintas į tinkamą gruntą. Jo parsivežu iš Japonijos (lauko bonsams reikia 30–50 proc. „Akadama“, 50–70 proc. „Kiryu“ substratų, o kambariniams bonsams galima pridėti 15–20 proc. durpių substrato). Tokią grunto sudėtį naudoja beveik visi bonsų meistrai. Be to, jis padeda išgydyti beveik jau mirusius mažuosius medelius. Aišku, svarbu laiku palaistyti ir patręšti. Formavimo paslapčių reikia mokytis, nes augalas gyvas, jis keičiasi, kasmet reikia formuoti. Jei žmogus nori tik auginti, o formavimo procesą patiki specialistui, medį tereikia laistyti – tuomet prižiūrėti nėra sudėtinga.

Artėja Motinos diena. Ar bonsas tinkama dovana? Galbūt bonsų kompozicija, japoniškas sodas galėtų būti kuriamas kaip ypatinga šeimos erdvė? 

Būtų labai graži dovana, tačiau rekomenduočiau mamos neapkrauti ir dovanoti nedidelį kambarinį bonsą. Jo priežiūra paprastesnė ir nereikia daug vietos. Tikrai, taip gali būti kuriamas šeimos sodas, tai labai graži mintis – jei šeima pasiryžusi jį puoselėti, tobulėti, japoniško stiliaus sodas taptų prasmingu ir ilgalaikiu projektu, turinčiu išliekamąją vertę. Tačiau tokio sprendimo nereikėtų priimti spontaniškai – šeimos nariai turi būti pasiruošę daug išmokti, gilintis į Japonijos kultūrą, filosofiją. Atmestinai to daryti erekomenduočiau. O jei pritrūks žinių, visada gali paskaityti mano knygą „Ryto rasos sodas“ (šypsosi).

Kęstučio Ptakausko nuotraukos

2021-05-03