Dar padiskutuokime ir po medžiotojų suvažiavimo

Noriu pasveikinti LMŽD vadovybę už puikią idėją ir gerus ketinimus, tačiau neramina, kad visada į renginius renkasi beveik tie patys žmonės, kuriems kažkas rūpi... Po suvažiavimo ilgai mąsčiau ir analizavau susiklosčiusią situaciją, kuri, mano įsitikinimu, yra pavojinga visai medžiotojų bendruomenei. LMŽD pirmininko Virginijaus Kantausko drąsus, viešas ir neigiamas savo organizacijos ekonominis įvertinimas sukėlė dvejopus jausmus – gal tai reikėjo padaryti siaurame rate, nes vieša saviplaka visada atveria kelius įvairioms interpretacijoms ir pasekmėms. „Antihunteriams“ gali atsirasti peno.

Manau, nereikėtų aplinkos ministrui tris kartus šaukti valio, nes, mano tvirtu įsitikinimu, iki šiol medžioklės srityje mes nematėme jokių teigiamų poslinkių iš Aplinkos ministerijos (AM). Leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius pratęsti priėmus politinį sprendimą. Bet kuriai politinei jėgai būtų savižudybė suskaldyti Lietuvos visuomenę sprendžiant medžiotojų problemas, šaliai patiriant politinį, ekonominį ir socialinį nestabilumą.

Situacija medžioklėtvarkoje ir visame medžioklės ūkyje – liūdna. Medžioklės taisyklės beviltiškai pasenusios, daugelis punktų dviprasmiški, jos keičiamos kaip anksčiau – be jokios sistemos, socialiniai partneriai prisimenami tik tada, kai reikia. Aplinkos apsaugos departamento (AAD) Gyvosios gamtos apsaugos departamentas kol kas tik deklaruoja besikeičiantį požiūrį į darbą, kuriame vyrauja mažareikšmiai protokolai, kurių dauguma verti paprastos žodinės pastabos. Mažų nusižengimų iškėlimas į viešumą nustelbia rimtas problemas, pvz., Vilniaus Gulbinų kvartalas, užterštos Kuršių marios, šiukšlynai miškuose ir kt. O kiek tokių situacijų Lietuvoje? AAD darbuotojai, regis, bijo net pažiūrėti į tą pusę.

Mano įsitikinimu, AM skatina medžiotojus vienijančių draugijų priešpriešą, o tai aiškiai matyti iš to, kur lankosi AM ir jos pavaldžių institucijų vadovai, kaip dalijami „saldainiai“ (parama) ir pan. Tai labai paprasta: įsivaizduokime, tėvas turi keturis sūnus, tačiau saldainį visada duoda tik vienam. Taigi, likę trys sūnūs nekenčia savo brolio ir tėvo. Paprasta kaip du kart du. Skaldyk ir valdyk – nieko naujo šiame pasaulyje. Tada visada galima priimti bet kokius sprendimus, pasakius paprastus žodžius: „Jūs nesusitariate...“

Man atrodo, kai kurios medžiotojų bendruomenės prarijo šį pigų jauką. AM aiškiai nuolaidžiauja aplinkosauginėms organizacijoms. Kažkas stebuklingai bando apriboti medžiotojus vienijančių organizacijų teises, didinti pareigas ir pakirsti jų ekonominį pagrindą. Pradėkime nuo buvusios departamento direktorės Olgos Vėbrienės, kuri, mano manymu, pamynė Medžioklės įstatymo 5 punkte numatytą medžiotojus vienijančioms organizacijoms teisę dalyvauti Teisės medžioti suteikimo ir panaikinimo komisijose. LMS „Gamta“ ir Sūduvos medžiotojų sąjunga bylinėjosi, iš esmės laimėjo visas bylas, tačiau lemiamu momentu mūsų nepalaikė LMŽD tuometinis pirmininkas Jonas Talmantas.

O. Vėbrienės pasėta neapykantos medžiotojų bendruomenei sėkla sėkmingai sudygo. Žinote, ko valdžiažmogiai klausia, kai pradedi kalbėti apie savo teises: „O ką jūs tose komisijose veikiate?!“ Tada norisi rėkti – „o ką jūs veikiate ministerijų kabinetuose, jei viešai kalbėdami apie galimą korupciją, iš komisijų išmetate visuomeninius stebėtojus? Gal pasitikrinkite savo pačių sampratą apie korupciją!“

Pernai buvo bandyta pradėti diskusijas, kaip perduoti naujų medžiotojų ruošimą aukštosioms mokykloms, turinčioms biologinį profilį. Vyksta neoficialūs pokalbiai, ar reikia medžiotojų Medžioklės plotų formavimo ir ribų keitimo bei medžiojamųjų gyvūnų limitų nustatymo komisijose. Nuo ryto iki vakaro girdžiu klausimą: „Ar tiesa, kad AM paruošė medžioklės taisyklių pataisas, kuriose panaikinamas saugaus elgesio egzaminas, vykstantis kas trejus metus, ir mes privalėsime kiekvienais metais savo lygiavamzdžius ir graižtvavamzdžius ginklus „atšaudyti“ (laikyti šaudymo egzaminą!) sertifikuotose šaudyklose į stovinčius ir bėgančius taikinius?“ Suprask, žmogau, tai medžiotojų pinigėlių perpumpavimas privačiam kapitalui ir apie 20 proc. medžiotojų praradimas iškart dėl paprastos priežasties. Apie 20 proc. medžiotojų yra daugiau nei 70 metų amžiaus, jie greičiau „padžiaus“ šautuvus, negu eis į šaudyklas. Man tai atrodo žiauru, nes tai mūsų tėvai ir seneliai, kurie į medžiokles ateina vien tam, kad pabūtų tarp žmonių ir pasijaustų visaverčiais visuomenės nariais.

Brangieji, niekada „nepasimaukite“ ant gudrių apklausų: pvz., ar reikia saugaus elgesio egzamino kas trejus metus? Iš esmės tai klausimas, ar norite laikyti šaudymo egzaminą kasmet? Taigi, iš medžiotojus vienijančių visuomeninių organizacijų atėmus dalyvavimą įvairiose komisijose, atėmus mokymus, saugaus elgesio egzamino organizavimą, beveik iki nulio sumenkinus elninių žvėrių populiacijų kokybės valdymą, kas belieka per trofėjų apžiūras? Gal tik tuščios kišenės ir prisiminimai, kaip mes kažkada buvome stiprūs?

Visi kalba apie bendrą organizacijų veiklą. Brangieji, paaiškinkite, kaip? Juk iš principo skiriasi požiūris į medžiotojų ateitį. Medžioklės ateitis, žiūrint iš politikų pusės, – geriausia chaosas, tada darai ką nori. Žvelgiant iš pasiturinčių medžiotojų pusės, – medžiotojų per daug, mokesčiai per maži, trūksta medžioklės plotų, per daug draudimų. Stebint iš eilinio medžiotojo perspektyvos, – netrukdykite medžioti. Žiūrint iš žemės ir miškų savininkų pusės, – mano žemė, mano žvėrys ir eikit visi toli, toli. O sofos „gamtosaugininkų“ požiūriu medžiotojai yra niekšai, žudikai, tad medžioklę būtina uždrausti.

Nežinau, kaip surasti aukso vidurį. O paprasčiausiai, manau, trūksta tvirtos, ilgalaikės, nepalaužiamos, mokslu besiremiančios medžioklės ūkio politikos, į kurios pamatus sudužtų visokių apsišaukėlių, rėksnių ir neišmanėlių sukeltos bangos.

Redakcijos nuotrauka

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.