Sveiko maisto gurmanams: žvėriena ir jos savybės

Mūsų portalas jau rašė, jog Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (LMŽD), bendradarbiaudama su Europos medžioklės ir gamtosaugos federacija (FACE), paskelbė apie Europos žvėrienos savaitės pradžią. Ta proga kalbiname LMŽD direktorių Laimoną DAUKŠĄ:

– Daugelis žmonių iki šiol vengia žvėrienos, ypač šernienos, nes sklando įvairios istorijos apie gyvūnų ligas ir užsikrėtusius žmones. Ką jiems pasakytumėte?

– Negalėčiau pasakyti, kad vengia... Kaip tik dabar medžiotojai rengia daug įvairių socialinių akcijų, ir medžioklė darosi prieinamesnė. Vadinasi, savaime ir žvėrienos vartojimas didėja, nes išsiplečia vartotojų ratas – mėsos dovanų gauna ir kaimynai, draugai, pažįstami, giminaičiai... Visi, kas žvėrienos paragauja, dažniausiai ir nori. O baimių visokių, žinoma, yra – yra ir paukščių gripas, ir afrikinis kiaulių maras, nors jis jau dešimtmečius siautėja, bet žmogui nėra pavojingas. O kanopiniai gyvūnai yra žolėdžiai, minta augaliniu maistu, jų žvėrienos maistingumas, baltymai, omega-3 rūgštys ir t. t. visiškai atitinka pačius aukščiausius mėsos standartus. Juk tai yra laukinėje sveikoje aplinkoje augusių, laimingų žvėrių mėsa. Ir medžiotojai turi tą privalumą, kad per šventes bei progas ant jų stalo būtent žvėriena pateikiama. Todėl reikėtų nuraminti visuomenę, nes medžiotojai patys nevalgytų, jeigu mėsa būtų blogai apdorota ar užkrėsta. Kita vertus, tose rizikos grupėse esančių gyvūnų mėsa visada yra ištiriama...

– Kaip tik to ir norėjau klausti: Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba yra išleidusi įsakymą Nr. B1-385 „Dėl sumedžiotų laukinių gyvūnų pirminio tikrinimo“. Ar medžiotojai visada ir visais atvejais jo laikosi?

– Žinoma, laikosi. Čia negali būti jokių išimčių – jeigu yra teisėta medžioklė, tai visiems privaloma tirti. Daugiausia tiriami šernai. Dabar kalbama ir apie mėlynojo liežuvio ligą, tačiau stebint mūsų elninius gyvūnus, tarp jų ši liga dar nėra aptikta. Pas mus šalyje nėra tokių ligų tarp elninių gyvūnų, kurios būtų pavojingos žmogui. Juk, kaip minėjau, patys medžiotojai nėra sau priešai ir tokios mėsos tikrai nevartotų.

– Kalbama, jog ir bebrieną reikia tikrinti, ne tik šernieną....

– Taip, bebras yra graužikas, gyvena olose ir gali susidurti su ondatra, nutrija, žiurkėmis ar pelėmis, gali juos krimstelėti ir užsikrėsti trichina. Juk ir šernai dėl to užsikrečia, nes jie yra visaėdžiai, gali ne tik augalinį maistą ėsti, bet ir maitą, kurią vartoja ir graužikai. Žinoma, bebrą reikėtų tirti, nors tai nėra populiaru – tai yra pačių medžiotojų atsakomybė. Dėl tų pačių priežasčių reikėtų ir barsukus tirti. Medžiotojams tai privalu žinoti ir to paisyti. Tačiau kalbant apie kitas šeimas ir namų ūkius, kuriuose nėra medžiotojų, tai žmonės tikrai neturėtų bijoti stirnienos, briedienos, elnienos. Jeigu medžiotojai vaišina, galite imti drąsiai.

– Koks žvėrienos apdirbimo būdas yra saugiausias: konservavimas, rūkymas, kepimas, virimas, vytinimas?

– Be abejonės, visada viską lemia aukšta temperatūra. Darant konservus ar aukštoje temperatūroje kepant orkaitėje, visos pavojingos bakterijos žūva, net ir tarp šernų išplitusi trichina.

– Kur galima saugios žvėrienos nusipirkti? Ar pakankamas jos prieinamumas?

– Prieinamumas tikrai nėra pakankamas – tai yra vienas iš mūsų, medžiotojų, iššūkių. Reikia didinti žvėrienos produktų prieinamumą, bet tai nėra paprasta: turi būti ir perdirbimas, ir fasavimas, ir galiojimo laikas nurodytas... Yra Lietuvoje žvėrienos perdirbimo įmonių, į kurias medžiotojai veža savo laimikius – ten yra geriausios sąlygos, atitinkančios visas higienos normas, todėl ir reikėtų pirkti produkciją iš tokių įmonių. Galima žvėrienos rasti ir viename kitame didžiajame prekybos centre Vilniuje ar Kaune, taip pat yra specializuotų parduotuvėlių. Bet sutikčiau, jog norėtųsi didesnės pasiūlos.

Taip, žvėriena nėra pigi ir nėra labai populiari tarp mūsų vartotojų, bet Vakaruose yra visai kita žvėrienos vartojimo kultūra. Pavyzdžiui, vokiečiai patys nesibodi sumokėti didesnius pinigu už kilogramą elnienos ar stirnienos (apie 30-35 eurus), tačiau gauna sveiką ir maistingą produktą.

O aš kviesčiau Lietuvos medžiotojus kaip galima plačiau pasidalinti sumedžiota žvėriena, žmonėms nėra ko bijoti dėl jos kokybės – priimkite šias gamtos dovanas. Ta žvėrienos dalinimo kultūra turi tęstis ir plisti.

Lietuvoje per metus sumedžiojama apie 50 tūkstančių elninių kanopinių gyvūnų, turima apie 30 000 medžiotojų, tad reikia dalintis savo aplinkoje laimikiais. Nėra garbinga, kada medžiotojai patys iš to daro verslą – prekiauja, perdirba... Teisingas medžiotojas turi pats apsirūpinti ir pasidalinti su kitais. Todėl skelbdami žvėrienos savaitę mes akcentuojame pirmiausia tvarų sumedžiotų gyvūnų panaudojimą, reguliuojant kartu ir žvėrių populiaciją. Jų tankumas per didelis, siekiame optimalių normų, kad ūkio subjektai nepatirtų žalos. Mes dėl to skatiname visas socialines akcijas, kuriose dalijamasi žvėriena bei jos produktais.

– Kaip tik girdėjau, jog artimiausiu metu bus tokia akcija Jurbarko rajone prie Raudonės pilies...

– Tikrai taip, sekmadienį kviečiame visus atvykti prie Raudonės pilies. Ten iš žvėrienos išvirsime apie 2 tonas sriubos, bus 24 medžiotojų komandos, ir vaišinsime visuomenę nemokamai. O Mažeikių medžiotojų ir žvejų draugija keps visą elnią, kurį taip pat išdalinsime žmonėms, kad jie pajustų tikros žvėrienos skonį.

– Pats minėjote, jog dalis vartotojų neperka žvėrienos todėl, kad jos tiesiog neįperka – ši mėsa kur kas brangesnė, nei jautiena ar kiauliena. O kodėl brangesnė? Juk medžiotojams nereikia žvėrių patiems auginti, ganyti, gydyti, įrenginėti tvartų, rūpinti pašarais?

– Pirmiausia būtina pasakyti, kad ne patys medžiotojai žvėriena prekiauja. Labai svarbu tai suprasti: mėsos perdirbimo įmonės, kurios turi savo gamybos linijas bei pardavimo taškus, užsideda tą pelno maržą. Nėra daug superkama žvėrienos, bet tuose punktuose žvėrienos kilogramas įvertinamas iki dviejų eurų. Tačiau po perdirbimo, pavyzdžiui, dešros kilogramas jau gali kainuoti ir 25, ir 30, ir 35 eurus. Tas pats galioja ir skerdenai. Jeigu mes, medžiotojai, turėtume visą žvėrienos perdirbimo įmonę, tuomet galėtume visuomenei pateikti ir pigesnės produkcijos, bet šiai dienai to nėra. Todėl kol kas kainas diktuoja perdirbėjai, o ne medžiotojai.

– Kurią mėsą pats labiausiai mėgstate ir kodėl?

– Sunkus klausimas, visa žvėriena yra gera ir turi savo pikantiškumo... Galbūt elnieną labiau išskirčiau dėl savo skonio, brandumo bei maistingumo savybių.

Kalbėjosi Ričardas Čekutis