Augaliniai dažai sveikesni žmogui

Kaip pradėjote dažyti augalais? Ši veikla jums – pomėgis ar darbas? Ar turėjo įtakos tvarumo idėjos?

Dažyti augalais išmokau studijuodama pirmame kurse, tekstilės marginimo paskai­tose. Sužavėjo, kad dažai gali būti pagaminti iš augalų. O menininkės Jūratės Teresės Urbienės studija tiesiog užbūrė: pamačiau gausybę stiklainių su fermentuojamais grybais, žolelėmis, įvairiausių spalvų nuovirų, knygų, augalų. Tada supratau, kad tai yra puikiausia jungtis tarp kūrybos, gamtos ir mokslo.

Tvarumo idėjos, žinoma, labai svarbios, tačiau mane jos pasiekė šiek tiek vėliau. Kai pradėjau dažyti augalais, ėmiau la­biau domėtis tvaria kūryba. Šiuo metu daugiausia dažau augalais vilną, audžiu, rengiu mokymus, dalyvauju renginiuose.

Ar ilgai trukote, kol perpratote augalų dažomąsias savybes? Kur dar sėmė­tės praktinių žinių?

Kai gaminami dažai, įtakos turi daugybė veiksnių, tad sunku nuspręsti, kada vienas augalas jau pažintas. Jis ar net viena jo dalis gali kaupti skirtingų grupių dažiklių. Pavyzdžiui, vien dažinių raudžių šaknyse yra daugiau kaip 30 skirtingų dažančiųjų medžiagų, todėl taikant skirtingus būdus, išgaunamos skirtingos spalvos.

Norint minimaliai pažinti vieną augalą, užtektų dviejų savaičių, o įsigilinti į subtilybes gali prireikti metų praktikos ir įvairios literatū­ros. Pavyzdžiui, dažines mėlžoles analizuoju jau šešerius metus ir kartais dar nustebina netikėtas rezultatas. Augalais dažau jau apie devynerius metus, per šį laiką pažinau kelias dešimtis jų, tačiau manau, kad net po trijų dešimtmečių sužinosiu kažką naujo.

Žinių semiuosi visur. Pirmame kurse daug padėjo dėstytojos Žydrė Ridulytė ir Laura Pavilonytė-Ežerskienė. Vėliau nagrinėjau užsienio literatūrą, tinklaraščius, įvairiuose pasaulio universitetuose atliktus mokslinius tyrimus, vykau stažuotis į Japoniją. Padeda ir augalų žinynai.

Iš kokių augalų išgausime raudoną, geltoną, mėlyną, žalią, juodą ir kitas spalvas?

Lietuvoje yra daug dažančių augalų, tad skatinu ieškoti mėgstamų spalvų šaltinių, galbūt jų auga netgi kieme. Prieš dažant, svarbu pasidomėti augalu ir įsitikinti, kad jis pasižymi geromis savybėmis. Pradedantieji dažnai susivilioja greitai ir lengvai išgauna­momis ryškiomis spalvomis iš uogų, vaisių ar burokėlių, tačiau jos liks ryškios vos kelis mėnesius.

Raudona – įvairių lipikų ir raudžių šaknys; indiškųjų cezalpinijų mediena; meksikinis košenilis.

Rausva – sidabražolių ir rabarbarų šaknys; rūgštynių sėklos; gluosnių žievė.

Oranžinė, persikinė – beržų požievis; tagečių žiedai; obelų ir slyvų šakelės; svo­gūnų lukštai.

Mėlyna – dažinių mėlžolių, dažinių rūgčių ir dažinių indigažolių lapai; kampešmedžių mediena.

Geltona – paprastųjų bitkrėslių ir ka­nadinių rykštenių žiedai bei lapai; beržų lapai; dažinių razetų lapai ir sėklos; obelų šakelės ir lapai; kaukazinių slyvų lapai; svogūnų lukštai.

Žali atspalviai išgaunami į geltonų dažų nuovirą įdėjus šiek tiek geležies ar vario sulfato. Norint sodrių smaragdinių ar žolės žalumo atspalvių, pirmiausia pluoštus reikia nudažyti mėlynai, o tada geltonai.

Juodi atspalviai išgaunami į daug tani­nų turinčio augalo nuovirą įdėjus šiek tiek geležies sulfato. Galima naudoti ąžuolų, juodalksnių, uosių ir daugelio kitų medžių žieves, galų riešutėlius, granatų luobeles, žagrenių vaisius.

Ruda, rusva – riešutmedžių lapai ir žalios riešutų luobelės, įvairių medžių žievės, eglių, pušų ir alksnių kankorėžiai.

Išėjęs į mišką ar laukus pasivaikščioti žmogus tikriausiai gali grįžti prisirin­kęs dažams reikalingų augalų? Kur jų gaunate jūs?

Žinoma! Lietuvoje auga kelios dešimtys dažinių augalų. Iš jų išgaunamos visos spal­vos, išskyrus, galbūt, mėlyną. Renkamos šaknys, žiedynai, medžių lapai, žievės. Prieš skinant augalą, svarbu įsitikinti, kad jį pažįstate. Priešingu atveju galima prisirinkti nykstančių ar nuodingų. Taip pat svarbu elgtis atsakingai – nelupti žievių nuo gyvų medžių, rinkti tik nedidelę dalį plote au­gančių augalų.

Pati augalus renku gamtoje, savame kieme. Dalį užaugina tėvai, atveža draugai ir pažįstami, o egzotiškus dažus perku iš patikimų tiekėjų.

Kokie audiniai geriausiai pasisavina dažus?

Dažyti galima ne tik audinius, bet ir siūlus, neverptą vilną bei įvairius tekstilės gaminius: drabužius, aksesuarus, staltieses, batus ir t. t. Įprastai dažomi natūralūs pluoštai, nes tik retais atvejais augaliniai dažai nudažo sintetinius. Lengviausiai dažus pasisavina vilna ir šilkas, o augalinės kilmės pluoštai (linas, medvilnė, dilgėlė ir kt.) dėl struktū­ros dažus sugeria sunkiau, tad ir procesas sudėtingesnis.

Kad rezultatas būtų ilgalaikis, svarbu tinkamai paruošti pluoštus. Prieš dažant, juos būtina gerai išplauti, o naujus auga­linės kilmės audinius pakaitinti vandenyje su šiek tiek sodos. Taip iš jų išvalomos fabrikuose naudojamos medžiagos, kurios neleistų pluoštui įsisavinti dažų.

Dažymo procesas tikriausiai ilgas, sudėtingas?

Atliekami keli žingsniai: paruošiami pluoštai, renkami augalai, gaminamas nuoviras, tada pluoštai dažomi ir skal­biami. Kaip vyks šie darbai, priklauso nuo dažytojo: vieni prisirinks šalia namų augančių rykštenių, o kiti lauks tinkamo metų laiko lipikų šaknims kasti. Vienas žmogus džiaugsis pakaitinęs mėlžolių lapus 30 minučių ir gavęs dailų plytų atspalvį, o kiti keturis mėnesius eksperimentuos su įvairiais fermentavimo būdais tol, kol iš šių lapų išgaus mėlyną spalvą. Visi šie procesai įtraukia ir žavi neribotomis galimybėmis.

Kokių yra dažymo būdų?

Yra ir lengvų, tinkančių pradedan­tiesiems, ir sudėtingų, kuriems perprasti prireiks bent penkerių metų. Pavyzdžiui, norint išgauti tikrąją turkišką raudoną spalvą, reikia surinkti keliolika ingredientų ir beveik kasdien dirbti daugiau nei mėnesį. Tačiau yra ir greitų būdų, trunkančių iki 30 min.: galima į stiklainį įdėti tekstilės pluoštų, dažomųjų augalų, užpilti vandens ir kandiko tirpalo bei palikti šiltoje saulėtoje vietoje bent porai savaičių. Darbo nedaug, o rezultatai nuostabūs.

Kaip augalinę medžiagą paruošiate dažymui?

Nėra vieno būdo. Augalus ruošiu at­sižvelgdama į jų savybes, spalvas, kurias noriu išgauti. Pradedantiesiems reko­menduojama augalus kaitinti 30–60 min. 50–80 °C temperatūroje, tada leisti atvėsti ir nukošti.

Galima vadovautis taisykle, kad minkš­tos dalys (žiedai ar jauni lapai) dažomąsias medžiagas vandenyje paskleidžia greitai, per 30–45 min. Kietesnės – žolės ir stiebai – per valandą, o žieves ar stambias šaknis verta lėtai kaitinti 4–6 valandas, prieš tai galima užmerkti vandenyje kelioms dienoms. Papildomai įdėjus šiek tiek rūgšties ar šarmo, galima išgauti skirtingų atspalvių.

Kaip senovėje žmonės pasigamindavo tekstilės dažų? Juk dažydavo drabužius, staltieses, kitus audinius…

Taip pat, kaip dabar, o kai kurie receptai sunkiai įkandami net ir šiandienos meistrams. Azijoje žmonės augalais margino drabužius jau prieš 6 tūkst. metų, Pie­tų Amerikoje prieš 5 tūkst., o Europoje ši technologija paplito šiek tiek vėliau, maždaug prieš 3,4 tūkst. metų. Ilgainiui marginimo būdai darėsi įmantresni, imta naudoti kandikų.

Viduramžiais spalva jau buvo neat­siejama kultūros dalis. Tuo metu stiprėjo tarpkultūriniai mainai, daugėjo amatų dirb­tuvių, ėmė kurtis dažytojų gildijos. Rašoma, kad vien pameistrystė trukdavo septynerius metus. Norint pasiekti aukščiausią lygį ir tapti gildijos nariu, reikėjo sukurti šedevrą – tolygiai nudažyti vilnos audinio rietimą raudona arba mėlyna spalva.

Pirmosios receptų knygos atsirado XVI a. Viename to laikmečio tekstų re­komenduojama audinį 13 dienų kandyti Aleksandrijos alūnu, į varinį puodą pilti sveiko vyro, išgėrusio gero vyno, šlapimo, įdėti miurekso dažų, įmerkti audinį. Paskui audinį trinti kiaulės krauju ir dar kelis kartus mirkyti, plauti ir kaitinti dažuose. Net ir šiandien sudėtinga rasti tokių kompleksiškų receptų, tad galime tik žavėtis to meto žmonių išmone.

Ar augalais dažyti drabužiai – svei­kesni žmogui?

Tolimuosiuose Rytuose dar yra išliku­sių receptų, kurie skirti būtent audinio sveikatinėms savybėms sukurti. Dažyti naudojami tam tikri vaistiniai augalai, pasižymintys raminančiu, antiseptiniu ar antibakteriniu poveikiu. Galbūt anksčiau žmonės taip dažė intuityviai, tačiau pavyko rasti ir keletą tai patvirtinančių mokslinių tyrimų. Pavyzdžiui, Indijos technologijų instituto chemijos ir tekstilės fakultetuo­se penkių mokslininkų grupė analizavo kai kurių natūralių dažų antimikrobines savybes. Tyrimai parodė, kad iš visų tes­tuotų augalų efektyviausiai ligų sukėlėjus veikia turkinių ąžuolų ir tanidinių akacijų ekstraktai. Jau seniau nustatyta, kad labai geromis antimikrobinėmis ir antigrybelinėmis savybėmis pasižymi daug taninų, antrakinonų bei naftochinonų turintys augalai: paprastieji granatmedžiai, hena ir riešutmedinių, raudinių, rūgtinių, šuno­belinių šeimų rūšys.

Natūraliems dažikliams būdingos ir kitos sveikatai naudingos savybės. Pavyzdžiui, mokslininkės K. Schmidt-Przewoźna ir M. Zimniewska teigia, kad augaliniai dažai gali padidinti audinio apsaugą nuo UV spindulių. Tai įrodo jų tyrimas „Augaliniai dažai kaip apsaugos nuo UV šaltinis“, vykdytas Natūralių pluoštų ir medicininių augalų institute. Buvo ištirta, kad geriau­siomis savybėmis pasižymi indiškoji raudė, dažinė indigažolė, plaukuotasis viršūklis ir darželinis gludas, nes šiais augalais margintų audinių UPF (apsauga nuo ultravioletinių spindulių) siekė 50 ir daugiau. Naudojant kitus augalus, taip pat pasiekta gerų rezultatų: pluoštų UPF siekė 25–30, o visai nedažytų pluoštų UPF buvo 5–10.

Ar augaliniais dažais dažyti gaminiai Lietuvoje yra populiarūs?

Pamažu, bet populiarėja. Prieš kelerius metus tai buvo visiška naujiena beveik kiekvienam lietuviui, tačiau dabar ren­giniuose sutikti žmonės jau būna kažką girdėję, kartais net patys bando augalais dažyti drabužius. Taip pat vis dažniau su­laukiu laiškų iš norinčiųjų būtent augalais dažytos vilnos, audinių ar juostų. Vadinasi, pamažu apie tai sužino vis daugiau žmonių.

Ką patartumėte tiems, kurie norėtų pasigaminti augalinių dažų?

Pradedantieji turėtų žinoti, kad didžioji dalis dažyti naudojamų augalų yra kan­dikiniai – iš jų paruošti nuovirai negali patys sudaryti patvarių cheminių jungčių su dažomu pluoštu. Dėl šios priežasties jau kelis tūkstantmečius naudojami neor­ganiniai kandikai: metalų druskos (kalio aliuminio alūnas, geležies sulfatas, vario sulfatas) ir organiniai iš augalų išgaunami kandikai – taninai. Kandijimo procesas yra gana paprastas, dažniausiai dažytojai renkasi kandijimą alūnu prieš dažant.

DAŽOME AUGALAIS SU RAMINTA BERŽANSKYTE

Vilnos kandijimas alūnu

Reikės:

• 100 g švaraus vilnos pluošto (siūlų, karšinio, audinio ar pan.)
• 12 g alūno (apytiksliai šaukštelio)
• puodo ir indelio alūnui tirpinti
• Šaukšto ar pagaliuko maišyti, viryklės, laužo ar pan.

Vilną gerai išplaukite.

Pasverkite alūną indelyje ir ištirpinkite užpylę karštu vandeniu.

Į puodą pripilkite šilto vandens, palikite vietos pluoštams ir kandiko tirpalui. Supilkite alūną, gerai išmaišykite. Sudėkite vandenyje pamirkytą vilną, atsar­giai pamaišykite, stebėkite, kad pluoštai neplūduriuotų vandens paviršiuje.

Pamažu šildykite iki 70–80 °C, palaikykite temperatūrą 40–60 min. Esant tokiai aukštai temperatūrai, vilnos geriau nemaišyti, nes ji pradeda veltis.

Palikite atvėsti per naktį, nieko nenutiks, jei paliksite ir porai dienų.

Išimkite pluoštus, praskalaukite ir dar drėgnus merkite į dažų ištrauką arba išdžiovinkite, jei naudosite vėliau.

Dažymas raudonai raudžių šaknimis

Reikės:

• 100 g alūnu iškandytų pluoštų
• 80–150 g raudžių šaknų (kuo daugiau, tuo tamsesnė spalva)

Šaknis kaitinkite dvi valandas ar ilgiau 50–60 °C temperatūroje, nukoškite per tankų audinį. Vėliau iš šaknų galite pasidaryti naują nuovirą ar papildyti jau turimą.

Į paruoštą nuovirą dėkite drėgnus iškandytus pluoštus, kaitinkite 50–60 °C temperatūroje valandą arba ilgiau. Palikite atvėsti. Po dažymo nuovire galite pamirkyti dar 2–5 dienas, tada spalva bus tamsesnė.

Pluoštus išdžiovinkite, tada plaukite vandeniu tol, kol jis bus švarus.

„Rasų“ korespondentė Aurelija UŠACKĖ

Ramintos Beržanskytės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.