Rima Paukštė: „Svarbiausia – gyventi širdies ritmu“

Kiekvienas esame patyrę akimirkų, kai pirmą kartą atvykę į nepažįstamą šalį, miestą, vietą, pasijuntame taip, tarsi čia jau būtume buvę. Šmėkštelėja mintis: „Kaip norėčiau čia gyventi“, bet, nuviję ją, atostogoms pasibaigus grįžtame į kasdienybę. Knygos „Stalo dekoras. Idėjos jūsų šventėms“ autorei, dailininkei, renginių organizatorei Rimai Paukštei déjà vu jausmą pavyko paversti realybe. Su šeima ji jau ketverius metus gyvena Ispanijoje ir mėgaujasi kiekviena čia praleista akimirka.

LAIMINGA. Visose nuotraukose Rima šypsosi. Ir nieko nuostabaus: gyvena svajonių šalyje drauge su svajonių vyru.

Kuria šventę pati sau Daugelis jai pavydi ir, žvelgdama į mažo kurortinio miestelio Chavėjos, kurioje įsikūrusi R. Paukštė su vyru ir vaikais, vaizdus, suprantu, kodėl: uolėta jūros pakrantė, įlankėlės su smėlėtais paplūdimiais, kalnai, ilgaspyglės pušys, palmės, žydinčiuose soduose paskendę nameliai ir vilos, įspūdingas senamiestis. Atrodo, tikras rojaus kampelis. Įspūdį sustiprina linksmos, vėjo plaikstomais plaukais Rimos nuotraukos. Ypač ta, kurioje ji nufotografuota jachtos denyje lyg sparnais iškeltomis rankomis. Tikra paukštė. Taip pat jos gaivališki ryškių spalvų paveikslai filosofiškais pavadinimais: „Gyvybės pulsavimas“, „Širdis“, „Džiaugsmas“. R. Paukštė – pirmosios renginių organizavimo įmonės Lietuvoje įkūrėja. Simboliška: ilgai kūrusi šventes kitiems, dabar ji kuria savo gyvenimo šventę. Šią vasarą R. Paukštė taip ir neišsiruošė į Lietuvą, nors sulaukė kelių kvietimų organizuoti renginius tėvynėje. Tad senokai planuotą gyvą interviu pakeičia pokalbis per „Skype‘ą“. Jau po kelių minučių pasijuntu, lyg plepėčiau su sena pažįstama. Rima paaiškina, kad išleidusi knygą apie stalo dekoravimą pasijuto užbaigusi vieną gyvenimo etapą: pasakė apie šią sritį viską, ką norėjo, pasidalijo sukauptomis žiniomis ir patirtimi. „Neatsitiktinai viršeliui parinkau nuotrauką, kurioje ant stalo apversta kėdė. Taip daroma šventei pasibaigus“, – dalijasi mintimis. Ir perskaito citatą iš savo knygos: „Tango – tai lengvas dviejų žmonių pokalbis grojant orkestrui. Kaip gražu žiūrėti, kai kojos, slysdamos parketu, pasako viską. Moteris raudonais bateliais, vyras raudonais marškiniais. Vakaras. Elegantiškas su aštriais prieskoniais. Tegu groja nuostabi tango muzika. Tiesiog kalbėkite akimis, siela ir kūnu. Kai viską pasakysite, padėkite kėdę ant stalo.“

Pabaiga – naujo pradžia Net blogas dalykas turi kruopelę gėrio ir nuo jos atsispyrus reikia kurti ateitį. Net kai atrodo, kad viskas griūva, iš tiesų statosi. Svarbiausia – judėti pagal savo širdies ritmą, įsitikinusi R. Paukštė. Tokia filosofija jai padėjo išlipti iš duobės, kurioje buvo atsidūrusi prieš dešimtmetį, kai išgyveno pirmojo vyro išdavystę. Tada Rima liko viena su dviem mažiukais vaikais, praradusi ne tik žmogų, kurį mylėjo ir kuriuo pasitikėjo, bet ir netekusi bendro šeimos verslo ir drauge užgyvento turto. Nei darbo, nei pinigų, tik didžiulė atsakomybė už dukrą ir sūnų. Tačiau kapstytis praeityje jai nesinori. Todėl peršokame šį etapą ir toliau kalbamės, kaip ji atsidūrė Ispanijoje. Tai buvo Rimos svajonė nuo tada, kai pirmą kartą čia atvyko atostogauti su draugėmis. Tada, 2004-aisiais, dar buvo vieniša. Vos įkvėpusi šios šalies oro pajuto, kad čia – jos namai. Labai užsidegė noru kada nors sugrįžti. „Praėjo šiek tiek laiko ir žingsnis po žingsnio svajonė išsipildė, dabar aš mėgaujuosi buvimu čia. Reikėjo drąsos, bet kai tai svarbu tavo gyvenimui, jos atsiranda. O gal aš priklausau prie tų žmonių, kurie nebijo rizikuoti, nebijo suklysti? Na ir kas, kad vaikai dar buvo maži, kad Lietuvoje buvome susikūrę gražią aplinką, turėjome draugų“, – pasakoja menininkė.

Pavardėje užkoduotas skrydis Kai širdis tiesiog veržiasi, visas kliūtis įmanoma nugalėti, svarsto ji. Gal ir iš antrojo vyro gauta pavardė Paukštė turi įtakos? Rima tikina iš tiesų pajutusi, kad ta pavardė tikrai jos, ir kai ant paveikslų pasirašo, suvokia – joje tarsi užkoduotas skrydis, polėkis. Žinoma, svarbus ir vyro palaikymas. Jei žmonės vienas kitą myli, atrodo, važiuotum bet kur, kad tik mylimasis pasiektų savo tikslą, įgyvendintų svajonę, o kitą kartą galbūt jis taip pasielgs tavo labui. Kadangi Valdemarui, investicijų specialistui, nereikia sėdėti biure, nes yra internetas, nesvarbi ir gyvenama šalis, apsispręsti buvo lengviau. Be to, jis irgi yra meniškos sielos, rašo eilėraščius, straipsnius. Išvykdama į Ispaniją, Rima neturėjo nei plano A, nei plano B. Nežinojo, ką ten veiks, bet dėl to per daug nesuko galvos. Tačiau visą laiką tikėjo, kad viskas bus gerai. Na, kaip tu, žmogau, nesurasi kuo užsiimti? Iš pradžių šeimą išlaikė vyras, o ji, nutraukusi renginių organizavimo verslą Lietuvoje, norėjo tik poilsio. „Atvažiavusi mėgavausi jūra, sportavau, piešiau, atsipalaidavau. Paskui po truputį pradėjau rašyti knygą. Savo idėjas siekiau išdėstyti paprastai, suprantamai kiekvienam žmogui, negailėdama naudingų patarimų. Man buvo svarbu ne tik aprašyti, kaip turi atrodyti stalas, bet ir perteikti šventės atmosferą, kuri yra svarbiausia“, – pasakoja R. Paukštė.

Rengiant šventę pirmiausia reikia noro padaryti ką nors kitaip – kad būtų staigmena svečiams. Tam prireiks ne laiko ar pinigų, bet širdies.

Svarbus namų jaukumas „Namai man labai svarbūs, stengiuosi, kad juose būtų jauku. Kasdien šeimai susirinkus pietų ar vakarienės užsitiesiame staltiesę, sudedame gražius indus. Estetika mums svarbi. Ką jau kalbėti apie atvejus, kai atvažiuoja draugų ar yra kokia proga, tada įdedu daug fantazijos, prisijungia visi, sūnus įdomiai išlanksto servetėles“, – aiškina Rima. Iš knygos galima pasisemti idėjų, kaip dekoruoti namų interjerą. Paukščių namuose nerastume idealios tvarkos, vyrauja kūrybinė netvarka, tačiau taip ir turi būti, turi jaustis, kad namuose gyvena žmonės, įsitikinusi menininkė, mėgstanti vakaroti prie žvakių, kvepiant pačių pagamintam maistui, terasoje ar kieme greta kotedžo, kur gyvena. Paimti į rankas teptuką ją taip pat pastūmėjo noras puošti savo namus. Tada dar gyveno Vilniuje, laiptinėje buvo tuščia siena. Neradusi šiai erdvei tinkamo didelio paveikslo nusprendė pati piešti. Juolab kad turėjo Valdemaro močiutės, kuri buvo audėja, austos drobės rietimą. Vyras aptraukė ja porėmį, o ji nusipirko dažų ir pradėjo. Pajuto tokį džiaugsmą, atsipalaidavimą, kad nebenorėjo sustoti. Vieną, kitą paveikslą nutapė, draugai net nepatikėjo, kad tai jos kūryba. „Matyt, turėjau tam subręsti. Mano piešimo mokytoja buvo Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė, žinoma grafikė, ji ragino stoti į Dailės akademiją. Bet aš norėjau šokti ir pasirinkau choreografijos studijas“, – prisimena Rima. Atvažiavusi į Ispaniją tapė toliau. Daug jos darbų iškeliavo į JAV, Didžiąją Britaniją, Rusiją, Prancūziją. Užsakymų netrūksta. Matyt, rankomis austame line slypi tam tikra magija, jis gyvas, dažai ant jo liejasi lyg muzika, poetiškai apibūdina. Išsekus lino atsargoms ji supirkinėjo senus audinius iš žmonių. Dabar ieško audėjų Lietuvoje.

Studijos durys atviros Neseniai Chavėjos senamiestyje, kelių šimtų metų senumo pastate, R. Paukštė išsinuomojo patalpas studijai, kurios durys atviros visą dieną. Kurortiniame miestelyje daug turistų, jie domisi menu ir mielai užsuka pažiūrėti, kaip dirba menininkė, apžiūrėti, įsigyti jos paveikslų. Užeina ir vietinių, ne tik ispanų, bet ir čia gyvenančių kitataučių. Dailininkė norėjo turėti vietą, kur, atitolusi nuo buities ir namiškių, galėtų kurti ir eksponuoti savo darbus. Tačiau nejučia veikla ėmė plėstis: virš galerijos esantį kambarį ji nuomoja kitų šalių menininkams, kurie nori šiame gražiame gamtos kampelyje šiek tiek pagyventi ir kurti. Rengia ir stalo dekoravimo vakarėlius, turi mokinių. Britės, vokietės, ispanės miestelio gyventojos domisi, kaip parengti šventę kokia nors proga. Rima pasirenka temą ir pasakoja joms apie stalo dekoravimą, demonstruoja pavyzdžius, pateikia patarimų. Vyksta smagūs vakarėliai su užkandėlėmis, vynu. Moterys atsipalaiduoja, prisirenka idėjų, įgyja žinių. Atsiranda norinčiųjų pasimokyti piešti, tėvai atveda savo vaikus. Su jais menininkė bendrauja, klausosi muzikos, improvizuoja, klasikinio piešimo pagrindų nedėsto. Dažnai jai tenka pabūti ir psichologe. Vaikams svarbus nuoširdumas, ryšys, smagu pažadinti jų fantaziją. Daugumai reikia dėmesio, kurio čia gauna, nes namuose jo trūksta. Atsipalaiduoti ir žaisti spalvomis mokosi ir suaugusieji. Tai svarbu daugeliui, mes juk linkę savo fantaziją užslopinti. Jaučiame, kad kažko trūksta, bet nežinome, ko. Kartais ateina susipainiojusių gyvenime žmonių, tai matyti iš jų piešinių. Kurdami jie randa atsakymus į kilusius klausimus, atsiveria, išsipasakoja, net savo problemomis pasidalija.

Reikėjo drąsos, bet kai tai svarbu tavo gyvenimui, jos atsiranda. O gal aš priklausau prie tų žmonių, kurie nebijo rizikuoti, nebijo suklysti?

Įkvepia didelės drobės Dar viena nauja menininkės veiklos sritis – senų baldų restauravimas ir dekoravimas. Šiuo metu ji kaip tik baigia restauruoti seną, sendaikčių turguje įsigytą komodą – beliko papuošti piešiniais. Sūnus Gerardas padėjo baldą nušlifuoti, atgaivinti, o Rima nudažė jo vidų turkio spalva, išorę tamsiai mėlyna. Priderino originalias auksines rankenėles. Draugams Lietuvoje Rima išpiešė senas duris, jie patenkinti tokia originalia interjero detale. Ispanijoje menininkė dažnai apeina sendaikčių turgelius ieškodama savitų daiktų. Neseniai nusipirko seną odinį rėmelį, įrėmino juo savo paveiksliuką ir pakabino galerijoje. Dailininkė mėgsta didelio formato drobes. Kai jaučia erdvę, ją apima įkvėpimas. Kūrinių temas atspindi pavadinimai: „Gyvenimo kelias“, „Laukimas“, „Nauja gyvybė“. Mėgstamiausio darbo „Trys ąsočiai“ neparduoda. Jis simbolizuoja moterį: vienas ąsotis – jos išmintis, kitas – gyvenimo džiaugsmas, veržlumas, trečias – namai, vaikai, ramybė. „Jaučiu žmones, namų atmosferą, todėl dažnai gaunu užsakymų nutapyti paveikslą konkrečiam asmeniui ar namams, tai man įdomu. Tapyti įkvepia meilė, gamta, bendravimas, paprasti gyvenimo džiaugsmai. Jausmus išlieti drobėje padeda muzikos garsai, gal todėl žmonės dažnai sako, kad žiūrint į mano darbus girdėti muzika“, – sako ji.

Jaučiasi save atradę Ispanijoje Rima, jos vyras Valdemaras, septyniolikmetis sūnus Gerardas ir aštuoniolik­metė dukra Ieva jaučiasi laimingi, atradę save. Vaikai ir vyras neblogai kalba ispaniškai, Rima silpniau. Tačiau bendrauti tai netrukdo. Valensijos regiono gyventojai santūrūs, uždari, neskuba kviesti į namus. Bet jeigu jau priėmė tave į savo ratą, tai visomis paslaptimis, informacija dalysis. Jie labai vienas kitą palaiko, mums yra ko pasimokyti, atkreipia dėmesį Rima. Jei rajone atsidarė kavinukė, tai visi gyventojai į ją ir eis, palaikydami savo kaimyną, o ne kur nors kitur. Degalų važiuos į savo rajono degalinę, net jei joje kainuos šiek tiek brangiau. Ispanai labai paslaugūs, viską parodo, kantriai paaiškina. Jie moka švęsti, linksmintis. Jei kokia šventė, moterys pasipuošia flamenko suknelėmis, vaikšto su gėlėmis plaukuose ir suaugusieji, ir vaikai. Tiesa, švenčia ne namuose, o restoranėliuose, į juos kviečiasi draugus kavos, papietauti. Ir Rimos šeima su bičiuliais ispanais ten susitinka. Bendravimas – labai svarbi ispanų gyvenimo dalis. Jie nesėdi užsidarę namuose, vakarais po darbo iki vėlumos mieste verda gyvenimas. Ir nieko nuostabaus, nes dieną visi pailsi per siestą. Prie tokio gyvenimo ritmo įprato ir Paukštės. Tėvai sėdi kavinėse, o vaikai ir po pusiaunakčio siaučia aplinkui. Rimai iš pradžių buvo šiek tiek neramu dėl savo vaikų, tačiau greitai įsitikino, kad taip priimta ir saugu. Policija važinėja, patruliuoja. Net paaugliai renkasi ten pat, kur suaugusieji, nelenda į užkaborius ar kiemus, kartu eina vakarieniauti.

Didžiuojasi kilme ir šaknimis Valensijos gyventojai labai tolerantiški, niekam nesvarbu, aukštas tu ar žemas, storas ar plonas, kokia tavo odos spalva. Kiek­vienas gali būti savimi. O jei ką nors išskirtinio sugebi ar moki, visas miestas tai žinos, įvertins, mokės pasidžiaugti. Tai ypač pajuto sūnus, kuris čia tiesiog atsigavo, susirado draugų. Be to, ispanai moka didžiuotis savo kilme, net jei jie yra ne gryno kraujo, vis tiek domisi savo šaknimis, laiko tai privalumu, o ne trūkumu. Ispanijoje Gerardas rado savo nišą: jis labai domisi riedlenčių sportu, kuriuo aktyviai užsiima, ir filmuoja riedlentininkus, fiksuoja jų kvapą gniaužiančius triukus. Vaikinas dalyvauja konkursuose, jau turi užsakymų, šiek tiek užsidirba. Sėdi per naktis, montuoja ir tai jam puikiai sekasi, džiaugiasi mama. Didžiuodamasi pasakoja ir apie Ievą, kuri pasinėrusi į kūrybą. Ji turi talentą rašyti. Rašo lietuviškai ir verčia į ispanų bei anglų kalbas. Ievą labai skatina, palaiko mokytojai ispanai. Dabar ji dirba prie pirmosios savo knygos, kurią planuoja išleisti trimis kalbomis. Tačiau randa laiko ir su draugėmis pasilinksminti, rengia vakarėlius, išeina į miestą pramogauti.

Giedrė Budvytienė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.