Kada apsimokės dirbti, o ne gauti pašalpas?

Tad nereikėtų stebėtis informacija, kad bedarbių yra pulkai, o dirbti nėra kam. Nes juk tikri darbdaviai savo skelbimuose nustato ne tokias, o kur kas praktiškesnes sąlygas. Dar įvertinkime vis aktyviau peršamą idėją „bazinės išmokos – kiekvienam gyventojui“. Politikai ir mokslininkai, turintys savų savanaudiškų interesų, tikina, kad žmonės, tiek dirbantys, tiek bedarbiai, papildomai gaudami nuo 400 iki 800 eurų (ar net didesnes) išmokas, geriau jausis ir produktyviau dirbs. Suprask, eksperimentai Suomijoje ir dar kažin kur parodė pozityvius tokios idėjos rezultatus. Tik štai išsamesnė tų minėtų rezultatų analizė ne tokia optimistinė. O prie ko priveda toks žmonių paikinimas, liudija prieš kelis dešimtmečius plačiai nuskambėjusio „Pelių rojaus“ eksperimento baigtis.

Į metalinį 4 kv. m bendro ploto žmogaus aukščio narvą buvo sudėta visa tai, kas suteiktų to narvo gyventojams – žiurkėms – komfortišką būtį (nuolat papildomas maistas, šilti, minkšti guoliai). Žodžiu, kaip tame posakyje: „Gyvenk ir žvenk“. Sąlygos tame narve buvo tokios, kad jame galėtų išgyventi iki 4 000 žiurkių, bet joms prisidauginus iki 2 000, graužikių pradėjo sparčiai mažėti. Galų gale nudvėsė paskutinioji narvo gyventoja. Kas atsitiko?

Iš pradžių į narvą buvo įleistos 4 sveikos žiurkių poros, jos pradėjo daugintis eksponentiniu greičiu, – kas 55 dienas naujagimių padvigubėdavo. Bet vėliau atsitiko tai, kas pastebima ir žmonių gyvenime, kai nebereikia stengtis norint išgyventi. Dėl gerų gyvenimo sąlygų patelės pradėjo vengti patinų, nes prarado interesą santykiauti, o „gražiems“ patinams labiau rūpėjo jų kailis, o ne patelės. Ir nors paskutinėje eksperimento stadijoje žiurkių gyvenimo trukmė padidėjo beveik 200 dienų (iki 776), gimstamumas sumažėjo iki nulio. Paskutinis narvo gyventojas nuo senatvės nudvėsė 1 780 dieną. Taigi, šio eksperimento moralas labai paprastas – evoliucija mus sukūrė gyvenimui ne rojaus sąlygomis, o kovai už išlikimą.

Bet realybė tokia, kad mūsų gyvenimai stipriai priklauso nuo politikų sprendimų. Jie finansinius resursus ir sprendimų priėmimo galią labai dažnai nukreipia ta linkme, kuri garantuoja jiems rinkėjų palankumą, nors vaizduoja, kad piliečius skatina įsitraukti į sprendimų priėmimo procesą. Štai ir darbdavių organizacijos kviečiamos dalyvauti įvairių darbo grupių ir komisijų veiklose, bet vis labiau įsitikiname, kad tai tik konsultacijų imitacija, o ne bendradarbiavimas, grindžiamas socialine partneryste. Konkretūs pavyzdžiai: turtingų Europos Sąjungos (ES) šalių ekonomikos stipriai vystėsi dėl emigrantų iš trečiųjų šalių. Pavyzdžiui, Airija pagal ES ekonominius rodiklius buvo tarp stipriai atsiliekančių šalių, bet „importavusi“ kelis šimtus tūkstančių darbuotojų (lietuvių, lenkų, rumunų ir kt.), sukūrė tikrą stebuklą. Šalys, iš kurių žmonės vyko į Airiją dirbti, dar nebuvo ES bendrijos narės. Kitaip tariant, tai buvo trečiųjų šalių darbuotojai. Šiandien Lietuvos ekonomika dūsta dėl darbuotojų stygiaus. Ir nors pasižymime bedarbių gausa, dirbti nėra kam, nes daugeliui parankiau gauti pašalpą.

Į darbdavių nuogąstavimus dėl darbuotojų stygiaus politikai atkerta: „Juk juos galite atsivežti iš kitų ES šalių.“ Bet tuomet kyla klausimas, kodėl netgi pabėgėliai, kuriems mūsų šalyje sudarytos puikiausios sąlygos dirbti, vyksta į kitas ES šalis?

Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą padėtis darbo rinkoje dar labiau komplikavosi – juk praktiškai esame pafrontės valstybė. Ir kiekvienas žmogus, kuriantis savo ateitį, rinksis stabilią vietą. O moralizuojantiems politikams / biurokratams, siūlantiems atsivežti darbuotojų iš kitų ES šalių, siūlome: patys atvežkite tokių norinčiųjų dirbti ir mes už kiekvieną jums sumokėsime trijų vidutinių mėnesinių atlyginimų premiją.

Kitas pavyzdys. Viešojoje erdvėje nuolat diskutuojama apie komandiruotėms į Lietuvą siunčiamus darbuotojus iš Lenkijos. Juos siunčia kaimyninėje šalyje įsikūrusios laikinojo įdarbinimo agentūros. Žinoma, tai ne Lenkijos ir ne ES, o trečiųjų šalių piliečiai. Kur slypi diskusijos esmė? Darbdavių konfederacijos skaičiavimu, Lietuvos biudžetas dėl tokių komandiruojamų darbuotojų netenka maždaug 60 mln. Eur kasmet, nes mokesčiai atitenka Lenkijos biudžetui. Tokių komandiruojamų darbuotojų negali tikrinti ir Valstybinė darbo inspekcija. Tai reiškia, kad ne visi darbdaviai užtikrina darbuotojams tinkamas darbo sąlygas. Čia išlenda vienas labai keistas momentas – Lenkijos agentūros gali iš trečiųjų šalių įvežti darbuotojus, bet Lietuvoje veikiančios laikinojo įdarbinimo įmonės to daryti negali. Lietuvos politikai tokį draudimą aiškina labai keistai, neva nukentės šalies darbuotojų atlyginimai. Bet nesugeba / nenori / negali paaiškinti situacijos, kodėl iš Lenkijos gali atvažiuoti ir jie nedempinguoja atlyginimų ir dar milijonai mokesčių už juos iškeliauja iš Lietuvos. Įdomiausia, kad jeigu politikai ir norėtų paaiškinti, jie tiesiog negalėtų pagrįsti tokio absurdiško sprendimo, nes įstatyme yra sąlyga, kad atsvykstančiam darbutojui negalima mokėti mažesnio negu Lietuvoje mokamo vidutinio atlyginimo.

Mokslininkai ir ekspertai taip pat skambina pavojaus varpais dėl vis grėsmingesnės situacijos darbo rinkoje. Netgi dviejų Seimo komitetų (Socialinių reikalų ir darbo bei Ekonomikos) pirmininkai – Justas Džiugelis ir Kazys Starkevičius – palaiko idėją plačiau atverti vartus darbuotojams iš trečiųjų šalių ir leisti jiems atvykti per Lietuvoje įregistruotas laikinojo įdarbinimo agentūras. Tokiu būdu Lietuva kasmet neprarastų minėtų 60 mln. Eur. Tačiau Monikos Navickienės vadovaujama Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, tikriausiai vadovaudamasi trumpalaikiais politiniais interesais, kaskart išgirdusi darbdavių siūlymą kalbėtis šiuo klausimu tiesiog neturi laiko.

O ko galima tikėtis iš valdžios, kurios atstovai, kaip parodė čekiukų istorija, net nesugeba suskaičiuoti, kiek mėnesyje yra dienų, ir sąžiningai atsiskaityti už patirtas išlaidas būnant savivaldybių tarybų nariais? Moralizuoti tokie sugeba, bet suprasti realios ekonomikos poreikių nenori. O gal negali?

Ir pabaigai. Šiuo metu mūsų šalies ekonomika, perskaičiavus perkamąją galią, balansuoja arti 90 proc. ES vidurkio (įsidėmėkite – tik vidurkio!). O pasiekti vidurkį, pasak ekspertų, dar reikės bent 10 metų. Kitos šalys (Olandija, Danija, Airija, Vokietija) jau pasiekė daugiau negu 120 proc. ES ekonominio vidurkio. Ar mes kada nors pasieksime jų ekonominės gerovės lygį? Galbūt. Bet tik tada, kai valdžioje neliks čekiukų istorijos mentaliteto veikėjų ir bus kuriami tokie teisės aktai, kurie skatins žmones dirbti, o ne gyventi pagal straipsnio pradžioje minėtą reklamą.

Redakcijos nuotrauka

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.