Maži medeliai grožio gurmanams

Kokia, jūsų manymu, yra bonso idėja?

Mano nuomone, bonsas – tai senas medis miniatiūroje. Gamta natūraliai suformuoja medžius, kurie stebėtojui sukelia vienokį ar kitokį jausmą, pavyzdžiui, einant pajūriu, akis užkliūva už susikūprinusios vienišos senos pušies, kuri ilgus metus kovojo su vėjais. Kurdamas bonsą, miniatiūriniu medeliu sieki išgauti tai, kas sukeltų tokį pat įspūdį. O kaip tai pavyks, priklauso nuo požiūrio, estetikos supratimo, įgūdžių. Nes kaip ir bet koks menas, bonsų kūrimas yra įspūdžio perteikimas savo darbais.

Jūs jau 10 metų kuriate bonsus ir niwaki (sodo bonsus). Kas įkvėpė imtis tokios veiklos?

Estetikos poreikis. Mano darbas susijęs su apželdinimu, projektavimu, taigi – su kūryba. Iš pradžių sodo bonsais (jap. ni­waki) tik prekiavome, juos veždavome iš Vokietijos. Prekiaujant atsiranda pažintys, kontaktai su kūrėjais – kuo labiau į šią sritį giliniesi, tuo įdomiau. Iš pradžių atrodo – nieko sudėtingo, paėmei pušį, palankstei, pakarpei ir jau bonsas! Bet tada ir supranti, kad nėra taip jau paprasta.

Kiekvienas medis skirtingas, pakartoti kažko, ką matei, neišeis. Medį išretini, karpai, tvirtini viela. Atrodo, pavyko visai gerai. Paskui nueini į vienus ar antrus kursus, pasiskaitai, patobulėji, ateina kita žiema, pasižiūri į savo bonsą ir galvoji – kas jį darė, negi aš (juokiasi)? Metų metus jį lankstai, formuoji. Žinoma, kartu ir pats mokaisi. Tada, kai atrodo, kad padarai tobulai, jautiesi laimingas.

Daugelis įsivaizduoja, kad bonsas – tai vazone augantis medelis. Apie sodo bonsus – niwaki – net ne visi yra girdėję. Kuo jie ypatingi?

Tiek bonsas, tiek niwaki, kuriuos aiškumo dėlei vadiname sodo bonsais, yra meniška seno medžio imitacija. Botaniniu požiūriu, tai dirbtinai pasendintas medis, kuriam tiesiog neleidžiama stiebtis į viršų. Sodo bonsas gali būti ir 3–4 metrų aukščio, o štai bonsas vazone pagal standartus turi būti ne aukštesnis kaip metras. Paprasta pušis gali siekti ir 20 metrų, tada jau bus sunku ją formuoti – juk nelaipiosi į tokį medį, kai reikės genėti. Taigi aukštis ribojamas dėl to, kad ribotoje erdvėje būtų galima sukurti seno sodo įvaizdį.

Bonsų ir viwaki priežiūra skiriasi, nes pirmieji auga vazone, antrieji – žemėje. Formavimo taisyklės ir vieniems, ir kitiems tos pačios. Kalbu apie bonsus vazonėliuose, kurie irgi laikomi sode. Juos laikas nuo laiko reikia persodinti, o sodo bonsai visada liks toje pačioje vietoje.

Nekalbame apie tuos mažyčius, palyginti nebrangius gėlių parduotuvėse parduoda­mus bonsus, skirtus laikyti namuose, kurie yra greitai suformuojami, greitai augantys ir jų priežiūra visai kitokia.

Ar lengva pačiam nuo nulio susikurti bonsą ar niwaki?

Apie tai galima daug diskutuoti. Bonsai nėra tik šiaip medžio karpymas – tai meno rūšis. Paimk bet kurį medelį, išretink ir gali būti, kad manysi kažką sukūręs. Lygiai taip pat, kaip paimtum drobę, dažų ir galvotum, kad nutapei paveikslą. Bet ar tai tikrai bus menas, kokio lygio menas – didelis klausi­mas. Čia irgi tas pats. Lygiai kaip ir vertinant bet kurį kitą meną, visada yra ir asmeninio skonio reikalas – vienam gražu tas, kitam anas. Vienas tokius pat veiksmus atlikęs jausis sukūręs bonsą, kitas – tik pradėjęs daug metų truksiančią kūrybą.

Krypčių šioje srityje yra labai daug. Dažniausiai reikia daug mokytis ir tobulėti, kad išgautum kažką tikro.

Bonsas auga mažas, nes jo šaknims duota labai maža erdvė, o sodo bonso šaknys gauna daug erdvės. Ar iš jo neiš­augs paprasčiausias 10 m aukščio medis?

Jei neprižiūrėsi, neformuosi ir prie jo nedirbsi, tai ar jis bus vazone, ar žemėje – vis tiek galiausiai išaugs paprastas medis. Tiek bonsą, tiek niwaki reikia nuolat for­muoti. Kaip jau minėjau, sodo bonsai gali būti kelis kartus aukštesni. Taigi, norint išgauti tą patį rezultatą, sudėtingiau dirbti su dideliu medžiu. Reikia daugiau ir vielos, ir jėgų, ir darbo. Tiesa, užtat sodo bonsų nereikia persodinti ir tiek laistyti.

Ne kiekvienas medis, kuris gali aug­ti Japonijoje, gerai jausis ir Lietuvoje. Kokius medžius naudojate mažiesiems medeliams kurti?

Bonsą galima padaryti iš bet kokio me­džio. Sodo bonsai turi būti formuojami iš Lietuvoje augančių medžių. Daug nepa­eksperimentuosi – klimatas neleidžia. Jei 5 metus augęs egzotinis medis susidurs su tokia šalta žiema kaip šiemet, jis nušals ir visi tie metai darbo nueis perniek. Dėl to sodo bonsus geriausia kurti iš pušų, kada­gių, bukų, skroblų, augančių mūsų klimato sąlygomis. Vazonėlyje augantį bonsą dar gali parsinešti į patalpą, jei matai, kad ateina stiprūs šalčiai. Sodo bonso neprinešiosi.

Jie turi būti proporcingi, todėl geriau rinktis medžius, kurių lapai smulkūs, spygliai trumpi, nes jų nesumažinsi ir mažam medeliui atrodys neproporcingai dideli. Aš pats labiausiai mėgstu formuoti iš pušų – paprastosios, kalninės, juodosios. Turiu ir lapuočių bonsų – bukų, skroblų, kelis japoninius klevus. Tiesa, bus matyti, kaip pastarieji išgyvens šią šaltą žiemą.

Jei pats žmogus norėtų suformuoti bonsą, paprasčiausia būtų naudoti kadagį. Bet kokį, tik ne šliaužiantį. Jo maži spygliu­kai, jis greitai auga. Be to, tai gana pigus augalas – jei nepavyks, nesėkmė nebus finansiškai skaudi.

Šiandien bonsų ir niwaki kūrimas jau nebėra tik japoniškas menas. Egzistuoja įvairios kūrimo tradicijos. O kuo lietuviški bonsai skiriasi nuo kitų?

Taip, bonsus seniai kuria visame pasau­lyje. Lietuviški skiriasi nebent formavimo tradicijomis – pas mus jos labai jaunos. O tai reiškia, kad nesusiformavęs žmo­nių supratimas apie tai, kas yra geras ar blogas bonsas.

Kaip jau minėjau, bonsas – meno kūrinys, taigi suvokti, ar menas geras, ar blogas, reikia tam tikro išprusimo. Imkime paveikslą – jo meninė vertė priklauso ne nuo dydžio, o nuo įspūdžio, kurį paveikslas sukuria. Ir požiūris į tapytojus kinta. Kai tapė dabar genijais laikomi menininkai, jų darbai nebuvo vertinami, o štai po šimtmečio kainuoja pasakiškus pinigus. Taip pat ir su bonsais. Kol trūksta informa­cijos, supratimo, tol žmonėms gražiausi greitai padaryti pigūs „bonsai“. Paėmei pušį, porą šakelių iškirpai, išretinai, nu­valei nuo šakų spyglius, palikai galuose bumbulus, šakas nuleidai – ir viskas! Kai kuriems toks medelis bus daug geresnis, nei žymaus kūrėjo šimtą metų kurtas, nes šimtametis – be bumbuliukų.

Pardavėjai dažnai atsižvelgia į paklausą, tad prekiauja panašiais į bonsus medžiais. Didelis, pakarpytas ir pigus. Pasisodinau, užsidėjau varnelę – turiu bonsą. O meninė vertė nėra svarbi. Kita vertus, pinigai nėra paskutinėje vietoje. Tikri, daug metų kurti meniški bonsai yra labai brangūs.

Japonijoje bonsų mada siejama su dzenbudizmo įsigalėjimu – rūpinimasis medžiais buvo laikomas meditacija.

Kuo daugiau į ką nors sudedi darbo ir širdies, tuo tas dalykas tau tampa bran­gesnis, svarbesnis, įdomesnis. Kurdamas medelį giliniesi – tada ir prasideda me­ditacija. Vartai literatūrą, žiūri Youtube, mokaisi – tada kasdienė priežiūra, lais­tymas, karpymas tampa meditacija. Net žiūrėjimas į jį. Vien miniatiūrinio medžio vaizdas – kaip ir paveikslas ar skulptūra – gali būti meditacija. O gali ir nebūti. Tai priklauso nuo to, ko sieki: turėti medelį, nes madinga ir panašų turi kaimynas, ar jis tau sukelia pasigėrėjimo.

Ar tai reiškia, kad auginant bonsą tenka daug darbuotis?

Kažkiek pastangų įdėti reikia. Pakarpyti ūglius, bent kas dvejus metus išvalyti, išretinti šakeles, kad medis gautų pakan­kamai šviesos, nesutankėtų. Negaudami saulės ūgliai pasidarys ploni, pradės virsti ir bonsas prastės. Tad nusipirkus bonsą tenka jį formuoti pačiam arba kviesti meistrą kasmet, blogiausiu atveju – bent kas dvejus metus. Bet kasdienė priežiūra nėra sudėtinga. Vazonuose augančius reikia laistyti, o sodo bonsais – tik gėrėtis.

Kas nutinka, kai tokį medelį gauna šio meno neišmanantis žmogus?

Buvo toks atvejis. Senokai, bonsų kūri­mo pradžioje, vienas žmogus taip norėjo turėti gerą brangų medelį, kad net pasi­ėmė kreditą jam įsigyti. Jį pasodinome, padarėme kompoziciją ir palikome augti. Maždaug po 10 metų, važiuodamas pro šalį, pasidomėjau, kaip jis atrodo dabar. Pamačiau paprastą pušį! Ji kiek tankesnė, gražesnė nei įprastai, bet jau nieko bendro su bonsu nebeturėjo.

Reikia suprasti, kad jei medis dirbtinai pasendintas, iš tiesų jis nėra senas. Nieko nedarant, po kurio laiko jis atrodys taip, kaip ir turi atrodyti pagal savo amžių ir rūšį. Nors tai gali būti sveikas ir gražus medis, bet kaip bonsas – praradęs savo meninę vertę.

Ar genėjimui geriau kviesti specialistą, kuris pirmasis medelį formavo? Ar nebus taip, tarsi kviestume dailininką šiek tiek patapyti kito pradėto paveikslo?

Japonijoje yra šimtamečių ar dar se­nesnių bonsų. Suprantama, prie jų dirbo ne vienas žmogus. Kiekvienas, prisilietęs prie medelio, suteikia jam kiek kitokią išvaizdą. Žinoma, geriausia būtų kviesti tą patį meistrą, kuris kūrė bonsą, bet ne visada įmanoma, tarkime, parsivežus augalą iš užsienio. Tada reikėtų kviesti meistrą, kuriuo pasitiki.

Ką daryti, jei žmogus tokį medį pirko labai brangiai, prie jo dirbo ir išsikelda­mas norėtų išsivežti su savimi?

Sodo bonsą perkelti labai sudėtinga, nors teoriškai galima. Praktiškai – niekas negarantuos, kaip jis prigis naujoje vietoje. Nerizikuojat galima iškasti bonsą, kuris vienoje vietoje augo 5 metus. Bet jei jis augo 10–15 metų, rizika didžiulė, šaknys jau bus „pabėgusios“. Kadangi medelis formuojamas, jo laja mažesnė. Šaknims nėra poreikio ją gausiai maitinti, todėl jos mažiau plečiasi nei didelio medžio, tačiau vis tiek gali pasklisti net 10 m.

Jei sprendimas perkelti bonsą jau tvirtai priimtas, jam įgyvendinti prireiktų ma­žiausiai trejų metų. Vienais metais reikėtų atsikirsti pusę šaknų, kitais metais – kitą, o trečiaisiais iškelti ir persodinti į naująją vietą.

Retas Lietuvoje gali pasigirti turintis japonišką sodą. Kur patartumėte sodinti tokį medelį? Kokie augalai prie jo tinka?

Ar tai sodo bonsas, ar bonsas vazonėlyje – jį reikia traktuoti kaip meno kūrinį, tad jis sodinamas arba statomas išskirtinėje vietoje, turi būti gerai matomas, neuž­gožtas, aukščiausias toje vietoje, kurioje auga. Paprastai sodo bonsai sodinami ant kalvelės, derinami su žemaūgiais smulkia­lapiais kiliminiais augalais, kad kompozicija atrodytų kaip kalnuose.

Jei greta sumažinto seno medžio pa­sodinsime natūralaus dydžio pelargoni­ją, bonsas šalia jos atrodys labai mažas, išsikreips proporcija, dings įkvepiančios gamtos atvaizdavimo prasmė. Tarp jaunų liepų pasodintas bonsas niekada neatrodys kaip sena pušis.

Be to, tai tikrai ne kaimo sodybos auga­las. Jis tiks prie moderniosios architektūros, stiklo, betono, minimalizmo. Juk ir pati idėja kilo iš dzenbudizmo – kur vertinama, kad nieko nėra nereikalingo. Tai medis, perteikiantis galingos gamtos įspūdį, kuris veda į meditaciją, o ne gėlyno puošmena.

Ką atsakytumėte teigiantiesiems, kad japoniškos tradicijos mums labai svetimos, dėl to bonsus sunku priderinti?

Pradėjus taip mąstyti, galima sakyti, kad nauji modernūs pastatai irgi nėra tradicinė lietuviška statyba. Autentika būtų gyventi kaip senovėje – dūminėje pirkioje – ir auginti rūtas bei mėtas. Bet gyvenimas nestovi vietoje. Žmonijos su­pratimas vystosi, pasaulis mažėja, žmonės keliauja, keičiasi gerosiomis tradicijomis. Taip mūsų būstuose ir valdose atsiranda vietos ir lašeliui Azijos.

„Rasų“ korespondentė Giedrė RYMEIKĖ

Arūno SŪNILAIČIO nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.