Ashburn +36,1 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 23 Bir 2024
Ashburn +36,1 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 23 Bir 2024

Vida TAVORIENĖ
ŪP korespondentė
 

Ar kam nors Lietuvoje rūpi gyvulininkystė?

2023/09/19


Dėl gyvulininkystės sektoriaus bėdų daugiausia kremtasi žemdirbiai, į problemas baksnoja ir perdirbėjai, tačiau situacija nesikeičia jau daug metų – galvijų nuosekliai mažėja. Šiemet padėtis neeilinė – išaugusios pieno gamybos sąnaudos ir kritusios supirkimo kainos, pašarų stoka iš peties purto pieno gamintojus. Anot jų, šis sektorius akyse byra, ir tai atsilieps ne tik pieno, bet ir mėsos gamybai. O štai Lenkijoje pastebimas įspūdingas gyvulininkystės pakilimas – galvijų skaičius per pastarąjį dešimtmetį padidėjo nuo maždaug 5,5 mln. iki 6,4 mln. galvų. Tarp šių galvijų bus nemažai atvežtų ir iš mūsų šalies. Lenkijoje augimas, o Lietuvoje – kritimas. Kur slypi viso to šaknys?

Skaičiai vis mažėja

Pliki skaičiai rodo, kad Lietuvoje ir toliau mažėja gyvulių bandos. Oficialiosios statistikos portalo duomenimis, 2022 m. gyvulių skaičius buvo mažiausias per pastaruosius penkerius metus. 2022 m., palyginti su 2017 m., galvijų sumažėjo 9,5 proc., o palyginti su 2021 m. – 0,1 proc. Ypač sumažėjo melžiamų karvių: 2022 m., palyginti su 2021 m., šių ūkinių gyvūnų buvo 3,3 proc. mažiau, o palyginti su 2017 m. – net 21,2 proc. mažiau.

Šių metų rugpjūtį galvijų laikyta per 659 tūkst., o štai 2005-ųjų pradžioje jų buvo virš 946 tūkst. Iš jų – beveik 463 tūkst. melžiamų karvių, dabar jų belikę apie 223,6 tūkst.

Ūkininkai vis garsiau bėdoja dėl gyvulininkystės sektoriaus problemų, apeliuoja į valdžios sprendimus, tačiau girdi tik pasiūlymą keisti veiklą. Gal iš tikrųjų jiems neverta vargti su tais gyvuliais ir derėtų imtis tik javų auginimo? Gal apskritai gyvulininkystė, kuriai buvo teiktas pirmumas, jau tapo nieko verta Lietuvai?

Materiali ir nemateriali vertė

Nuo Nepriklausomybės atkūrimo Utenos krašte, plyname lauke, pieno ūkį kurti pradėjęs Arūnas Kudrevičius savo kailiu patyrė visus pieno gamybos sunkumus, tačiau neabejoja, jog gyvulininkystės vystymas labai naudingas ne tik kaimiškiems regionams, bet ir visam šalies ūkiui.

„Laikant gyvulius reikia 10 kartų daugiau darbo vietų, nei auginant tik grūdus. O kur dar visa kita grandinė: perdirbimo gamyklos, transportas, logistika, veterinarija, vaistai ir kitokios paslaugos, taip pat dar ir mokslas, prekyba. Taigi sukuriama daug pridėtinės vertės, sumokama mokesčių. Jeigu gyvulininkystė nyksta, traukiasi ir visas šis nemažas indėlis į šalies ekonomiką“, – plačiau apie gyvulininkystės vertę „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo ūkininkas.

A. Kudrevičius užsiminė ir apie nematerialiąsias vertybes, kurios dabar stumiamos į antrą planą: „Kai nyksta gyvulininkystė, miršta ir kaimas, nes senoji karta nebeturi kam perduoti tradicijas, paveldo žinias. Be viso kito, kaimo gyventojai žino kiekvieno kalnelio, miškelio ar gojelio pavadinimą. Mes čia aplinkui kelių kilometrų spinduliu galime pasakyti, kaip vadinasi kalnas ar pieva. Gal daugelis su šypsena klausytųsi to, ką čia kalbame, nes darosi neįdomu, bet juk tai yra mūsų istorija ir šaknys.“

Ūkininkas Arūnas Kudrevičius: „Kai nyksta gyvulininkystė, miršta ir kaimas.“

Vienadienės politikos pasekmė

Pauliukų žemės ūkio bendrovės, vieno stambiausių Lietuvos mišrių ūkių, kur vyksta grūdų, pieno ir mėsos gamyba, vadovas Andrejus Štombergas neslėpė nusivylimo gyvulininkystės padėtimi ir atvirai ŪP išklojo, kad nūnai turbūt tik kvailys laiko daug gyvulių. Jonavos krašte įsikūrusiame ūkyje gyvulių yra daug – ne tik per 2 000 galvijų, iš kurių 700 melžiamų karvių, daug penimų bulių, bet ir 8–9 tūkst. kiaulių. „Kai kam pasakai, kad dar ir kiaules augini, sako, jog esi kvailys. Dabar protingi tiek gyvulių nelaiko, nes čia daug triūso, o pajamų – mažai. Štai ir visa mūsų didelio mišraus ūkio laimė“, – karčiai pripažino daugiau kaip tris dešimtmečius veikiančio pavyzdinio ūkio vadovas.

Jis konstatavo, kad gyvulininkystės nykimas – ilgalaikės nerūpestingos ir trumparegiškos žemės ūkio politikos pasekmė. „Dirbome, stengėmės ir galvojome, kad kažkas keisis, kažkas pradės mąstyti, tikėjomės protingesnių sprendimų ir geresnių laikų, bet matosi, jog niekam tai nerūpi, niekas nieko nenori keisti. Tad tokie ir rezultatai ir pieno, ir mėsos sektoriuose. Iki šiol buvo nelabai gerai, bet tai, kas vyksta šiandien, baisu. Toks įspūdis, kad mes esame nereikalingi, taip bus ir toliau, jeigu politika nepasikeis“, – neabejoja A. Štombergas.

10 kartų daugiau darbuotojų

Pauliukų žemės ūkio bendrovėje dirba 115 darbuotojų. Jeigu būtų atsisakyta pieno ir mėsos gamybos ir liktų tik grūdų auginimas, tereikėtų 10–15 žmonių. Ir tai visiems žinoma bei suprantama tiesa. „Gyvulininkystė įdarbina 10 kartų daugiau darbuotojų, tai pragyvenimo šaltinis kaimo žmonėms, tada nereikia pašalpų. Jeigu viskas būtų gerai, tai būtų ir gyvulių, ir darbo vietų, ir daugiau kaime gyvybės bei tvarkos. Bet ar kas pagalvoja, paskaičiuoja, kokia tai nauda ir ekonomikai, ir socialinei sričiai? Girdėti tik garsūs pakalbėjimai, bet daroma kitaip, todėl ir priešingas rezultatas. Nėra strategavimo, mokslo skaičiavimo, tik kiršinimas ir populizmas. O juk tereikia paprastos analizės ir noro bei valios, ir būtų kitaip“, – įsitikinęs A. Štombergas.

Šiemet neliko išmokų už pieninių veislių bulius, tai neskatins jų auginti ir gali turėti įtakos mėsos gamybai. Pauliukų ūkyje veršelių auginimas ir penėjimas – vienas iš pajamų šaltinių. Tačiau nelikus išmokų, tokia veikla gali būti nenaudinga, tad bendrovės vadovas svarsto, ar neteks buliukų penėjimo atsisakyti.

„Ūkininkai naikina ir naikins fermas. Jeigu gyvulininkystėje gauni mažokai pajamų, negali mokėti gerų atlyginimų. Jeigu daugiau gautume už produkciją, daugiau uždirbtume, būtų daugiau ir pieno, ir jaučių, ir mėsos. Nereikėtų nieko agituoti. Aiškink apie tai kiek nori, niekas negirdi“, – apgailestavo ŪP pašnekovas.

Rimti ūkiai krypuoja

A. Kudrevičius svarstė, kad nėra taip paprasta trumpai nusakyti, kodėl gyvulininkystė traukiasi – tam įtakos turi įvairių priežasčių visuma. Jis teigė prieš mėnesį ar du analizuodamas ataskaitas apie Europos Sąjungos valstybių pieno supirkimo kainas kaip tik galvojęs, kodėl lietuviai ir latviai paprastai atsiduria statistinių lentelių gale, o estai jau pakilę aukštyn.

„Manau, kad buvo padaryta klaida, jog buvo vykdoma ne tik ekonominė žemės ūkio politika, bet dalinai rūpinamasi socialiniais reikalais. Turbūt reikėjo daugiau dėmesio skirti konkurencingiems ir perspektyviems ūkiams. Estai šiuo požiūriu buvo pragmatiškesni, jie orientavosi į prekinius ūkius ir ten dabar likę maždaug vidutiniai ir stambūs ūkiai, kurie gali labiau už save pastovėti, derėtis“, – vieną iš priežasčių įvardijo pieno gamintojas.

Jis minėjo ir kitas: žaliavos atskyrimas nuo perdirbimo, pieno perdirbėjų persiorientavimas nuo Rytų į Vakarų rinkas, menka ūkininkų kooperacija ir sunkus kelias iki kooperatinės pieno perdirbimo gamyklos statybų. Be to, silpna Konkurencijos tarybos veikla.

„Tik 2022 metais pasijutome gyvenantys Europoje, kai už pieną gavome tokią kainą, kaip kokie olandai. Aišku, ir išlaidos buvo padidėjusios, nes viskas pabrango, bet pieno supirkimo kaina buvo gera, gal net nenatūraliai gera. Pirmą kartą per visą istoriją sugebėjome laiku atsiskaityti su tiekėjais, nes pieno ūkis – amžinos skolos. O šiemet krizė smogė iš peties. Labai rimti ūkiai krypuoja ir galvoja, jeigu tik yra alternatyva, tai būtų gerai atsisakyti pieno gamybos“, – nemažos dalies šalies pieno gamintojų tylias mintis garsiai įvardijo A. Kudrevičius.

Sunkūs laikai bulių augintojams

Utenos rajono ūkininkas akcentavo, kad kenčia ne tik pieno, bet ir mėsos gamyba. Nelikus išmokų už pieninius bulius, veršelių penėjimo srityje besispecializavusiems ūkiams – sunkūs laikai. Būtent tuo užsiima A. Kudrevičiaus sūnus, pasekęs tėvo ūkininko pėdomis ir įkūręs savo ūkį. Tėvas parduoda veršelius sūnui, o šis peni buliukus.

„Mano ūkiui nesijaus, nes padidėjo išmokos už karves, bet sūnus jau nebegaus išmokų už bulius. Ir jam blogai. Gal nuimant tas išmokas galėjo įvertinti nenašių žemių kriterijų. Pas mus jos nenašios, kalvota, durpynai, grūdų daug negalime sėti, tad neturime alternatyvos, kur trauktis. Be to, šiemet pas mus buvo baisi sausra, pustrečio mėnesio nelijo, galvojome, kad bus pabaiga. Laimė, rugpjūtį palijo, tai pasitaisė kukurūzai, žolė, gal pratempsime“, – vylėsi ūkininkas.

Lenkijoje – augimas, Lietuvoje – kritimas

Gyvulių mažėjimo tendencija yra jaučiama ir mėsos perdirbimo pramonėje. „Senokai kalbama, kad bus imtasi kažkokių priemonių, tačiau kol kas tai tėra tik pažadai. Skaičiai rodo, kad tiek galvijų, tiek kiaulių mažėja. O štai Lenkijoje skaičiai auga įspūdingu tempu: pavyzdžiui, galvijų per pastarąjį dešimtmetį padidėjo nuo maždaug 5,5 mln. iki 6,4 mln. Lietuvoje šiame sektoriuje dinamika metai iš metų yra mažėjanti – per dešimtmetį galvijų sumažėjo nuo 729 tūkst. iki 642 tūkstančių“, – statistiniais duomenimis su ŪP dalijosi bendrovės „Biovela Group“, didžiausios mėsos perdirbimo įmonių grupės Baltijos šalyse, generalinis direktorius Audrius Kantauskas.

„Biovela Group“ generalinis direktorius Audrius Kantauskas: „Glumina mūsų valdžios atstovų nenoras gilintis į gyvulininkystės sektoriaus problematiką.“

Kodėl Lenkijoje augimas, o Lietuvoje – kritimas? „Vienareikšmiškai atsakyti sudėtinga. Tikėtina, kad augimą lemia aiški ateities vizija ir tinkamai įgyvendinami kompleksiški politiniai sprendimai. Matome, kad Lenkija šiuo keliu eina jau ne pirmą dešimtmetį. Jeigu vizija tokia, kad visa grandinė – nuo lauko iki stalo – turi būti sukuriama jų rinkoje, vadinasi, viskas vyksta teisingai, tai atspindi ir skaičiai“, – teigė „Biovela Group“ vadovas.

O Lietuvoje, pasak jo, panašu, kad stinga noro analizuoti situaciją iš esmės ir imtis atitinkamų sprendimų. „Sudėtingoms problemoms išspręsti reikia kompleksinių priemonių. Šiuo metu matome bandymus spręsti pavienes problemas, tačiau situacija iš esmės nesikeičia. Čia nėra vieno lengvo sprendimo, nes yra skirtingos aktualios sritys: pieniniai ir mėsiniai galvijai, kiaulės, skirtingi ūkių dydžiai – dideli ir maži“, – aiškino ŪP pašnekovas.

Galvijų skaičius Lietuvoje (tūkst. vnt. metų pabaigoje)

ŠESD emisijų argumentas

Dar vienas argumentas, kurį dabar kiekvieno diskusijoje gamybininkams pateikia valdžios atstovai, – klimato kaita ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijų mažinimas. Kai mėsos perdirbimo sektoriaus atstovai baksnoja į gyvulių mažėjimo tendenciją, politikai ir valdininkai iškart turi atsakymą: „ŠESD emisijų mažinimas“.

 „Mes puikiai suprantame susirūpinimą dėl klimato kaitos, jau ne vienerius metus plėtojame sąnaudų bei veiklos optimizavimo projektus, investuojame į saulės energetiką, plastiko mažinimą ir dar daugelį kitų iniciatyvų. Tačiau glumina mūsų valdžios atstovų nenoras gilintis į gyvulininkystės sektoriaus problematiką. Įdomu, kaip susitvarko kitos šalys, kur gyvulių skaičius ženkliai išaugo, ta pati Lenkija, kur milijonu padaugėjo galvijų?“ – svarstė A. Kantauskas.

Įsivežti produkciją nėra teisingas kelias

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje,

„Ūkininko patarėjas” Nr. 105, 2023 m. rugsėjo 19 d.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

 

Redakcijos, „Biovela Group“, Arūno KUDREVIČIAUS ir Artūro ŠIUKŠČIAUS nuotraukos

 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis