Kaunas +0,7 °C Rūkas
Pirmadienis, 9 Grd 2024
Kaunas +0,7 °C Rūkas
Pirmadienis, 9 Grd 2024

Bitininkas: „Vienu žodžiu nepasakysi, medunešis buvo geras ar blogas“

2023/10/31


Kai bitės nurimo ir jaukiai sutūpė avilyje į kamuolį, kuriame žiemos iki pavasario, bitininko draugijoje galima prisiminti pasibaigusį medunešio sezoną – stebinusį vėlyvomis šalnomis, užsilaikiusiomis sausromis, karščiais ir ilgu šiltu rudeniu. Kaip prie kintančių orų pavyksta prisitaikyti bitėms ir nepaliaujamai darbuotis žydinčiuose laukuose teiravomės Vilniaus krašto bitininko Dainiaus Noreikos.

Dainių Noreiką galime vadinti ir vynuogininku, ir bitininku. Nors bičių šeimų jo žinioje nėra labai daug, apie 25, bitininkavimo patirtį skaičiuoja trimis dešimtimis. Dalį avilių jis laiko savo sodyboje netoli Vilniaus, Balsių apylinkėse, likusius – vos už kelių kilometrų esančioje „Verkių“ sodų bendrijoje. Pasiteiravus, ar nesinaudoja vynuogynu bitėms „paganyti“, D. Noreika šypsodamasis paaiškina, kad vynuogių žiedai bitėms netinka, nes labai smulkūs. Tik kelis kartus yra tekę matyti, kad viena kita bitė aplink juos tupinėja ir renka žiedadulkes, o nektaro šie žiedai beveik visai neišskiria. Vynuogėms vabzdžiai apdulkintojai nereikalingi, jeigu oras nėra per drėgnas, joms pakanka vėjo, išnešiojančio žiedadulkes.

Bitininkystė Lietuvoje turi labai senas tradicijas, yra įprasta ir labai giliai mums pažįstama veikla, priešingai nei vynuogininkystė. Kodėl nepasirinkote tik pirmosios?

Yra bitininkų, kurie bando gyventi vien iš medaus, turi 100–150 avilių ūkį. Man kur kas įdomiau užsiimti skirtingomis veiklomis: vynuogininkyste, vyndaryste, bitininkavimu, neapleidžiu ir darbo statybų įmonėje, nors pagal profesiją iš tikrųjų esu fizikas, – todėl tai, ką darau netampa darbu, pavyksta išsaugoti mėgavimosi jausmą tiek rūpinantis bitėmis, tiek prižiūrint vynuogyną. Kai turi ūkį, tenka visa galva į jį pasinerti ir nebespėji gilintis į detalias, smulkmenas, trūksta laiko stebėti, tyrinėti. Tai, kaip šeimai iškepti skanų tortą, kuriuo visi ir pats džiaugiesi, mėgaujiesi, o jeigu pradėtum tuos pačiu tortus kepti dideliais kiekiais parduoti, smagumas greitai išgaruotų, liktų tik sunkus darbas.

Kita vertus, avilių skaičių sodų bendrijoje riboja taisyklės. Viename are galima turėti vieną bičių šeimą, be to, dar reikia paisyti atstumo nuo kaimyninių sklypų.

Dar be įvairių taisyklių būtina atsižvelgti ir į bičių elgseną. Pasitaiko piktų šeimų, linkusių toliau nuskristi ir pulti kieme besisukiojančius žmones, bėgiojančius vaikus ar žaidžiančius augintinius. Bitininkas yra atsakingas už bičių padarytą žalą. Vienkiemiuose, kaimuose, laukuose laikomos bitės gali būti ir piktesnės, nes aplinkui beveik nėra žmonių, o gyvenvietėse aktualu, kad šie vabzdžiai ramiai dirbtų savo darbą. Jeigu matau, kad šeima tampa piktesnė, tenka keisti bičių motinėlę. Mano aviliai yra Vilniaus pakraštyje, žemė čia labai brangi, vieno kito hektaro bičių šeimų pulkui laisvai paganyti juk nenupirksi!

Kokie šie metai bitėms ir bitininkams – medunešis buvo geras ar nekoks?

Trumpai šiuos metus sunku apibūdinti. Lietuva nėra didelė, bet klimatas labai skirtingas.

Pavasaris buvo gana ankstyvas, balandį pražydo augalai, paskui užėjo šalčiai, nušaldė vaismedžių ir kaulavaisių žiedus. Blogiausia tai, kad šalnos tęsėsi iki gegužės ir dar ilgiau. Vilniaus krašte 5–6 °C šalnos laikėsi net keturias penkias naktis. Pavasarinės šalnos, žinoma, jokia naujiena, kasmet jų sulaukiame, bet šiųmečių jau nebevadinčiau šalnomis, tai labiau šalčiai. Be to, ankstesniais metais 1–2 °C siekdavusios šalnos obelų žiedų nespėdavo visai pakąsti ir trukdavo daug trumpiau.

medus
Pasak bitininko, pernai jo bitutės sunešė nemažai labai gryno liepų medaus – toks būna tik kas trejus ketverius metus.

Tad nieko keista, kad pavasarinio medaus šiemet per daug ir neturėjome. Tuose šalies regionuose, kur tokių šalnų galbūt nebuvo arba buvo mažesnės ir truko trumpiau, žiedai geriau atsilaikė ir bitės turėjo daugiau darbo. Vėliau, kai oras pradėjo šilti, gausiai pražydo rapsai ir bitės prinešė daug rapsų medaus.

Ar metai buvo gausūs medaus, dar priklausė ir nuo to, kur bitininkai turi bičių ganyklų. Vieni avilius laiko kaimuose, netoli monokultūrų laukų, pavyzdžiui, rapsų ar grikių. Šie bitininkai labai džiaugėsi sulaukę daug medaus.

Kiti bitynus įrengę šalia miško, pievų, paupių, paežerių – čia medunešis buvo savotiškas, gal taip pat būtų buvęs sėkmingas, bet užėjo sausros. Kiek bitės spėjo prinešti iki jų, tuo bitininkai ir galėjo pasidžiaugti. Kai kuriuose šalies regionuose lietus nelijo apie pusantro mėnesio, todėl atviri laukai, pievos džiūvo, žiedai vyto ir bitėms teko skraidyti vis didesnius atstumus, ieškant nektaro ir žiedadulkių. Natūralu, kad pievų medaus tuo laikotarpiu sunešta mažai.

Bet paupiuose, paežerėse, drėgnose vietose augalai žydėjo ir ten bitės be vargo darbavosi. Iš miško prinešė daug lipčiaus medaus: spygliuočiai per sausrą išskiria syvus, kad nedžiūtų kankorėžiai, bitės naudojosi proga ir rinko juos.

O štai liepų medaus šiemet pavyko sulaukti ne visiems bitininkams. Dėl sausros daug kur liepos visai neskyrė nektaro. Paprastai joms žydint, birželio pabaigoje ar liepos pradžioje, būna arba labai karšta, arba labai lietinga, arba atvėsta. Daug nektaro liepos išskiria tik tuomet, kai dienos būna šiltos, o naktys vidutiniškai drėgnos. Todėl labai švaraus liepų medaus (80–90 proc.) bitės gausiai suneša tik kas kelintus metus.

Šios vasaros karštis ir sausra užsitęsė ilgiau nei įprastai. Karščių yra buvę ir anksčiau, bet po kaitrios savaitės užeidavo lietus, po to vėl grįždavo karštis – orai mainydavosi. Šįkart karštis ir sausra laikėsi be pertraukos, kelios savivaldybės net buvo paskelbusios ekstremalią situaciją.

Tad apibendrintai galime sakyti, kad medaus iš monokultūrų šiemet prinešta tikrai daug, bet jeigu brėžtume iš natūralių bičių ganyklų sunešto medaus kiekio kreivę, ji tai kiltų, tai kristų. Sunku išvesti bendrą šalies vidurkį ir pasakyti, kad sezonas medunešiui buvo geras arba blogas, nes oras skirtinguose regionuose labai skyrėsi, vienur visiškai nelijo mėnesį ir ilgiau, kitur – šiek tiek vis palynodavo. O tai medaus gamybai, suprantama, svarbu.

Gal prie sodybos sėjate medingų augalų, kad bitėms nereikėtų toli skristi?

prineštų šaukštą medaus, joms tenka aplankyti tūkstančius žiedų. Prie mano sodybos yra nedidelis pievos plotelis, tad net jei ir sėčiau nektaro ir žiedadulkių turtingų augalų, joms žiedų nepakaktų ir vis tiek jų ieškotų atokiau. Tie bitininkai, kurie avilius laiko atokiau nuo gyvenviečių, kaimuose, kur pievų plotai siekia hektarą ar du, iš tiesų specialiai sėja tokių augalų. Būna, kad susitaria su verslinių sodų savininkais ir į sodą veža avilius vaismedžiams žydint.

Didesnėse šalyse, tokiose kaip Amerika, ši praktika populiari ir bitininkams atlygina už tai, nes soduose užderi didesnis vaisių ir uogų derlius. Bitininkui tai naudinga, užsidirba ne tik iš medaus. Lietuvoje tokių didelių sodų nėra daug, todėl tokia paslauga dar nelabai išpopuliarėjusi, nors kartais jos jau ieškoma.

O štai rapsų augintojams tai visai neaktualu, nes šie augalai ir patys neblogai apsidulkina, vabzdžių apdulkintojų įtaka jų derliui nėra žymi.

O šiltnamiuose bitės gali būti naudingos?

Taip, kai kuriuos šiltnamiuose auginamus augalus reikia apdulkinti. Tai atlikti naudojami ventiliatoriai, bet kartais pasitelkiami ir vabzdžiai. Darbuotis tokiose patalpose labiau prisitaikiusios kamanės, nes jos nėra linkusios toli skraidyti, tik apie kelis šimtus metrų. Tuo tarpu bitės gali nuskristi net iki 3 km – joms reikia lėkti, todėl negalima jų suleisti į gana ankštą šiltnamio erdvę.

Be to, kamanės gyvena nedidelėmis šeimomis, susidedančiomis iš kelių šimtų narių, joms nereikia avilių. Nors ne mažiau darbščios ir gali skraidyti net prietemoje (bitės skraido tik šviesoje), medaus jos prineša nedaug – tik sau ir savo kartai auginti. Bet vis tiek žmonėms naudingos: joms atlyginimo mokėti nereikia, bet darbą padaro – daugiau pomidorų ir kitokių daržovių.

Įdomu tai, kad kamanių ir gyvenimas visai kitoks nei bičių. Jos nežiemoja, iki pavasario lieka tik plyšiuose pasislėpusios apvaisintos motinėlės. Tos, kurioms pavyksta sėkmingai peržiemoti, atšilus orui formuoja naują lizdą ir išperi naują kamanių kartą.

Lygiai taip pat gyvena ir vapsvų bendruomenės, todėl rudenį naikinti jų lizdus yra bergždžias darbas – apvaisintos motinėlės žiemoti jau būna radusios kitą vietą ir pavasarį sukuria naują koloniją. Kol užauga nauja vapsvų karta, nematome jų daug skraidant, užtat įkyrios jos tampa rugpjūtį ir rugsėjį. Kultūrinės bitės priešingai, prieš žiemą nesiskirsto: turi vieną motinėlę, gyvena viena šeima ir žiemoja susispietusios kamuolyje, o pavasarį pasimaitinusios ir sustiprėjusios aktyviai kimba į darbus.

 

„Balsių medus“ nuotr.

 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis