Skaudvilės krašto amatininkas Jonas Jankauskas: „Visko išmokau per smalsumą“

– Kada ir kaip susipažinote su amatais?

– Turbūt kai mokiausi Klaipėdoje, tuo metu 41-ojoje profesinėje mokykloje. Man buvo 15. Manoji profesija buvo tapyba ir meninis dažymas. Bet jau save, kaip besidomintį menais ir amatais, prisimenu nuo pirmos klasės. Ne tik aš pats, bet ir brolis mėgdavo iš šakų, medžio atraižų drožinėti įvairius darbelius. Kokią tik šaką pamatydavom, tai ir pjaustydavom.

– Ar visad ėjote amatininko keliu?

– Kelias buvo vingiuotas. Kai pabaigiau profesinę mokyklą, dirbau Kelmėje, trikotažo gamykloje. Paskui 11 metų dirbau Tauragėje, įmonėje „Tauragės vandenys“. Vėliau mūsų įmonė pradėjo irti. Pakeičiau kryptį. Taip susipažinau su baldų gamyba. Pradėjau gaminti krėslus, lovas. Šalia medžio dirbtuvių buvo ir akmens dirbtuvės. Kartais eidavau ten dirbantiems padėti, po truputį ir akmuo pasidarė artimas. Tada kurį laiką dirbau paminklų dirbtuvėse. O kai turėdavau laisvo laiko, pasigamindavau ir sau kažką iš medžio gabalėlio. Skaptuodavau įvairias skulptūrėles ir pastebėjau, kad žmonėms jos patinka. Vis daugiau laiko praleidau dirbdamas su medžiu. Taip ir žingsniavau. Visame šitame kelyje dar ir technologijų mokytoju spėjau padirbėti. Dar ir paveikslus tapiau kurį laiką, kai buvau susižeidęs pirštus. Drožinėti, tašyti akmens tuo metu negalėjau, tai pradėjau tapyti. Ties vienu amatu neapsistojau – tapiau, drožinėjau iš medžio, tašiau akmenį, liejau iš betono, lanksčiau iš geležies.

– Kaip atsidūrėte Skaudvilės krašte?

– Gimiau Klaipėdos krašte, tarp Natkiškių ir Pagėgių. Kai mokiausi pirmoje klasėje, sudegė mūsų šeimos namas, neliko nei šaukštų. Tėvai ieškojo sau geresnės gyvenimo vietos, taip ir atsidūrėme čia.

– Kaip sekėsi įsilieti į Skaudvilės bendruomenę?

– Gavau darbo pasiūlymą iš Skaudvilės seniūnijos. Puikiai sutarėme su tuometiniu seniūnu Virginijumi Budvyčiu. Nudrožiau vieną iš didesnių darbų, kuris dabar kabo Skaudvilės seniūnijos pastate. Išvydęs mano darbą seniūnas nutarė, kad tokių darbų reikia daugiau. Planavome parkelio prie Skaudvilės gimnazijos atnaujinimą – ieškojome akmenų, tiesėme takučius, bandėme erdvę padaryti kuo jaukesnę. Seniūnas buvo labai užsidegęs – pas mane atvažiuodavo po kelis kartus per dieną su vis naujais pasiūlymais. Medžiagomis rūpinomės patys, padėjo ir kraštiečiai.

– Ar prieš savo kūrinius paleidžiant į pasaulį stengiatės juos įamžinti prisiminimui?

– Kartais net nespėju nusifotografuoti savo darbų – žiūrėk, jis jau iškeliavęs kažkur. Dariau Skaudvilėje savo parodą – kiek sugebėjau, darbus ar jų nuotraukas suradau. Bet jų labai daug, nesugraibysi visų. Kai kurie mano darbai iškeliavę net į užsienį. Kai kurių savo kūrinių net neprisimenu. Kažkada man pažįstamas sako: „Tavo paveikslą turiu.“ O aš net nesuprantu, apie kokį paveikslą jis kalba. Kartais einu pro kapines – žiūriu, mano darbo paminklas, nes detalės pažįstamos. Dirbdamas paminklų dirbtuvėse ne tik pats tašydavau akmenį, bet ir braižydavau maketus, eskizus. Buvo ir daug kūrybinių idėjų atiduota.

– O kuris amatas jums arčiausiai širdies?

– Darbas su kiekviena medžiaga labai skirtingas. Nemažai lėšų reikia išleisti perkant įrankius. O norint padaryti ypatingą darbą, reikia turėti kokybiškų ir kuo įvairesnių įrankių. Kiekvienai medžiagai atskira technologija. Su medžiu galima išdirbti kuo detalesnį vaizdą, nes medis minkščiausias. Bet lauko sąlygomis medis ne toks atsparus, kaip, pavyzdžiui, akmuo. Medis pradeda trūkinėti nuo oro sąlygų – kartais net gaila pastangų.

– Kur įgijote amatininkystės įgūdžių?

– Visko išmokau per smalsumą, jis svarbiausias visose srityse. Mano susidomėjimas amatais prasidėjo nuo tapybos – drožti nesimokiau. Viską, ką moku dabar – drožinėti, tašyti, lieti – išmokau savarankiškai, žiūrėjau įvairias pamokas internete. Profesionaliai išmokau tik tapymo ir meninio dažymo. Kai pradėjau dirbti paminklų dirbtuvėje, tenai ir skyriau daugiau laiko amatams – drožinėjimui, akmens skaldymui. Imi ir droži, jei turi vaizduotę. Mes su broliu mokėmės toje pačioje mokykloje, aš tapymo ir medinio dažymo, o jisai – akmentašystės. Brolio sūnus irgi užsiima amatais – iš akmens skaldo neįprastus paminklus, brolio dukra irgi netoli amato – architektė. Šeimoje vienas kitam perduodame patarimus, smagu pasidalinti kūrybinėmis idėjomis.

– Kaip manote, ar žmonės vis dar vertina rankų darbo kūrinius?

– Nemažai sulaukiu užsakymų padaryti interjerui detalių, baldų. Bet baldams, pavyzdžiui, reikia laiko ir ypatingo dėmesio. Didelę darbo dalį gali padaryti staklės, apdirbimo mašinos. Apdirbant rankomis reikia laiko ir pastangų. Net jei ir gaunu paskutiniu metu užsakymų kažką išdrožti, neturiu tam laiko. Esu Skaudvilės seniūnijos darbuotojas, tai pagrindinis mano darbas. Bet jei kalbant apskritai, manau, amatininkystė vis dar vertinama. Kai dirbau technologijų mokytoju, supratau, kad kol vaikas savo rankomis nepalies, pavyzdžiui, medžio, pats neįkals vinies, jis nesupras, kaip viską atlikti – be rankų darbo, praktikos, sukurti nieko neišeina.

– Nemažai laiko atiduodate kitų žmonių idėjoms įgyvendinti, ar yra laiko užsiimti amatu savo malonumui?

– Kaip mano vienas kolega sakydavo – jei turi laiko drožinėti sau, tai jau labai gerai gyveni. Daugiausia kuriu dėl kitų. Liūdna, kad nelieka laiko sau, bet ne visada yra ir noro ar medžiagų, dirbdamas sau neužsidirbčiau. Man 67-eri, kiekvieną dieną išmokstu kažko naujo, ir idėjos darbams neišsenka. Savo darbą laikau hobiu, todėl laikas labai greitai lekia. Už hobį pats sau susimokėti negaliu, todėl tenka daugiau dirbti ne sau.

– Ar laikote save menininku?

– Darbai, kuriuos aš darau, yra meninio pobūdžio. Visgi nelaikau savęs tikru menininku. Esu labiau amatininkas. Amatas šiek tiek labiau praktiškesnis lyginant su menu. Kaip amatininkas pritaikau savo žinias ir kasdienybėje, pavyzdžiui, buityje. Tai labai praverčia.

Paulina REKETYTĖ / TAURAGĖS ŽINIOS