Prof. A. Kuliešis: žievėgraužio tipografo išplitimo miškuose istorinė pamoka

Draudimas kirsti apkrėstus, bet gyvybės požymių dar turinčius medžius tik skatina kenkėjų plitimą į sveikus medžius. Ir priešingai – sausuolių kirtimas neturi įtakos sanitarinės būklės gerinimui, nes kenkėjai būna jau išskridę.

Žievėgraužio tipografo populiacijos gausėjimas paprastai prasideda po audrų išverstų ar nulaužtų medžių plotuose (1967 m. – Žemaitijos, 1999 m. – Anatolijus, 2005 m. – Ervinas). 1992–1996 m. žievėgraužio tipografo invazija buvo išskirtinė. Masinį dauginimąsi paskatino 1992 m. sausra, dar iki vėjavartų. Sausringi metai kartojosi 1994, 1995, 1996 metais. Ypač pažeidimų mastas išaugo 1994 m. ne tik dėl palankių kenkėjo plitimui sąlygų, bet ir dėl biurokratinių bei gamtosauginių barjerų išduodant leidimus kinivarpų židiniams eglynuose likviduoti.

1992–1996 m. žievėgraužio tipografo pažeidimų mastas buvo neapsakomai didelis: sanitarinių kirtimų prireikė 106,7 tūkst. ha eglynų, 54,8 tūkst. ha mišrių su eglėmis medynų. 12,9 tūkst. ha eglynų buvo nukirsti plynai, susidarė ženklus nestabilių, irstančių medynų (iki 35–40 tūkst. ha) bei sumažėjusio atsparumo rizikos veiksniams (vėjui, sniegui) medynų plotas.

Eglės gyvybingumas labai priklauso nuo augavietės drėgmės režimo. Savo ruožtu tą nulemia kritulių kiekis, oro temperatūra, drėgmės išgarinimas. Keičiantis klimatui, stebimi vis didesni oro temperatūros, santykio tarp kritulių ir jų išgarinimo kontrastai. Todėl palankios sąlygos žievėgraužiui tipografui plisti susidaro nebūtinai po vėjavartų ar vėjalaužų. Klimato kaitos sąlygomis žievėgraužio tipografo paplitimas yra daug lokalesnis, ilgiau trunkantis nei masinių audrų metu. Dėl to ūkiniuose miškuose yra labai svarbu operatyviai šalinti medžius, kol po jų žieve dar tūno kenkėjai.

1992–1996 metų laikotarpis sutapo su mano darbu Dubravos mokomojoje eksperimentinėje miškų urėdijoje. Dubravos miškininkai 1958 metų miškotvarkos metu sutarė 120 ha plotą palikti savaiminiam formavimuisi ir jame nutraukė ūkinę veiklą. 1992 metais iš šio miško prasidėjo žievėgraužio tipografo antplūdis į aplinkinius medynus. Teko operatyviai spręsti, šiame plote pradėti ūkinę veiklą ar įteisinti rezervatinės apyrubės statusą. Įvertinus 34 metų natūralaus medynų formavimosi įdirbį, buvo pasirinktas antrasis variantas. 1994 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nutarimu buvo įteisinta Dubravos rezervatinė apyrubė. Šiandien ši apyrubė yra gyvas liudijimas, kaip dalis miško neūkininkaujant per 60 metų pavirto lazdynynu. Nėra jokių galimybių, kad artimiausioje perspektyvoje čia galėtų atsikurti medynas. O vos peržengęs per kvartalinę juostą patenki į miškininkų formuojamą našų mišrų eglyną su ąžuolo priemaiša, įveistą pašalinus žievėgraužio tipografo pražudytą eglyną.

Šaltinis: VMT

S. Karazija, A. Kuliešis, J. Ruseckas, S. Vaivada, 1996. Vėjavartų ir žievėgraužio-tipografo 1992-1996 metais padaryti nuostoliai, išplitimo Lietuvos miškuose priežastys ir dėsningumai. Miškininkystė, 2 (38), 66-80 p.

Nuotr. – lazdynynas Dubravos rezervatinėje apyrubėje