Kristinos darže po atviru dangumi filadelfinės dumplūnės auga jau ketverius metus. Čia pat dera ir jų giminaitės peruvines dumplūnės ir dumplūnės ‘Jantar‘Tačiau pirmąsias, augintojos žodžiais, šeima pamėgo nuo pirmo kąsnio. „Tai – visos šeimos atradimas. Jas skanaujame šviežias, kepame, verdame, troškiname, raugiame, marinuojame, skanios ir džiovintos. Iš šių vaisių gaminamas salsa verde padažas, – komplimentų negaili pašnekovė. – Šie vaisiai daugelio vertinami dėl neįprasto skonio: ryškaus, švelniai aitraus su citrusiniu poskoniu. Visomis spalvomis jis atsiskleidžia, kol vaisius dar nėra visiškai prinokęs.“
Sėja skirtingu metu
Ir vienų, ir kitų duplūnių ji neskuba pavasarį daiginti, kaip ir pomidorų, nes šiltnamis nešildomas ir baiminasi, kad užsitęsus pavasarinėms šalnoms neturės kur saugiai išnešti augti nusiteikusius daigus. Jų sėklas sėja kovo pradžioje arba viduryje.
„Saldžiąsias dumplūnes ‘Jantar‘ sėju pirmiausia, nes jos žemaūgės, 20–25 cm aukščio, laikomos ant palangės neišstypsta. Filadelfinès dumplūnės arba tomatilai visai kitokie, išauga nuo 70 cm iki metro. Jų sėklas į žemę suberiu vėliau, antroje kovo pusėje, tad daigai nespėja per daug ištįsti, nevargsta kambaryje. Nors derlius pradeda nokti savaite ar dviem vėliau nei pas kitus daržininkus, užtat rudenį vaisius skinu iki pat šalnų. Pernykštis buvo neįprastai šiltas, augalai galėjo gerokai ilgiau nokinti vaisius“, – sprendimo neskubinti sėjos nesigaili K. Jasmane.
Dumplūnes ji sėja į bendras dėžutes, o pasirodžius 2–3 tikriesiems lapeliams, išsodina po vieną. Perkėlimo į naują indą šie augalai nebijo, tad norint, daigelius galima sodinti į mažus, paskui – į didesnius indelius, o dar vėliau – į nuolatinę vietą.
Iš dumplūnių daržininkė renkasi veislę ‘Jantar‘, nes sužavėjo ne tik derlingumu, bet ir ananasiniu vaisių skoniu bei kvapu. Uogos turtingos skaidulinėmis medžiagomis, vitaminais C ir A, pektinu, gausu mikroelementų: geležies, cinko, kalcio, kalio. Saldūs vaisiai skanūs ne tik valgyti vieni, pasak pašnekovės, juos galima aplieti šokoladu, pagardinti pyragus, keksiukus. „Jų dedu ir į šviežias salotas. Be to, tai puikus produktas žaliavalgiams“, – pastebi Kristina.
Sėklos nesunkiai peržiemoja ir lauke
Dumplūnes sodinu į atvirą gruntą, bet žemaūges veisles galima bandyti auginti ir vazone. Specialios vietos jiems neieškau, auga atvirame lauke greta kitų daržovių. Ūkis ekologiškas, visas daržoves mulčiuoju šiaudais, žole“, – nepriekaištauja daržininkė dėl lepumo iš Centrinės Amerikos kilusiems augalams. Sodindama į duobutes ji beria vermikomposto, pelenų ir žuvų miltų.
Pasak jos, tomatilai itin atsparūs, rudenį vaisiui nukritus ant žemės, sėklos pasisėja ir pavasarį sudygsta. Vienintelis trūkumas – lauke peržiemojusios sėklos sudygsta vėliau nei kambaryje, todėl vaisius augalai sunokina vėluodami ir derėjimo laikas trumpesnis.
Tiek peruvinės, tiek filadelfinės dumplūnes geros ir tuo, kad nėra mėgstamos kenkėjų, sako K. Jasmane. Be to, vienoje daržo lysvėje ji sodina vaistažolių, kitoje – daržovių, po to vėl vaistažolių ir taip toliau. Kaip ir daugelis ekologiško daržo puoselėtojų, kasmet pasodina serenčių, o neravimos medetkos pasisėja pačios.
„Augalus mulčiuoju, tad ir laistau retai. Tik karštomis vasaros dienomis, kai mažai lietaus, praskleidus mulčią patikrinu ir jei žemė sausa, palaistau“, – sako daržininkė.
Pažastinių dumplūnių ūglių ar viršūnės nukirpti nereikia, augalai auga neformuojami. Aukštaūgiams tomatilams ir kai kurioms peruvinių dumplūnių veislėms Kristina pastato atramas, kad vėjas ir vaisių svoris nenulaužytų šakelių.
Atpažinti prinokusius vaisius nesunku. Sausas apvalkalas ir tai, kad vaisius jį pilnai užpildė, rodo, kad vaisius jau pasiruošęs keliauti į pintinę. Nereikėtų nustebti pajutus, kad po tomatilo apvalkalu vaisius padengtas šiek tiek lipniu vašku – jis saugo uogą nuo gedimo. Beje, šis sluoksnis, pasak pašnekovės, lengvai nuplaunamas.
Virtuvėje nepakeičiami
Išvaizda tomatilai labai panašūs į pomidorus. Meksikiečiai be jų neįsivaizduoja tradicinio salse verde padažo, į kurį dar deda žaliosios aitriosios paprikos, šviežios kalendros, žaliosios citrinos, pila aliejaus. Norint, jį galima pagardinti ančiuviais, vyšniniais geltonųjų pomidoriukais, česnako skiltele ar kapotomis petražolėmis, kaparėliais. Šio padažo variacijų tiek daug, kad kiekviena šeimininkė tikriausiai galėtų papasakoti savo receptą, bet svarbiausi ingredientai – tomatilai ir jelapenai. Švelniai pikantiškas padažas puikiai tinka prie keptos mėsos, žuvies patiekalų, kukurūzų traškučių.
Tik nereikėtų pamiršti, kad reikia rinktis tokius ingredientus, kad juos sumaišius padažas gautųsi žalas – salse verde!
Priešingai nei saldžiųjų peruvinių dumplūnų, dažniausiai naudojamų desertams, tomatilų skonis artimesni daržovėms ir tinka, pasak Kristinos, „rimtesniems“ patiekalams. Skiriasi ir spalva, jei peruvinės dumplūnės oranžinės, tai giminaičiai tomatilai – žalsvi, gelsvi, violetiniai, nelygu kokia veislė.
„Su vyru mėgstame paeksperimentuoti virtuvėje, juos kepame, ieškome įdomesnių pritaikymo būdų. Bet labai skanūs ir paprastai iškepti su daržovėmis. Tereikia aliejuje kartu su tomatilu lengvai apkepti mažą cukiniją (10–15 cm), kelis pomidoriukus, storasienes paprikas, nedidelį svogūną, pagardinti balzamiko padažu – ir labai skanu, ir akis džiuginanti spalvų įvairovė“, – ne tik auginimo, bet ir gaminimo receptu dalijasi daržininkė.
Šviežiais pjaustytais tomatilais ji siūlo pagardinti ir salotas, o jeigu norisi pasimėgauti žiemą, juos galima rauginti, konservuoti, panašiai kaip agurkus ar pomidorus, kepti, virti, džiovinti... „Tomatilų nebūtina iškart suvartoti, kambario temperatūroje jie išsilaiko apie mėnesį. O kai kurie paskutiniai rudenį nuskinti vaisiai sulaukė net pavasario!“ – džiaugiasi sėkmingu daržo atradimu Kristina.
Kristinos JASMANES nuotraukos
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.