Š. Stepukonio ir „BaltCap“ skandalą stebintis profesorius: „Uždrausti sporto lažybų neįmanoma“

Buvęs „BaltCap“ fondo partneris Š. Stepukonis viešai kaltinamas „Olympic Casino Group Baltija“ organizuotose lažybose ir kazino pralošęs nacionalinio stadiono statyboms Vilniuje skirtus pinigus.

Tuo metu lošimus organizavusios įmonės vadovas tvirtino, kad Š. Stepukonis lošė ne vienus metus, lošimai buvo vykdomi negrynaisiais pinigais internetu, o lėšos į lošimams skirtą sąskaitą buvo pervedamos iš sąskaitų, esančių Lietuvoje veikiančiose finansų įstaigose.

Š. Stepukonio atvejis privertė visuomenę svarstyti, ar lošimų organizatoriams nepalikta per daug laisvės – vieni ėmė kalbėti apie tokias paslaugas teikiančių įmonių reklamos draudimą, kiti vylėsi, kad lošimai Lietuvoje bus apskritai uždrausti.

Lietuvos sporto universiteto (LSU) profesorius ir ekonomikos ekspertas Edmundas Jasinskas patvirtino, kad pokyčiai lošimų srityje turės įvykti, tačiau drastiški ir skubūs sprendimai ilgalaikėje perspektyvoje gali stipriai pakenkti.

„Prisiminkime alkoholio reklamos draudimą, kai verslininkams dėl to buvo sunku, tačiau jie į situaciją pažiūrėjo kūrybingai ir atrado kelių, kaip apeiti šią sistemą. Žiūrint į susidariusią lošimų ekosistemą, staigių judesių ir draudimų nesinorėtų, – kalbėjo LSU profesorius. – Juolab kad ir uždrausti sporto lažybų yra praktiškai neįmanoma dėl galimybės lošti užsienio interneto svetainėse. Be to, gautųsi didelė duobė ir sporto finansavime, ir žiniasklaidos išlaikyme.

Lažybų bendrovių išėjimas iš rinkos mažintų Lietuvos sporto komandų konkurencingumą ir vietinėse, ir tarptautinėse pirmenybėse, o dėl žiniasklaidos apskritai gali kilti grėsmė, kad į lietuviškas visuomenės informavimo priemones investuos priešiškų valstybių kapitalo įmonės.“

Šiuo metu lažybos labai daug prisideda prie Lietuvos sporto finansavimo. Pavyzdžiui, net 5 iš 11 Lietuvos krepšinio lygos (LKL) komandų savo pavadinimuose turi lošimų organizavimo įmonių vardus, o titulinis lygos rėmėjas priverčia keisti ir pačių pirmenybių pavadinimą – „Betsafe-LKL“.

Dar daugiau lažybų įsitraukimo pastebima skaitant LR Sporto įstatymo VI skyrių, kuriame teigiama, kad „Planuojant kiekvienų metų valstybės biudžeto asignavimus, sporto projektams įgyvendinti kasmet skiriama 10 procentų praėjusių metų faktinių įplaukų iš loterijų ir azartinių lošimų mokesčio“. Vadinasi, kuo daugiau lėšų Lietuvos gyventojai praloš azartiniuose lošimuose, tuo daugiau pinigų bus skirta šalies sporto projektams finansuoti.

Lažybų organizatorių indėlis svarus ir finansuojant Lietuvos žiniasklaidą – viešoje erdvėje teigiama, kad nors lažybų reklamos tesudaro vos 7 procentus žiniasklaidos pajamų pyrago, visuomenės informavimo priemonėms po lošimų reklamos draudimo tektų imtis ne tik žmogiškųjų išteklių mažinimo, bet ir svarstyti apie bankrotą.

Matydamas sporto funkcionierių ir žiniasklaidos priemonių savininkų sąmyšį LSU profesorius E. Jasinskas skatino atkreipti dėmesį į griežtesnę lošimų bendrovių priežiūrą.

„Turėtų būti įvesta labai griežta kontrolė ir taikomos baudos, išskaičiuojamos procentine išraiška pagal laimėjimo dydį. Fiksuoto dydžio baudos čia nesuveiktų – jei įmonės apyvarta asmeniui prasilošus siektų milijoną eurų, o bauda vos 50 tūkst. eurų, lošimų organizatoriai lengva ranka susimokėtų paskirtą nuobaudą ir tykotų kitos aukos. Akivaizdu, kad dabar sistema neveikia – nėra nei normalios lošimų priežiūros, nei kokybiškos pinigų plovimo prevencijos“, – aiškino ekonomikos ekspertas.

Nors savo aplinkoje lošiančių žmonių nepažįsta, vadybos ir ekonomikos ekspertas pokalbių apie sporto lažybas retkarčiais išgirsta iš studentų. E. Jasinsko teigimu, atskirti, kas lošia, kaip jiems sekasi ir ar žmogus nėra priklausomas nuo lažybų, praktiškai neįmanoma – priklausomybės atveju asmuo puikiai išmoksta mėtyti pėdas.

„Iš tikrųjų tai yra pramoga ir azarto palaikant komandą išraiška, todėl žmonės bando spėti jiems rūpimų varžybų baigtis. Tie, kurie turi daugiau žinių, gali iš to kažkiek uždirbti. Be abejonės, žiniasklaidoje kartais pasigirsta atvejų, kai laimintiems lošėjams yra apribojamos galimybės lošti, nes toks klientas negeneruoja teigiamų pinigų srautų.

Tuo metu lošėjai, kurie dažnai prasilošia, lošimų organizatorių yra vertinami teigiamai, – pabrėžė E. Jasinskas. – Pinigų psichologija sako, kad pasitenkinimas laimint lažybose mus programuoja labai netinkamai – atrodo, kad esame už kitus protingesni ir galime lengvai laimėti. Po nesėkmės ir vėl bandome, nes pagal tikimybių teoriją kažkada juk turi pasisekti. Jei baigiasi asmeniniai pinigai, prašome paskolinti ir taip grimztame į skolas. Galiausiai nutinka taip, kad lėtinių ir daug prasiskolinusių lošėjų gyvenimai baigiasi tragiškai.“

Pasak LSU profesoriaus, teorijų, kaip laimėti sporto lažybose ir tai daryti dažnai, yra nemažai, tačiau praktikoje jos norimo rezultato įprastai neduoda.

„Dažniausiai išlošia tie, kurie renkasi vieną įvykį ir mažesnį koeficientą. Teoriškai lošėjas turi būti beveik visiškai užtikrintas pergale. Vadinasi, tokiu atveju reikės statyti dideles sumas, kad uždarbis iš mažo koeficiento būtų didesnis. Visgi tai yra sportas, todėl tai nėra ilgalaikio laimėjimo strategija ir pralaimėjus favoritams galima sudeginti visus ankstesnius uždarbius. Tada patyrę lošėjai imasi kitų būdų ir ieško klaidų lošimų organizatorių sistemose – pavyzdžiui, nelogiškai paskaičiuotų koeficientų. Bet kokiu atveju žmogui, kuris nori dalyvauti lažybose, reikėtų į tai žiūrėti kaip į pramogą, o ne galimybę užsidirbti“, – pripažino E. Jasinskas.

Šaltinis: LSU