Riešute, riešute, kas tai per žiedelis?

Ne tik lazdai, bet ir meilės reikalams spręsti

Štai pagaliau ir pavasaris! Saulė kiekvieną dieną ne tik dažniau iš už debesies žvilgteli į žemę, bet kyla vis anksčiau ir aukščiau. Džiugina šiltesnės dienos, šviesesni vakarai, ir net saulės atokaitoje zyzianti musė nuotaiką pataiso. Augmenija dar delsia, bet sodybų gėlynuose akis ir širdį džiugina pirmieji pavasario žiedai. Visuos pakampiuose kas nors kruta, krebžda, šnara, žydi. Svarbu nepražiopsoti ir spėti pasidžiaugti gamtai įprastu kasdieniu stebuklu. Vienas jų – žydinčios lazdos, kurios sako per Krikštus (ketvirtąjį gavėnios trečiadienį, pusgavėnį) pačiam dienos vidury pražysta.

Lazda, lazdynu, lazdų medžiu ar lazdų krūmu senoliai vadino paprastąjį lazdyną – (Corylus avellana L.). Liaudiškas augalo pavadinimas pasako, kad seniau iš jo buvo dirbamos lazdos. Elgetai, raišuojančiam žmogui ar šiaip keliauninkui lazda buvusi svarbi kelionės palydovė, tad jai dirbinti buvo parenkamas patikimas medis.

Lietuvių liaudies dainose lazdynas ir yra apdainuojamas kaip teisingas ir doras medis, kuris ne tik nekrečia eibių, bet ir velnio nebijo. Etnografo ir religiotyrininko Norberto Vėliaus darbuose rašoma, kad senoliai lazdyną, kaip ir ąžuolą, uosį ar šermukšnį laikė ne tik geru ir naudingu, bet ir šventu medžiu. Dzūkijoje lapuotą ar jau su užsimezgusiu žirginiu lazdyno šakelę dėjo į Žolinės puokštę, užkišdavo už balkio, kad Perkūnas netrenktų.

Lazdyno riešutai, kaip apeiginis valgis, buvo patiekiamas ant Šv. Kūčių stalo ir tapdavo šventinio vakaro vaikų ir jaunimo žaidimų ir burtų atributu. Riešutai siejami su meile, sėkme, turtu. Vaikinai, norėdami patinkančiai merginai išreikšti dėmesį, simpatiją ar meilę dovanodavo riešutų. Mergina, siekdama, kad tarp jos ir į akį kritusio vaikino įsiliepsnotų meilė, turėdavo patikusiam vaikinui per nugarą sušerti tris kartus jauna lazdyno šakele.

Meilei įžiebti tinka ir lazdyno žiedas, kurį patinkančiam bernui reikia į kišenę įbrukti, o nusižiūrėtai merginai – užantin įmesti. Ypatingai buvo vertinamas keimeris – dvilypis riešutas. Sakydavę, jog keimerį radęs viengungiu ilgai nebus, greitai ir sėkmingai sau skirtą antrą pusę suras, o pasidalinus juo su mylimuoju, tai anas dar meilesniu taps. Piniginėję nešiojamas dvilypis riešutas žadėjęs nuolatinę pinigų gausą joje. Tikėjo, kad besilaukiančiai moteriai, suvalgiusiai keimerį, būtinai gims dvynukai, o esant riešutais gausiems metams sakydavę, jog kitais metais gims daug vaikų.

Ar regėjote lazdyno žiedą?

Lotyniškas augalo pavadinimas corylus yra minimas Virgilijaus raštuose ir kildinamas iš graikų kalbos žodžio koris, reiškiančio šalmą.

Paprastasis lazdynas yra mūsų šalyje plačiai paplitęs lapuotis. Jei lazdyno neauginate sodyboje, ieškokite jo mišriuose miškuose, pamiškėse ar miško kirtimuose, kur dažnai sudaro ištisus krūmynus ir trukdo atželti pagrindiniams miško medžiams. Auga 2–6 m aukščio krūmu ar iki 10 m užaugančiu medžiu. Krūmas išgyvena iki 100 metų, tačiau ataugos gyvybingos būna tik 10–40 metų. Dirvai nereiklus. Gerai auga ir dera tiek saulėtoje, tiek pavėsingoje vietoje.

Sodybose rekomenduojama auginti iki 3–4 m aukščio augančias paprastojo lazdyno veislės. Šiuo metu šalies medelynuose yra nemažas jų pasirinkimas pagal lapų spalvą, šakelių formą, riešutų didumą ir derlingumą.

Žalialapės veislės: 'Barcelona', 'Hallesche riesen'‚ 'Contorta' – raitytomis šakomis.

Raudonlapės veislės: 'Red lambert', 'Foscorubra'‚ 'Red majestic' raitytomis šakomis, 'Pendula' – šakos svyrančios.

Paprastasis lazdynas – savidulkis, vienanamis augalas, t. y. vyriškus ir moteriškus žiedus suformuoja ant to paties individo. Žiedus sukrauna dar vasarą, o žydi tik kitų metų kovą–balandį. Mažai yra žinančių, jog ant šakelių kadaruojantys, rusvai gelsvi žirginėliai, yra lazdyno vyriški žiedai. Sušilus orams vyriški žiedai pražįsta ir vėjui pūstelėjus iš jų pasklinda geltonų žiedadulkių debesis, kurį pasigavusios oro srovės nuneša ne vieną kilometrą.

Retas gali pasidžiaugti, kad žino, kaip atrodo, ir yra matęs lazdyno moterišką žiedą. Mūsų poetas Sigitas Geda, matomai nustebintas lazdyno žiedo, eilėraštyje „Riešutų žydėjimas“ rašo: „Riešute, riešute,/ Kas tai per žiedelis,/ Mažutėlis, rausvas/ Lazdyno spurgelis.“

Tikra tiesa! Ne iš karto jį pavyksta ant šakų pastebėti. Nedidelius, į lapų pumpurus panašius moteriškus žiedus lazdynas sukrauna šakelių viršūnėse. O jie – tikri puošeivos – žydėdami pasipuošia purpurinės spalvos ševeliūra (tai žiedo piestelės purka, kuri sugaudo pro šalį vėjo nešamas vyriškų žiedų žiedadulkes).

Riešutavimas vaikams ir jaunimui – privalomas!

Anksti pavasarį žydintis lazdynas vaisius subrandina rudenį. Riešutauti tinkamiausias laikas rugsėjis–spalis. Laiku nespėjus riešutų nuskinti, esant vėjuotiems orams, jie išbyra ir telieka juos nuo žemės susirinkti. Seniau, kai nebuvo didelio gardėsių pasirinkimo, riešutai buvo ypatingas skanėstas, o riešutavimas – vienas iš privalomų rudens darbų.

Oi kaip skambėjo miškai nuo riešutautojų balsų! Riešutauti eidavo jaunimas ir vaikai. Riešutus skynė į drobinius maišelius, pintinėles ir į kiaušinius – taip vadino riešutams skinti ir laikyti skirtus kiaušinio formos žilvičio vytelių pintinėles. Pririnkę pilną pintinėlę jos viršų užpindavo vytelėmis, kad riešutai neišbyrėtų ir pakabindavo palėpėje ar kur nors kanapynėje į žemę užkasdavo. Žiūrėdavo, kad vaikai nesuvalgytų. Taip, palengva džiūdami, riešutai sulaukdavo Šv. Kūčių vakaro.

Ir maistas, ir vaistas, ir mediena baldams

Riešutų branduoliuose yra apie 80 proc. aukštos kokybės augalinių riebalų, kurių sudėtyje – 90–91 proc. nesočiųjų riebalinių rūgščių, 9–10 proc. sočiųjų riebalinių rūgščių, 16 proc. baltymų, 3,5 proc. cukraus, vitaminų, geležies druskų, taip B1, B2, C, E, PP vitaminų, karotino.

Riešutai yra ir skanumynas, ir labai vertingas maisto produktas. Branduoliai valgomi švieži arba džiovinti, iš jų gaminamas riešutų sviestas, spaudžiamas aliejus, o iš išspaudų gaminama chalva. Aliejai vartojami konditerijoje, lakų, dažų, muilo gamyboje, dailėje, parfumerijoje.

Liaudies medicinoje lapai, žievė, riešutų gvildai naudojami kraujagyslių ligoms gydyti, šlapimo išsiskyrimui skatinti, sergent kepenų ligomis. Riešutų branduoliai vartojami nusilpusiam organizmui stiprinti ir sergant plaučių ligomis.

Lazdyno riešutai taip pat yra svarbus maisto šaltinis žiemojantiems miško paukščiams ir žvėrims.

Paprastojo lazdyno žievė kaip dažas naudojama raugiant odas, jos ekstraktas suteikia geltoną spalvą. Žievės ir gvildų nuoviras plaukus nudažo tamsiai pilka spalva. Lanksti lazdyno mediena naudojama baldų gamyboje lenktoms detalėms gaminti, iš jos lenkiami ir lankai.

Kovo mėnesį suskubkite pasidairyti purpurinio lazdyno žiedo ir kantriai laukite rudens – riešutų meto.

Lietuvos etnografijos muziejaus Kultūrinio kraštovaizdžio skyriaus vyresnioji muziejininkė Rasa ŽUMBAKIENĖ

Rasos ŽUMBAKIENĖS ir Lietuvos etnografijos muziejaus nuotr.