Kaimo gyventojų skurdo problema: kada politikų pažadai bus nuosekliai įgyvendinami?

LR Finansų ministerija praeitų metų gegužės pradžioje skelbė, kad 2013–2021 metais gyvenimo kokybė gerėjo visose kaimiškosiose savivaldybėse. Deja, skurdo rizika čia išlieka daug didesnė nei vidutiniškai Lietuvoje.

2023 metais bendrai Lietuvoje skurdo rizikos lygis siekė apie 20 proc., o kaimo vietovėse – 23,4 proc. Ir nors skurdo rizikos lygis svyruoja, bendra tendencija pastarąjį dešimtmetį išlieka ta pati – kaime gyvenantys asmenys patiria vidutiniškai dvigubai didesnį skurdą palyginus su didžiųjų miestų gyventojais.

Kodėl kaime patiriamas skurdas dvigubai didesnis nei mieste?

Pagrindinės skurdo priežastys dažnai siejasi su gyventojų nedidelėmis pajamomis, ribotu užimtumu, verslumo raiškos stoka, infrastruktūros trūkumais ir kt. iššūkiais.

Namų ūkių statistiniai ir įvairūs empiriniai tyrimai rodo, kad daugumos kaimo gyventojų uždirbamos pajamos yra mažesnė nei miesto gyventojų. Kaime vis dar nepakankamos darbo galimybės, ypač jaunimui, nes dažnai trūksta patrauklių darbo vietų. Be to, darbo užmokestis taip pat yra lėtai augantis. Dar daugelyje kaimo vietovių nepakankama infrastruktūra: blogi keliai, nepatogus susisiekimas, ribojamos sveikatos priežiūros paslaugos, mažinimas švietimo įstaigų skaičius – jos uždaromos, ir tai menkina kaimo gyventojų gyvenimo kokybę, riboja galimybes rasti darbą. Visa tai sąlygoja menką užimtumą, ribotas galimybes darbinei raiškai, galiausiai lemia skurdo priežastis kaimo vietovėse.

Kaimo gyventojams lieka išeitis darbo ieškotis miestuose arba savarankiškai ūkininkauti. Tačiau ūkininkaujantiems savarankiškai pastaruoju metu kyla daug iššūkių dėl mažų žemės ūkio produkcijos kainų, menko jų rėmimo. Tai vėlgi atsiranda užtikrintų pajamų stokos problema.

Iš tiesų kaimo gyventojai dažniau susiduria su ekonominiais sunkumais ir materialiniais nepritekliais, todėl skurdo apraiškos kaime aštresnės (žr. 1 pav.).

Kaimiškosiose savivaldybėse pastaraisiais dešimtmečiais ypač sparčiai mažėja jaunų gyventojų ir kompetentingos darbo jėgos, šie gyventojų sluoksniai yra kur kas labiau paveikti socialinių ekonominių procesų nei miestuose.

Reikia pastebėti, kad ir jaunimo verslumo raiška kaime yra nepakankama palyginus su pasaulinėmis jaunimo verslumo lygio tendencijomis. Per pastaruosius metus Lietuva pagal Globalaus verslumo ir plėtros indeksą (GEDI) nusmuko iš iš 37 į 28 vietą. Pasaulio ekonomikos forumo sudarytuose pasauliniuose 2021 metais verslumo reitinguose tarp 78 šalių Lietuva užėmė 48 vietą. Neabejotinai tai turi įtakos skurdo rizikos lygiui kaimiškosiose vietovėse.

Politikai kaimo problemas prisimena prieš rinkimus: pats laikas

Kad ir kaip žadėtų mūsų didieji politikai spręsti visus socialinius, ekonominius sunkumus, esamus infrastruktūrinius trūkumus – skurdas, socialinė atskirtis ir pajamų nelygybė kaimiškose vietovėse akivaizdi.

Ir tik prieš rinkimus politikai vėl pradeda prisiminti kaimo bei jų gyventojų problemas, nepriteklių, rodomas itin didelis dėmesys mažas pajamas gaunantiems, diskutuojama apie kaimo žmonių skurdo mažinimo galimybes. Tuo pačiu labai svarbus tampa žemės ūkis kaip strateginis ūkio sektorius ir kaip būtina šiam sektoriui teikti paramą, skatinti tvarų žemės ūkį bei ūkininkavimą, kuris gali būti reikšmingas užtikrinant kaimo gyvybingumą ir kaimo žmonių gerovę bei sprendžiant kaimo vietovių „tuštėjimo ir dykumėjimo“ problemas.

Šiais metais vyks net treji rinkimai: Prezidento (2024 m. gegužės 12 d.), Europos Parlamento (2024 m. birželio 9 d.), LR Seimo rinkimai (2024 m. spalio 13 d.). Jau dabar aktyviai pradedamos politinės kampanijos, kuriose kandidatai itin aktyviai orientuoti į kaimo problemas, žemės ūkio strateginius klausimus, siejant juos su kaimo žmonių gerovės užtikrinimu.

Kiekvienas kandidatas rodo ypatingą dėmesį kaimiškųjų vietovių, savivaldybių gyventojams ir jų keliamiems klausimams. Beriami įvairūs pažadai, susiję su kaimo infrastruktūros plėtra (kelių remontas, interneto prieiga, sveikatos priežiūros paslaugų plėtra ir kt., siekiant užtikrinti lygias gyvenimo sąlygas miesto ir kaimo gyventojams). Kalbama apie užimtumo skatinimą (įsipareigojama kurti darbo vietas kaimo vietovėse ir skatinti verslų plėtrą, apimant investicijas į žemės ūkį, kaimo turizmą, amatų ir rankdarbių sektorius ir kt.). Akcentuojama socialinės paramos svarba (siūlomos programos, skirtos skurdžiausiems kaimo gyventojams kaip socialinė parama, maisto bankai, gyventojų namų apšiltinimo programos ir kt.). Žadama rūpintis švietimo ir kultūros plėtra (įsipareigojama plėsti švietimo ir kultūros paslaugas kaimo vietovėse, neuždaryti mokyklų, darželių, užtikrinti paramą jaunimo užimtumui, verslumo skatinimui ir kt.). Svarbiausių temų kraitėje – ir žemės ūkio parama (labai aktyviai diskutuojama apie paramą žemės ūkiui ir ūkininkams, siekiant skatinti tvarų žemės ūkį ir užtikrinti maisto saugumą).

Viskas puiku, išties užburiantys politikų pažadai, atitinkamų rinkimų kandidatų dėmesys į palankių, kokybiškų gyvenimo sąlygų kaimo gyventojams kūrimą ir jų galimybių plėtrą.

Tačiau visiems politikams dera prisiminti, kad Lietuvoje skurdo rizikos lygis tebėra vienas didžiausių ES (žr. 2 pav.).

Jeigu kalbėtume apie skurdo lygį pinigine išraiška (Eur), bendrai Lietuvoje jis yra didelis. Absoliutaus skurdo riba 2023 metais buvo 354 eurai/mėn. vienam asmeniui ir 743 eurai/mėn. šeimai, kurią sudaro du suaugusieji ir du vaikai iki 14 metų. Palyginimui, 2022 metais absoliutaus skurdo riba buvo 267 eurai/mėn. vienam gyvenančiam asmeniui ir 561 euras/mėn. keturių asmenų šeimai.

Skurdas yra rimta problema Lietuvoje, su kuria susiduria daugybė kaimo vietovių gyventojų. Politikų veiksmai ir nuoširdi reakcija į šią problemą turėtų didelę įtaką kaimo gyventojų gyvenimo sąlygoms ir gerovei, jeigu jie ne tik kalbėtų apie šį sudėtingą ir daugialypį reiškinį prieš rinkimus ir kurtų įvairias integruotas strategijas, skirtas mažinti skurdą (skatinant vietos ekonomikos plėtrą, remiant žemės ūkio sektorių, gerinant infrastruktūrą kaimo vietovėse), tačiau jas ir nuosekliai įgyvendintų per visą savo kadencijos laikotarpį – kartu su kaimiškosiomis savivaldybėmis, kaimo bendruomenėmis, mokslininkais-ekspertais.

Šiandien kaimiškųjų savivaldybių valdžia jau supranta, kad be žmogiškojo potencialo nebus kaimo vietovių plėtros. Tik investicijos į kaimo žmonių gerovę, jų užimtumą, papildomą skatinimą, infrastruktūrą gali padėti mažinti skurdą ir jo apraiškas bei užtikrinti lygesnę kaimo vietovių plėtrą. Sėkmingos ne tik kitų ES šalių (Airijos, Estijos, Graikijos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos, Suomijos, Vokietijos), bet ir Lietuvos kaimiškųjų savivaldybių politinių priemonių taikymo praktikos įsisavinimas leistų pritraukti į kaimiškąsias vietoves ir atokesnius, besitraukiančius šalių regionus daugiau jaunimo, savo ruožtu leistų visapusiškai spręsti socialines ir ekonomines problemas. Bet apie tai diskusiją iš VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkų tribūnos palieku kitam kartui.

---

dr. Laima Skauronė yra VDU Žemės ūkio akademijos administravimo grupės vadovė, VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto Taikomosios ekonomikos, finansų ir apskaitos katedros lektorė