Karvės – ne pieno fabrikėliai

Pieninės galvijininkystės ABC

Šiaulių rajono Bitėnų kaimo ūkininkas Artūras Plenaitis yra nemažo pienininkystės ūkio šeimininkas - laiko 150 melžiamų karvių, beveik tiek pat turi prieauglio. Ūkyje dirba aštuoni samdyti darbuotojai, o devintoji - ūkio savininkė Birutė Plenaitienė. Visi deklaruojami plotai - o jų turi 450 ha - skirti tik pievoms ir ganykloms. - Sunkus darbas, didelės sąnaudos, o už superkamą pieną gauname apgailėtinus grašius. Ir statistika skelbia, kad tai pati mažiausia kaina už žaliavinį pieną visoje Europos Sąjungoje. Bet įsikinkėme savo noru į tą vežimą ir jau 23 metus tempiame nelengvą naštą. Jeigu mūsų pieno gamintojai nebūtų susiskaldę, tikriausiai pieno sektoriuje būtų daug geresnė padėtis, - savo mintis dėsto A. Plenaitis.

Nesivaiko primilžio rekordų Artūras ir Birutė Plenaičiai iš pradžių turėjo 16 melžiamų karvių. Kasmet savo piendavių bandą vis didino, veislei atrinkdavo pačias geriausias telyčias. Dabar turi 150 melžiamų karvių, per metus parduoda 930 t pieno. Ūkininkas gyvulius šeria tik kokybiškais ir visaverčiais pašarais: perka kombinuotųjų pašarų, mala iš ūkininkų nupirktus grūdus (patys javų neaugina), paruošia siloso ir šienainio. Šeimininkai nesivaiko ir primilžio rekordų, karvės negali būti pieno „fabrikėliai“, gyvulys būtų alinamas, jeigu karvė per metus duotų 9 ar 10 t pieno. Plenaičių melžiamų karvių banda kontroliuojama, yra sveika, primilžis iš karvės – 6 t. Tikrintojai pieno gamintojams neturi jokių priekaištų. A. Plenaitis svarstė, kodėl monopolistai perdirbėjai nesiskaito su pieno gamintojais: - Žaliavinio pieno savikaina didelė, o supirkimo kainos tikrai mažos. Balandžio mėnesį už kilogramą pieno supirkėjai mums mokėjo 23 euro centus, o gegužės mėnesį žada sumažinti kainą – gausime tik po 18 euro centų. Su monopolistais nepasiginčysi, jie diktuoja savo sąlygas, jaučiasi esą visavaldžiai. Perdirbėjai apgaudinėja mūsų ūkininkus. Nuvažiavę pieno pirkti į Estiją ir Latviją, tenykščiams ūkininkams už kilogramą supirkėjai moka vos ne dvigubai daugiau. Tikriausiai tokia padėtis susiklostė ir dėl to, kad mūsų šalies pieno gamintojai yra nevieningi, - svarsto ūkininkas.

Perdirbėjų akcija – klastinga Paklaustas, kaip vertina skandalą, kai Žemės ūkio ministerijai buvo pateiktas 7 tūkst. pieno gamintojų pasirašytas prašymas, kad skirtų paramą didžiosioms šalies pieno perdirbimo įmonėms, A. Plenaitis tik trūkčiojo pečiais ir nenorėjo plačiau komentuoti. Jo manymu, pasirašiusieji pakenkė visiems pieno gamintojams, taip dar kartą įrodė, kad ūkininkai yra susiskaldę, lengvai tampomi už nematomų virvučių tarsi marionetės. Artūras tą peticiją vadina didžiule klaida ir nesupranta, kaip pieno gamintojai galėjo pasirašyti tuščiuose lapuose. - Aš visada atidžiai skaitau sutartis ir kitus dokumentus, juk reikia žinoti, dėl ko pasirašai. Bet kur suraitytas parašas gali brangiai kainuoti. Manęs niekas neprašė jokiuose lapuose pasirašyti, matyt, daug kas žino mano tvirtą nuomonę. Kas ir kaip galėjo pieno gamintojus įbauginti, kad jie sutiko pasirašyti? Čia tikriausiai buvo klastingai sugalvota akcija, - neabejoja A. Plenaitis. Plenaičių šeimos sunkiai uždirbti pinigai buvo skirti ne brangiai žemės ūkio technikai pirkti – ne pasididžiuoti prieš kitus, neskyrė pinigų buities prabangai, nestatė modernaus namo, o stengėsi nusipirkti dirbamosios žemės. Šiandien Artūras ir Birutė džiaugiasi, kad nemaži jų nuosavi plotai – turi 380 ha. Jeigu tektų kada nors likviduoti pieno ūkį, augintų javus arba išnuomotų žemę kitiems ūkininkams. - Ką per vargus uždirbome, saugome ir vertiname, svarbu iš rankų neišleisti, kur nors „nepradirbti“, - aiškina pieno ūkio šeimininkas. - Nuosava žemė – saugumo garantas, tvirčiau jautiesi būdamas savo žemės šeimininku.

Autorės nuotrauka

Aldona SIREIKIENĖ „ŪP“ korespondentė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.