Legendomis apipintas Šatrijos kalnas: kas tikra, o kas pramanyta?

Galima susitikti... raganų

Ant Šatrijos kalno galima susitikti... raganų. Jos savo šluotomis užtveria kelią, duoda tam tikrų užduočių, kviečia kartu pašokti, pašėlti. Šios gerą nuotaiką kuriančios moterys, žinoma, nėra tikros raganos. Tai Telšių rajono savivaldybės Luokės kultūros centro vadovės Vilijos Benešienės sumanyta edukacija, kuri, sako, yra labai populiari.

Ši edukacija gimė iš senų užrašytų pasakojimų, „liudijančių“ apie panašių nedorų būtybių egzistavimą.  Tautosakos rinkėjas Jonas Andriusevičius 1971 m. užrašė buvusio Šatrijos kalno savininko dukters Stefanijos Butautaitės-Norvilienės (g. 1904) pasakojimą:

„Kartą atėjo pas mus toks šimtametis senelis. Jis minėjo šiaurinėje kalno pusėje buvusias geležines duris. Ant tų durų pakabintos geležinės žirklės. Su tom žirklėm atrakint  atrakinsit, bet duris saugo dvi raganos: viena – vienoj pusėj, kita – kitoj... Pro raganas be šventenybių nepraeisit, reik šventenybės. Praėję tenai rasit vienoj pusėj auksą, bačkoj supiltą, kitoj – sidabrą. Tas senelis vis ragino: „Kaskit, jūs, tenai! Rasit didelį turtą!“

Būtus ir nebūtus dalykus, šaltinius išnagrinėjęs ir į knygą „Baltų šventvietės. Prie Lietuvos saugomų teritorijų ištakų“ (VSTT, 2023) sudėjęs Vykintas Vaitkevičius atkreipia dėmesį, kad raganos ir velniai ant senovės baltų šventvietės Šatrijos sietini su Žemaitijos krikštu. Vyskupai turėję užtikrinti, kad šventoji ugnis ant Šatrijos daugiau nebūtų įkurta, tačiau per Rasų šventę vis tiek ant kalno būdavo kuriama ugnies seniesiems dievams pagerbti. XVI–XVII a. Šatrija jau imta vadinti didžiausio kasmetinio piktųjų dvasių – raganų ir velnių – susirinkimo naktį iš birželio 23 į 24 d. vieta.

Įvairiose Žemaitijos vietovėse raganavimu kaltintos ir teistos moterys prisipažindavo skraidžiojusios į Šatriją ir minėtuose susirinkimuose dalyvavusios. 1730 m. birželio 12 d. dokumente iš Telšių apskrities archyvo Tirkšlių seniūnijos valstietė Regina Kosciukienė prisipažino, jog ji dar su trimis moterimis iš miestelio turgaus aikštės lėkė į Šatriją „ir ten daug susirinkusių matė. Vyriausioji buvo Sugaudienė. Toji pati prisipažino, kad matė ant Šatrijos kalno poną (velnią), vokiškais drabužiais apsirengusį, su skrybėle vaikštinėjantį, lazdele pasiramsčiuojantį. Ten šoko, vienas smuiku grojo raguotas, toks pat, kaip ir tas ponas, ir vaikai raguoti...“

Vėl rusena Šatrijos Ugnis

Greta Šatrijos, ant Raudonkalnio, stūkso bokšto formos statinys – Ugnumas. Tai šventovė, kurioje ištisus metus, dieną ir naktį, savanoriai kurso Amžinąją ugnį. Amžinoji ugnis suvokiama kaip „mūsų tautos dievų ir protėvių palikimas bei gyva perdava ateities kartoms. Tiltas, jungiantis praeitį, dabartį ir ateitį. Tai brangenybė – kaip gimtoji kalba“.

Savanorių yra visoje Lietuvoje, jų atvyksta ir iš Latvijos. Vieni čia praleidžia parą, kiti – kelias. Jų užduotis yra kūrenti ugnį „visapusiškoje švaroje ir darnoje su aplinka“, o saulei tekant nunešti ant Šatrijos kalno.

Jie save vadina Amžinosios ugnies sergėtojais. Smalsuoliai, asmenukės, fotografavimas nėra pageidaujami. Ties teritorijos riba labai aiškiai parašyta, kad sergėtojai nėra įpareigoti suteikti informaciją.

Mums čia lankantis tąkart budėjęs Algimantas iš Kauno tam neprieštaravo, nors pastebėjo: „Nėra čia ką fotografuoti“. Galėjai susiprasti, kad savanoriai čia atvyksta norėdami pabūti vienumoje, pamąstyti. Jau daugelį metų savanoriaujantis Algimantas patikino, kad jų bendruomenė nėra uždara – užsirašyti savanorystei gali kiekvienas, kuriam reikalinga intymi apmąstymų erdvė, „kurio širdyje atliepia prigimtinė žemaičių, lietuvių pasaulėžiūra ir vertybės“.

Šatrijos Ugnis buvo atkurta 1994 metų liepos 17 d. tautodailininko, Žemaičių garbės krivio Adolfo Gedvilo (1935–2017) pastangomis. Ji buvo visą laiką saugoma jo sodyboje Ryškėnuose prie Telšių, o vidurvasarį – liepos trečiąjį šeštadienį – atvežama ant Šatrijos kalno.

Mirus žemaičių garbės kriviui, laidotuvių dalyviai ugnį nuvežė ant Šatrijos, atliko apeigą ir išsakė norą, kad ji čia liepsnotų amžinai. Pirmąją naktį budėti prie Amžinosios ugnies liko Vaidotas Digaitis iš Laukuvos, iki tol garsinęs žemaičių vardą tolimomis kelionėmis žemaitukais. A. Gedvilo pasekėjai ugnį ant Šatrijos kurstė iš viso 40 dienų, o tuomet ji buvo perkelta ant Raudonkalnio. Susibūrusių savanorių – Šatrijos ugnies sergėtojų – pastangomis iškilo Ugnumas...

Žemaitijos širdies dalis

Šatrijos kalnas įeina į Varnių regioninio parko teritoriją. Jo lankytojų centre galima sužinoti įdomių dalykų. Pvz., kad čia saugomas 6 tūkst. metų senumo luotas, kad nėra kitos vietos Lietuvoje, kur prie ežero (Lūksto) galima rasti gintaro ar patirti jausmą, ką reiškia bristi Sietuvos kūlgrinda, kuri yra dalis krašto archeologinio palikimo. Tačiau netenka nusivilti ir dėl Šatrijos. Čia galima pamatyti kalno geologinį pjūvį ir sužinoti, kad 2010 metrų gylyje geologinis pagrindas yra granitinis, susiformavęs prieš 1,8 mlrd. metų.

Varnių regioninio parko vadovas Andrius Bajorūnas (oficialiai pareigos tokios: Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Varnių regioninio parko grupės patarėjas) atkreipia dėmesį, kad esame Žemaitijos širdyje.

Aukštų kalvų žiedas apie Biržulio-Lūksto duburį ir iš jo ištekančios Žemaitijos upės Minija, Virvytė ir Venta sudaro širdies formos figūrą su trimis arterijomis. Ši Biržulio-Lūksto duburio teorija įvardijama kaip „Žemaitijos širdis“.

Čia jau prieš 6 tūkst. metų buvo tankiausiai Lietuvoje gyvenama vieta. Biržulio-Lūksto duburio teritorijoje užfiksuotai 107 archeologiniai paminklai, 161 šventvietė ir mitologiniai objektai. Apie duburį ir jo teritorijoje suskaičiuojami 23 piliakalniai, kurie galėjo egzistuoti apie XIII a. Piliakalnių gausa rodo tankiai gyvenamos vietovės apsaugos reikmę. Pritaikant tai reikmei realias gamtines sąlygas, ant aukščiausių duburį juosiančių kalvų buvo pradėtos statyti pilys. Todėl galima teigti, kad XIII a. apie Biržulio-Lūksto duburį jau veikė organizuota pilių sistema, galbūt viena iš Žemaitijos pilių sistemų.

Archeologiniai radiniai rodo, kad gyvenimas apie Šatriją su pertraukomis virė iki XIV–XV a.

Atskleistos dar ne visos paslaptys?

Kaip pastebi V. Vaitkevičius „Baltų šventvietėse“, Šatrijos aikštelė, šlaitai, terasos iki šiol nėra archeologų tyrinėtos. Tačiau papėdėje plytinčioje 15 ha senovės gyvenvietėje aptikta daugelis paskutiniųjų amžių prieš mūsų erą ir vėlesnių šimtmečių lipdytos ir žiestos keramikos šukių, gyvūnų kaulų, geležies šlako, kai kurių darbo įrankių, ginklų, papuošalų, taip pat akmenų grindinių, židinių, stulpaviečių ir didžiausias netikėtumas – 9 griautiniai kapai be įkapių. Tik išlieka klausimas, kur daugiau kaip tūkstantį metų Šatrijos bendruomenė laidojo mirusiuosius, mat rasti palaidotieji, kaip paaiškėjo, sirgo įvairiomis ligomis, todėl jie, manytina, ir buvo palaidoti ne bendrose kapinėse.

Kalnas dažnai buvo laikomas žemėmis apipilta bažnyčia, o jo įdubęs viršus rodęs, kad šios mitinės bažnyčios stogas laikui bėgant įlūžo. Tačiau remiantis Vincentu Juzumu, XIX a. pab. vietos gyventojai tą didelę įdubą, primenančią pilies rūsį, kur esą nuo priešų gelbėdavosi moterys, vaikai ir buvo slepiamas turtas, vadino... kūdra. Tai, matyt, dar viena tyrėjų laukianti Šatrijos paslaptis.

Autorės nuotraukos