Nepamirštami Vytaro Radzevičiaus kulinariniai nuotykiai: ugnikalnyje keptos bulvės, lėktuve sutrūkusi žarnų pakuotė, su bananais raugti agurkai

Laose raugė agurkus

Viešėdamas Laose V. Radzevičius sugalvojo paraugti agurkų. Raugti reikiamų priedų rado, bet ne visų. Įdėjo daug krapų, česnako, net aitrųjį pipirą, bet neturėjo vyšnių ir serbentų lapų, todėl kilo mintis juos pakeisti bananų lapais. Bet šie buvo taip apsisukę aplink bananus, kad kartu su lapais įdėjo ir bananų – tiesiog norėjo pabandyti, kas iš to išeis.

Sudėjęs agurkus ir priedus, kibirėlį apvyniojo izoliacija, o atidarė tik po savaitės. Pasirodo, agurkai puikiai pavyko.

Tad kokio skonio įgavo su agurkais užraugtas bananas? „Atsikandi, skonis kaip rauginto agurko, kai nuryji, po kiek laiko grįžta banano poskonis. O patys agurkai buvo puikūs – ir tvirti, ir traškūs“, – įspūdžiais dalijosi Vytaras.

Lagamine sutrūko žarnų pakuotė

Kelionę į Japoniją Vytaras organizavo padedamas Lietuvos ambasados. Apie tai sužinoję vietos žurnalistai paskambino, jam dar nespėjus išvykti iš Vilniaus. Jie papasakojo, kad Tokijuje yra restoranas, kur užsienio žurnalistai pristato savo nacionalines virtuves, ir pasiteiravo, ar jis galėtų pristatyti lietuvišką. Žinoma, V. Radzevičius mielai sutiko. Tada jam šovė į galvą Japonijoje pristatyti bulvinius vėdarus.

Nusipirkęs žarnų, jas sudėjo į lagaminą... „O kas bus, jeigu mane muitininkai patikrins? – ruošdamasis kelionei klausė savęs keliautojas. – Jie atidarys lagaminą, pakels tas žarnas ir klaus: kas čia? O ką aš galėsiu paaiškinti? Kad čia mano, atsarginės? Bet man pasisekė, nepatikrino. Kai į viešbutį atvažiavome, įsikūrėme, visas laimingas atidarau lagaminą, žiūriu, kad viena žarnų pakuotė nuo aukščių skirtumo praplyšo ir visos žarnų sultys išbėgo ant drabužių, nardymo kostiumo. Dėl itin stipraus kvapo porą savaičių mano kelionės draugai manęs šalinosi“, – vaizdžiai pasakojo negardžiai pakvipusią istoriją Vytaras.

Japonijoje – bulviniai „sušiai“

Bendraudamas su kėdainiečiais ir jų svečiais V. Radzevičius prisiminė, kad ruošdamasis patiekalo pristatymui restorane jis žarnas pamerkė į sūdytą vandenį ir pradėjo gaminti vėdarus, o paslaugūs japonai, žinoma, norėjo patalkinti.

Tarkuoti bulves jis „perleido“ smulkaus sudėjimo japonei. Tai darė besišypsodama, bet, pamačiusi iš puodo traukiamas žarnas, taip nustebo, kad įsitarkavo pirštą ir vos nenualpo. Laimei, viskas baigėsi sėkmingai. Vytaras pats į žarnas sukimšo bulvių tarkius.

Vis tik pirmiausia japonams buvo pasiūlyta paragauti lietuviškų silkės patiekalų.

„Pagaminom silkę dviem būdais. Pirmasis – su pomidorų padaže kepintais svogūnais, antrasis – su džiovintais baravykais, išmirkytais, pakepintais su svogūnais ir uždėtais ant silkės gabaliukų. Japonai valgė ir aikčiojo, kad tokios skanios silkės nėra valgę“, – nustebintas japonų reakcijos buvo Vytaras.

Su spirgais patiektus vėdarus lietuvis palydėjo šmaikščiu pasakojimu.

„Lietuva – Šiaurės šalis. Kai atvėsta oras, skerdžiam kiaules ir suvartojam viską, išskyrus dantis ir kanopas. Iš dantų dar galima šachmatus išdrožti, jeigu reikia, ir pan. Jie aišku, kikeno. Sakau, tai prašom, čia mūsų vėdarai. Jie atatupsti traukiasi ir nesiryžta ragauti. Galvojau ką daryti, tai – nesėkmė. Nubėgau greitai į virtuvę, supjausčiau vėdarus gabaliukais ir sakau: „Taigi čia bulviniai sušiai“. O jie atsako: „Ko tu iš karto nesakei.“ Vėdarus su malonumu suvalgė iki paskutinio kąsnio. Vakarėlis pavyko puikiai“, – dar vieną nuotaikingą kulinarinę kelionę prisiminė keliautojas.

Išbandė habanero pipirus

Kai kurios Vytaro pasakotos istorijos skambėjo pavojingai. Jis užsiminė, kad keliaudami su Martynu Starkumi, dažnai lažindavosi iš 10 eurų ir „visokių nesąmonių“. ,,Būdami Meksikoj susilažinom, kas sukramtys habanero pipirą. Laimėjimas 10 eurų“, – vieną tokių istorijų pradėjo žymus keliautojas. Habanero pipiras yra ketvirtas pagal aštrumą pasaulyje. Jų aitrumas siekia iki 300 000 SHU pagal Skovilio skalę.

„Išsiaiškinome, kad „gesinti“ aštrumą reikia baltu gėrimu, tokiu kaip grietinė, jogurtas, kefyras, pienas, airanas. Atsisėdę su Martynu prieš kameras, išsirinkom po pipirą. Taisyklės paprastos: kas pirmas išspjauna, tas pralaimi. Atkandus jausmas toks, kaip nuėjus pas odontologą – atšaldo pusę galvos, tik plombos lydosi nuo tokio „karščio“, beveik sąmonės netenki. Ir staiga išgirstu Martyno „pfu“ – išspjovė. Vadinasi, aš laimėjau. Tada išspjoviau ir aš. Čiupom iš anksto pasiruoštą jogurtą. Dar dvi dienas, aštrumas garavo per prakaitą. Tai buvo iš tiesų baisus dalykas“, – patirtimi dalijosi Kėdainių festivalio svečias.

Ugnikalnyje keptos bulvės

Kita vieta, kur keliautojas patyrė kulinarinį nuotykį – tai Nikaragvoje veikiantis Sero Negras (Juodasis kalnas) ugnikalnis.

„Ten yra tokia atrakcija, kad visi, keliaujantys po šalį pasiima medines rogutes ir lipa į tą kalną ir per sustingusią lavą, akmenukus leidžiasi žemyn. Mes užkopėm su nikaragvajiete. Ji pradėjo koja kapstyti žemę ir atkasė puodą, – pasakojo Vytaras, primindamas, kad ugnikalnis yra veikiantis. – Žiūrim, jame į foliją suvyniotos bulvės. Ji paaiškino, kad čia yra ugnikalnio karštyje iškeptos bulvės. Paragavom, skonis nuostabus, tik nebuvo dūmų kvapo, labiau jautėsi siera“.

Valgė jūros kiaulytę

Peru, Kusko regione, nuo seno plačiai paplitęs nacionalinis patiekalas – krosnyje kepta jūros kiaulytė. Restorane pavyko susitarti, kad Vytarui ir Martynui leis pafilmuoti, netgi gaminti jūros kiaulytę. Ten jos auginamos specialiose fermose ir yra gerokai didesnės, maždaug iki 1,5 kg. „Nulupus kailį, ji panaši į žiurkikę. Po to ją reikia įtrinti visokiomis žolelėmis. Dar labai svarbu, kad kepant orkaitėje į vidų įdėti dvi virtas bulves su lupena, nes kitaip mėsa išsausėja. Įdėjus į orkaitę, maždaug 150 laipsnių temperatūroje reikia kepti 45 minutes. Mes su Martynu galvojom, kad prieš kameras paragausim, o kai išjungsim, ją stumsim į šoną kuo toliau ir užteks čia tų pokštų. Bet... Kai išjungė kameras, ją visą suvalgėm, liko tik kauliukai, nes ji tikrai buvo labai skani. Kai klausia, koks jos skonis, lengva palyginti – ji kaip triušiena“, – neįprasto patiekalo skonį atskleidė pasakotojas.

Šaltibarščius palaikė dažais

Keliaujant po Jungtines Amerikos Valstijas, Los Andžele, Santa Monikos paplūdimyje keliautojų duetas sugalvojo pasigaminti šaltibarščių.

„Visko gavau nusipirkti: ir kefyro, ir agurkų, burokėlių, net kiaušinis buvo virtas, nuluptas ir supakuotas į plastiką. Visko gavom. Atsisėdom paplūdimy terasoje ir darom tuos šaltibarščius. Martynas nubėgo į artimiausią barą ledukų. Netoliese vaikštinėja gražuoliai kaip iš serialo „Gelbėtojai“, ir girdim, ką jie kalba. Vienas iš jų klausia: ,,Ką čia jie daro?“. Kitas atsako: ,,Turbūt dažys terasą“. „Kad ne, aš gi esu dažęs namus, čia turbūt yra terasos gruntas“, – atsakė dar kitas.

Jie ten šnekučiuojasi, šaiposi visaip. Žiūrim, su kompanija eina toks „kietas“ vyrukas, pakvietėme jį paragauti šaltibarščių. Jam buvo gėda prieš merginas pasirodyti, kad nedrįsta, tai ir atėjo. Aš jam duodu šaltibarščių šauktą, kiaušinio dar įdaviau, jis atžagariais dantimis paragavo. Po to dar vieną šauktą ir pradėjo valgyti nesustodamas. Mes sakom: „Čia mūsų pietūs – jau užteks“, – šmaikščiai šaltibarščių istoriją prisiminė jų gamintojas.

Vytaro guliašas

Po įspūdingos paskaitos Agurkų festivalio dalyvius V. Radzevičius pakvietė pasivaišinti paties virto guliašo su kleckais, užkandant kėdainietiškais raugintais agurkais. Pasak Vytaro, guliašas gamintas pagal vengrišką receptą – tai guliašinė sriuba su kleckais. Juos atstoja skrylių tešla, plėšyta ir sumesta į puodą. Į sriubą dėjo jautienos ir daržovių: bulvių, paprikos, morkų, pomidorų, kumyno prieskonių. Žurnalistas viską pats pjaustė ir atsivežė iš Merkinės.

Išviręs guliašą Vytaras pats iki devynių prakaitų darbavosi, kol išdalino du katilus, kiekvienas jų buvo po 70 l.

Šeimai agurkus raugia pats

Paklaustas, ar šeima turi žiemai ruošiamų agurkų receptą, Vytaras atskleidė, kad tai daro pats. Į litrą vandens pila 2 šaukštus druskos, įdeda ąžuolo, serbentų, vyšnių lapų, krapų, česnako skiltelių, kalendrų sėklų, įmeta aitrųjį pipirą.

„Kai sodyboje pernai gaminau, agurkus raugiau 5 l plastikiniame butelyje ir įleidau į šulinį. Įleidau liepą, valgėm prieš Kalėdas – agurkai buvo labai geri. Parą prieš raugiant, agurkus pamerkiu į šulinio vandenį, kad būtų kietesni“, – patarimais dalijosi Vytaras.

Autorės nuotraukos