Jekaterina Navickė. Ar turime masinę alergiją žodžiui „socialinis“?

Čia galima pateikti kelis iškalbingus pavyzdžius. Tarkime, „socialinis draudimas“. Kiekvienas bent kiek šia sritimi besidomintis žmogus, juo labiau specialistas, puikiai žino, kaip nuosekliai ir ilgai Lietuvoje buvo bandoma apjuodinti socialinio draudimo sistemą, „Sodrą“. Teiginiai, kad „Sodra“ bankrutuos“, „jau bankrutuoja“, „tuoj tuoj bankrutuos“, buvo ir yra dešimtmečiais kalami į lietuvių galvas. Geras kriminologas ar tiesiog logiškai mąstantis žmogus paklaustų: kodėl, kieno tai interesas? Atsakymo nereikia toli ieškoti, užtenka pažiūrėti į pagrindinius šios žinutės propaguotojus – laisvosios rinkos specialistus ir privačių pensijų fondų atstovus. Akivaizdu, juodinant „Sodrą“ yra uždirbamas geras pelnas iš pensijų kaupimo, kurį šie fondai ir jų lobistai kaip tik ir siūlo. O faktas yra toks, kad „Sodra“ nei žlunga, nei žlugs. Numatoma, kad 2024 m. pabaigoje „Sodros“ rezervinis fondas sieks apie 3 mlrd. eurų. Kelių pastarųjų dešimtmečių „Sodros“ įmokų „prieaugis“ (mokamų pensijų ir išmokų augimas) gerokai viršija visų be išimties privačių pensijų fondų grąžas.

Galima grįžti ir prie laisvosios (tiksliau – laukinės) rinkos ekonomikos propaguotojų, kurie mato nereguliuojamą rinką be jokio valstybės įsikišimo kaip rojų žemėje ir Lietuvoje. Tokias fantazijas galbūt buvo galima toleruoti gūdžiais devyniasdešimtiniais kaip savotišką alerginę reakciją į komunizmo primestą planinę ekonomiką. Bet nuo posovietinės valstybės jau esame nužygiavę pakankamai toli ir tvirtai, kad galėtume save laikyti pažangia vakarietiška visuomene. Europos Sąjunga išsiskiria tuo, kad yra priskiriama „socialinėms rinkos ekonomikoms“ (angl. social market economy). T. y. visuomenėms, kur tvaraus ekonominio augimo vaisiais dalinasi ne siaura elito ar oligarchų grupė, bet – didesniu ar mažesniu mastu – visi visuomenės nariai. Ir tai nėra lygiava ar komunizmas. Kaip tik atvirkščiai: pažangus Lietuvos verslas imasi socialinės atsakomybės, ne tik aplinkosauginio, bet ir socialinio tvarumo tikslų. Bet nereikia nė tokio pažangumo, kad visi galėtume suprasti, jog tvarus ir socialiai orientuotas ekonominis augimas yra esminė ne tik mūsų žmonių, bet ir mūsų verslo sėkmės prielaida.

Galiausiai, galima tik apgailestauti, kad sovietinės praeities ir siaurų lobistinių interesų šešėliai temdo ir iškreipia tokio teigiamo ir svarbaus mūsų visuomenei termino kaip „socialinis“ reikšmę. Stigmatizuoja ir šmeižia socialiai pažeidžiamas visuomenės grupes, jiems teikiamas paslaugas ir pagalbą. Juodina socialinės politikos tikslais besirūpinančias valstybės institucijas ir net nevyriausybines organizacijas. Tą galiu paliudyti iš pokalbių su skurdą patiriančiais žmonėmis, specialistais, remdamasi tyrimais, taip pat iš diskusijų su moksleiviais ir socialinės politikos studijų programos studentais. Dauguma pastarųjų – drąsūs, plačiai mąstantys mūsų šalies patriotai, kurie turėjo atlaikyti savo tėvų ir senelių, o kartais ir bendraamžių skeptišką nuostabą: „Ką ten veiksi toje socialinėje politikoje?“ O nuveikti yra labai daug ką ir iš pamatų, pradedant nuo mūsų visuomenės nuostatų ir prielaidų keitimo.

VU informacija

Viršelyje: Doc. dr. Jekaterina Navickė. L. Jakučionio/FsF nuotr.