Drąsa – pirminė dorybė

– Istorija byloja, kad viena iš tikrųjų filosofų (išlikusių žmonijos atmintyje ir neretu atveju lėmusių Europos civilizacijos istorijos periodų kaitą) savybių – drąsiai, taikliai vertinti supančią tikrovę, susijusią su valdžia, politika, švietimu, socialine gyventojų padėtimi, ir siūlyti, kaip vaduoti valstybę iš ją dugnan nardinančių aplinkybių, kreipti pažangos, klestėjimo link.

Esate filosofė, nestokojanti šių savybių. Ar ne todėl Jus ignoruoja viešoji opinija, net kolegos Lietuvos filosofai, lojalūs juos maitinančiai ir rengiančiai valdžiai, neretai – politinei? Kaip tai spalvina Jūsų gyvenimą, savijautą?

– Išties, drąsa yra viena iš keturių vadinamųjų klasikinių dorybių, t. y. tų charakterio savybių, kurios kiekvieną žmogų (ne tik filosofą) daro labiau žmogumi – kokybiškesniu žmogumi. Ši dorybė dažnai laikyta pagrindine ir svarbiausia. Nes, kai aplinka spaudžia judėti priešinga kryptimi, be drąsos nepavyks praktikuoti likusių trijų dorybių – elgtis protingai, teisingai ir susitvardomai (nepasiduodant emocijoms). Šia prasme drąsa pagrįstai laikyta moralės ir tiesiog žmogaus verto gyvenimo galimybės sąlyga.

Dabar mane ignoruoja kai kurie asmenys, prieš tai intensyviai man pataikavę, gal ne dėl mano drąsos, o todėl, kad žino, jog ne tik galiu kai kuriuos dalykus įvardyti priešingai, nei įvardija oficialioji linija, bet galiu tai padaryti įtikinamai, pagrįstai, argumentuotai. Tai ir yra jiems blogiausia.

Todėl medijos, pasitarusios su viešaryšininkais, priėmė vienintelį, jų nuomone, racionalų sprendimą: nesivelti į jokias tikras diskusijas su rimtais oponentais ir, svarbiausia, nesuteikti jiems eterio, kad net nebūtų žinoma apie jų, kaip kompetentingųjų, egzistavimą ir kad publikai nesusidarytų įspūdis, jog relevantiškais klausimais įmanomas ne pamišėliškas, ne komiškas ir ne tamsuoliškas, bet gerai informuotas, kompetentingas ir racionalus nesutikimas su valdžios pozicija. Šito, o ne kritikos „iš tamsių kampų“ (į kuriuos kritikai iš anksto išstumiami ir diskredituojami, kaip galintys kalbėti ir verti pasiklausymo) stengiamasi išvengti bet kokia kaina, idant viešojoje erdvėje matytųsi tik valdžios pozicijas be pasipriešinimo ginantys prestižo balsai, o kritikai būtų reprezentuojami tik specialiai parenkant silpniausius, blogiausiai kalbančius, neadekvačiai besielgiančius, socialiai nepriimtinus asmenis, išgalvojant jų argumentus arba atrenkant ir kartojant tik labiausiai nevykusius, neteisingus, juokingus argumentus. Nes tik tokiu būdu įmanoma apginti išankstinę schemą, ant kurios ir laikosi visa valstybinė propaganda, – schemą, esą toji propaganda yra ne propaganda, o tiesa, ir ji laikosi ne užčiaupus, iškraipius ir diskreditavus visas kitas versijas, o grįsta logika ir faktais, kurie neveikia ir neįtikina tik išsilavinimo ir intelekto stokojančių žmonių. Taigi neva toji tiesa (iš tiesų propaganda) šių žmonių neveikia ir neįtikina, nes jie yra TOKIE – neprotingi ir neišsilavinę. Todėl, jų manymu, reikia jokiu būdu neleisti matytis ir girdėtis tiems, kurie šią schemą mato ir supranta, kaip ji padaryta, gali ją atskleisti kitiems ir savimi suardyti.

Kolegos filosofai arba vengia viešumos, arba dalyvauja joje, bet ne kaip filosofai (tai tik skambus formalus titulas, turintis suteikti jų žodžiams prestižo), t. y. ne kaip žmonės, pajėgūs pamatyti, ko nemato kiti, ir profesionaliai, plačioje perspektyvoje analizuoti viešus diskursus, o kaip „penkiasdešimties centų armija“ – kaip etatiniai valstybės propagandistai, iš paruoštukų mechaniškai kartojantys tuos pačius varganus argumentus, kuriuos kažkas (ne, ne filosofai) paruošė viešųjų ryšių štabe ir pirmiau nei jiems padalijo visiems „nuomonės formuotojams“, tarp jų – lig tol žinotiems kaip kompetentingiems savoje srityje, pavyzdžiui, manikiūro, vulgarių juokelių, svorio metimo. Nebenoriu šių žmonių laikyti kolegomis ir turėti su jais ką nors bendra.

Protestų prieš galimybių pasą metu patyriau linksmą kolegišką nuotykį. Filosofė Audronė Žukauskaitė pagalvojo ir viešai paskelbė, kad būtų neblogai mane išmesti iš Filosofų sąjungos. Tik neapsižiūrėjo, kad niekada nebuvau jos narė ir nepageidavau tapti. Taigi išmesti nepavyks. Kažkada, šiai sąjungai steigiantis, būtent toji A. Žukauskaitė labai įkalbinėjo mane prisijungti, nes gi reikia sąjungai „svorio“ ir nario mokesčio mokėtojų. Kadangi esu alergiška apskritai visokioms sąjungoms, o Filosofų sąjunga išvis keistai atrodė ir jokios naudos iš tokios narystės nemačiau, tai padelsiau ir nepasiprašiau į ją.

O šiaip man buvo nemenkas šokas visi tie „edukuotas-vakcinuotas“ rėmeliai, kuriais akimirksniu išdidžiai pasidalijo ir kolegos. Laikais, kai dar studijavau, būtų atrodę absoliučiai neįsivaizduojama, kad kuris nors iš jų taip bet kokiu pretekstu galėtų, o taip padariusįjį būtų akimirksniu ištikusi visuotinė kitų kolegų pajuoka, panieka, pasišlykštėjimas ir marginalizacija; kad ir ką manytum apie šias vakcinas, bet atrodė absoliučiai akivaizdu, kad joks išsilavinęs žmogus tokių rėmelių jokia proga ir jokiu pretekstu aplink savo galvą nesidės. Sunku įsivaizduoti didesnę autodiskreditaciją. Tai štai: taip besielgiantys patys taip marginalizavo save, kad nebėra tuo prestižo klubu, kuris kitus galėtų marginalizuoti ar diskredituoti (savo prisiartinimu jie gali tik ištepti, o ne pagerbti ar pamaloninti). Todėl sielotis dėl jų ignoravimo būtų taip pat absurdiška ir juokinga, kaip liūdėti, jog tavęs negerbia ir protingu nelaiko žmonės, nemokantys skaityti ar psichiatrinės pacientai.

– Prašytume pasekti praeities mąstytojų pavyzdžiu ir trumpai – vienu ar dviem trimis žodžiais – apibūdinti epochą, kurioje yra atsidūrusi Europa. Galbūt tas pats apibūdinimas tiks visam pasauliui? Jei netiks, ir jam parinkite jo esmę atspindintį pavadinimą. Kodėl taip pavadinote, kokie išskirtiniai dabartinės epochos bruožai slypi po šiais užvadinimais?

– Dabar išties beprecedentė epocha, neturinti žinomų istorinių analogų. Galbūt ją galima pavadinti „pomirtine nacių pergale“. Nugalėjus nacius, buvo akcentuotas poreikis užtikrinti „Never Again“ („Daugiau niekados“ – tegul taip nenutiks!), ir analizuotos nacizmo priežastys. Jų sugebėta rasti netgi Platono tekstuose, gotikinėse katedrose ir pačiuose Vakarų civilizacijos pagrinduose. Kelios kartos buvo užaugintos nepakantumo Vakarų civilizacijai, klasikiniam paveldui, išdidumui, laisvei, ambicijai, patosui, žmogiškam didybės siekiui, netgi gebėjimui racionaliai mąstyti atmosferoje. Todėl vietoje brutalios „stipresniojo teisės“ turime „silpnesniojo teisę“ – iškilesnių galvų kapojimo kultūrą, kurioje kiekvienas žmogus, kuris yra gabesnis, protingesnis, drąsesnis, geriau argumentuoja ir nesiduoda šokdinamas, matomas kaip potencialus tironas (potencialus „hitleris“), kurį būtina skubiai eliminuoti. Silpnesniojo teisė terorizuoti – kai vidutinybė dedasi silpnųjų gynėju ir juos pakursto prieš kokia nors prasme stipresnius ir kai klasikinį Real politik principą „Might makes right“ („Galia padaro teisę“) keičia „Disability makes right“ („Negalia padaro teisę“). Pavyzdys – kieno nors nepajėgumas susitvarkyti su savo specifinėmis psichinėmis ar intelektinėmis bėdomis tampa visą visuomenę pančiojančių įstatymų leidybos pagrindu. Tad šia prasme sutriuškinti naciai nugalėjo – jiems pralaimėjus sukurta visuomenė, žadanti tapti dar neteisingesne, brutalesne ir atgrasesne. Nes už ambicingųjų ir pranašesniųjų diktatūrą ir tironiją kur kas baisesnė yra menkystų ir vidutinybių įsteigta diktatūra.

– Viduramžių, renesanso, kai kurių kitų Europos istorinių laikotarpių idėjos pasiekė dabartinės Lietuvos teritoriją vėliau nei vakarines šio žemyno dalis. Kaip yra dabar – galbūt Lietuva tapo šalimi, greičiausiai pasigaunančia naujosios epochos vėjus ar net juos formuojanti? Jei taip, kokius vėjus ji yra greita pasigauti ar formuoti? Jei ne, kur atsilieka arba „atsilieka“?

Tad koks epochos, kurioje atsidūrė ar kurios idėjas pasirinko Lietuva, vardas?

– Išties, gana keista, kad dabar Lietuva naujas, kitur kilusias idėjas, pavyzdžiui, skaitmenizavimo, dirbtinio intelekto plėtros ir juo grįsto socialinio kredito, naujų technologijų pritaikymo maisto pramonėje, pasigauna bene anksčiausiai ir entuziastingiausiai. Netikiu, kad sava iniciatyva. Įspūdis, kad Lietuva kokia nors forma įsipareigojo pabūti šių naujų idėjų bandymo poligonu, placdarmu. Nes ji yra maža, nesavarankiška, lengvai įvairiais būdais paspaudžiama ir neturi savyje potencialo perprasti bei atsispirti. Nes gana naiviai tiki, kad iš Vakarų negali ateiti nieko bloga. Jėgos, kurioms įsipareigota, tikriausiai ieško šalies, kurios teritoriją ir gyventojus būtų galima panaudoti socialiniams, politiniams ir moksliniams eksperimentams – kad pamatytų, kas bus be žalos savai teritorijai ir saviems žmonėms. Kadaise Vokietija prisidėjo prie bolševikinės revoliucijos finansavimo Rusijoje. Nes buvo įdomu, kokia naujo tipo visuomenė gali tokiu pagrindu susikurti, kas nutiks. Tik tegul nutinka kur nors kitur, per saugų atstumą nuo Vokietijos! Žinoma, ji taip pat siekė susilpninti seną savo priešę ir konkurentę.

Panašu ir į tai, kad liberalios demokratijos politinis projektas pačiuose Vakaruose laikomas atgyvenusiu ir siekiama jį sąmoningai likviduoti, galbūt pradedant nuo tokių šalių, kaip Lietuva. Bent nuo XX a. 9 dešimtmečio akademinėje anglakalbėje literatūroje, kaip apie empirinį faktą, prabėgomis būdavo užsimenama apie vykstančius „refeodalizacijos“ procesus – apie beprasidedantį naująjį, pakartotinį feodalizmą, t. y. luominės nelygybės atstatymo, žmogaus teisių ir laisvių pabaigos bei demokratijos likvidavimo epochą.

– Antika, viduramžiai, Renesanso humanizmas, Šviečiamasis amžius, kitos istorinės epochos pabrėžė mokslo pažangos svarbą valstybės gyvenime – jų filosofai, kita šviesuomenė kėlė tokią idėją ir siekė, kad mokslas tarnautų žmonėms. Ar dabar jiems tarnauja mokslas? Antai Europos Komisija, remdamasi neva mokslininkų išvadomis, patvirtino ir toliau tvirtina leistinus maisto pramonėje naudoti cheminių ir vabzdinių priedų kiekius, kurie „nekenkia žmonių sveikatai“; kai kurie Lietuvos mokslininkai pritaria vis labiau pasaulyje plintančiai nuostatai žmonių mitybą papildyti ne gyvuliniais, o vabzdiniais baltymais. Tai – pažanga? Kaip tai atsilieps kaimui, agrariniam sektoriui, investavusiam į tvarias technologijas ir dabar svarstančiam, ar nebuvo veltui joms išvaistyti pinigai bei energija, jei gyvulininkystės ir paukštininkystės bus atsisakoma?

– Praeityje tikėta, kad mokslą motyvuoja „noras suprasti ir žinoti“. Be žinių siekio, mokslininko esmine būtina savybe laikytas intelektinis sąžiningumas. Nes mokslas yra savitikslė veikla, neprivalanti kam nors tarnauti. Tiesiog kartu viltasi, kad mokslinis progresas lems geresnes gyvenimo sąlygas ir geresnę visuomenę.

Dabar mokslas atvirai, be gėdos ir nebesislapstydamas tarnauja valdžiai, kuri, paskirstydama finansavimą ir eterį, uzurpavo galią spręsti, kas yra, o kas nėra mokslas.

Šis „pažanga“ paskelbtas ketinimas likviduoti tradicinę žemdirbystę bei gyvulininkystę, augalinės ir gyvulinės kilmės maistą pakeičiant cheminės ir vabzdinės kilmės maistu, yra politinės manipuliacijos mokslu pavyzdys, parankus tik kuriant diktatūrą – sunaikinant nuo konjunktūros nepriklausomus maisto šaltinius, pačią galimybę savarankiškai apsirūpinti maistu. Jokia kaina už tai valdžiai neatrodo per didelė. Jai nesvarbu, kaip tai atsilieps žmonių sveikatai. Visada atsiras mokslininkų, kurie aiškins, kad „tikrai saugu ir sveika“, o kurie netylės, nesutikdami su tuo, bus paskelbti „ne mokslininkais“. Valdžiai taip pat nesvarbu, kad tai ekonomiškai sužlugdys daugelį visuomenės sluoksnių ir ūkio šakas. Jai svarbu, kad maisto tiekimą ir prieinamumą visiškai kontroliuotų valstybė.

– Pirmyn į šviesią ateitį ar atgal į praeities glūdumas ritasi Lietuva, jau ne tik kaimiškose vietovėse – dar ir miesteliuose uždarydama mokyklas, versdama vietos mokyklinio amžiaus vaikus vykti žinių semtis į už 30–40 km nuo namų esančias mokyklas?

– Taip, tai yra tiesioginis regresas – likviduojami modernybės ir industrializacijos pasiekimai, tarsi sąmoningai kuriama socialinė atskirtis ir bemaž neberaštingas beteisis „trečiasis luomas“, oficialiai iš jo atimamos politinės teisės. Tada tik laiko klausimas – vėl prisiminkime jau terminą „refeodalizacija“.

– Kodėl dabartinė Lietuva taupo lėšas, optimizuodama mokyklas, o basakojei, apskurusiai, Pirmojo pasaulinio karo nualintai ir 1918 m. nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai rūpėjo jas steigti net nuošaliausiuose kaimuose, investuoti į visuomenės švietimą ir išsimokslinimą?

– Turbūt dėl ką tik įvardytos priežasties – nes sąmoningai siekiama visuomenę pertvarkyti į tokią, kuriai iš tiesų tiktų kol kas tik tyčia pamėtomos „tamsuolių“ etiketės.

– Kas galingesnis Lietuvos ginklas – prieinamos ir nepolitizuotos žinios, galimybė žmonėms padoriai gyventi gimtojoje šalyje, tad ir ją ginti kaip savo namus, ar minomis aprikiuotas jos pasienis?

– Užminuotas pasienis tikrai nieko neapgins. Lietuvos ginklas gali būti tik gudri, profesionali diplomatija. Tokios mūsų šalis neturi. Bet svarbiausias ginklas, manau, – gebėjimas tapti šalimi, kurioje ne tik norisi gyventi, bet apie kurią svajojama, kurios negalima nemylėti.

– Kokia Lietuvos gyventojų bendra DNR, paaiškinanti, kodėl šalis per amžių amžius nestovi ant savo kojų kaip valstybė – lyg avių banda bloškiasi į vienos ar kitos bendrijos glėbį?

– Atsakant pažodžiui, tai Lietuvos gyventojai neturi bendro genotipo ar fenotipo. Tokį išties atsikartojantį nelinksmą likimą galbūt galima aiškinti valdančio sluoksnio rutininiu rekrutavimu iš intelektualiai ir moraliai tam nepajėgių žmonių. Dabar nepriklausomoje Lietuvoje sąmoningai galią ad hoc turintys žmonės vykdė ir vykdo kai ką panašaus į smegenų antiselekciją: blokuojama prieiga prie galios centrų tikrai intelektualiems, taigi potencialiai sunkiai manipuliuojamiems žmonėms, o į saviškių gretas rekrutuojami geriausiu atveju vidutiniai arba dar esantys gerokai žemiau bendrojo vidurkio asmenys. Nes iš pastarųjų galima sukurti besąlygiškai klusnių, baikščių klapčiukų armiją. O jei šalį valdo, grubiai sakant, kvailiausi ir amoraliausi (tai, beje, tas pat) žmonės, tai ji niekas kitas ir negali būti – tik kitų gainiojama avių banda.

– Poetas, mistikas, diplomatas Oskaras Milašius teigė, kad Lietuva „nežino prabangos liūdnos subręsti“. Tad tasai jos blaškymasis, negebėjimas pačiai kurti, stiprinti savo valstybę, užuot tiesus išmaldos ranką tai į Rytus, tai į Vakarus ir pataikaujant jiems, galbūt garantuoja ką nors gero. Jei taip, – kokį gėrį ir kam garantuoja? Ar lemta išlikti Lietuvai kaip valstybei, svarbiausia – kaip tautai?

– Žinoma, pataikavime nieko gero – priešas jam vartus atvėrusį išdaviką pakaria pirmą. Maža šalis savo mažumą gali kompensuoti tik intelektiniais resursais ir itin aukšto lygio diplomatija – ne pataikavimu, o gudriu savų interesų strategavimu, adekvačiu kitų žaidėjų motyvų supratimu ir garbinga laikysena. Juk tuščiai skambančių puodų ir liokajų niekas negerbia. Bet Lietuvoje arba tokio lygio žmonių nėra, arba jie neprileidžiami prie tokių klausimų sprendimo ir visaip psichologiškai demotyvuojami.

O. Milašius apskritai padėjo sugalvoti Lietuvą kaip idėją. Šalies saugumą ir išlikimą lemia jos geriausi žmonės, kurie prisimenami pagalvojus apie šalį: Vokietija – tai Johanas Volfgangas Gėtė ir Frydrichas Helderlinas, Didžioji Britanija – tai Viljamas Šekspyras, Prancūzija – tai Marselis Prustas, Rusija – tai Andrejus Rubliovas ir Fiodoras Dostojevskis ir pan. Kuriuos myli bei gerbia net priešas. Nuo tokių žmonių ir priklauso Lietuvos gyvastis – ne nuo ekonominės gerovės ir ne nuo demografinių rodiklių. Net jei visose šalies šeimose augs po šešis vaikus, bet nebus analogiško dydžio vardų, gyventojai emigruos arba akultūruosis kitose visuomenėse, kaip kadaise tapo „lenkais“. Taigi išsilakstys.

– Lietuvos žemės ūkis statė, stiprino šalį tarpukariu ir vėliau. Dabar jis priverstas žengti Europos Sąjungos (ES) žaliojo kurso kryptimi. Ne viena mokslo institucija paskaičiavo ir įrodė, kad beatodairiškas vadinamasis žalinimas sunaikins maisto gamybos grandines, ES kils maisto kainos, daug žmonių neįpirks sveiko maisto, milijonai neteks pragyvenimo šaltinio. Akivaizdu, kad žaliasis smegenų plovimas jau tampa globaliu verslu. Ką manote apie šiuos procesus?

– Taip ir bus. Tai – išties pats tikriausias smegenų plovimas, kurio tikrasis motyvas – joks ne rūpestis klimatu ar ekologija, o rūpestis kuriamos paneuropinės ir panamerikinės diktatūros visagalybės sąlygomis.

– Kaip vertinate Paryžiaus olimpiados atidarymo scenas, kurias supeikė Katalikų Bažnyčia? Ar iš tiesų Europos kultūros nuosmukio priešakyje žengia Prancūzija? Galbūt tai yra demokratijos išraiška ir tiek? Kam nepatinka lyčių niveliacija ir Paskutinės vakarienės interpretacija – te išjungia televizorių, ir problema išspręsta?

– Vertinu kaip sąmoningą pastangą dar labiau poliarizuoti visuomenę ir galbūt kaip bandymą visą visuomenę – ir cenzūrą pamėgusius „progresyvistus“, ir jos varžomus, dabar pagrįstai įsižeidusius konservatyvesnius sluoksnius, ir Katalikų Bažnyčią – suvienyti dėl pritarimo cenzūrai (kad viešuose renginiuose daugiau nebūtų ekscesų). Vieni „tik skatins įvairovę“, kiti „tik ginsis“ – ir visi sutiks, kad reikia likviduoti žodžio laisvę ir demokratiją, jei jos grimasos – štai tokios. Dar įtariu, kad tuo sąmoningai norima ne jokią toleranciją ar įvairovę sustiprinti, kokių nors mažumų teises apginti, bet atvirkščiai – radikalizuoti visuomenę kuo didesniam nepakantumui, nukreiptam į tai taip, kad jis prasiveržtų realiais brutaliais smurto išpuoliais, o tada būtų galima šauktis valstybės, kad sustiprintų visko sekimą, kontrolę ir suvaržymus.

– Olimpiadoje transgenderiai muša moteris ir už tai apdovanojami medaliais. Galbūt tam sąlygas sudarė keista feminizmo išraiška – moterų boksas? O gal pasikeitusieji lytį turėtų dalyvauti savose sporto kategorijose, kaip parolimpiečiai varžosi tik tarpusavyje?

– Be abejo, čia akivaizdus lygių galimybių pažeidimas, irgi galbūt siekiant išprovokuoti visuomenėje ne tiek transfobiškas, kiek antifeministines ir mizoginiškas, neapykantos moterims nuotaikas.

– Lietuvoje olimpines žaidynes transliuoja tik komerciniai TV kanalai. Jie gaminasi iš to pinigą, užgrūsdami ir gadindami transliacijas reklamomis. Nacionaline vadinama LRT, kuriai skiriama vis daugiau mokesčių mokėtojų pinigų, nepasirūpino tautiečiams pateikti olimpiados tiesioginių vaizdų. Kaip vertinti tokią jos Tarybos ir administracijos poziciją? Tuo metu LRT geriausio laiko eteris užkištas „auksiniais protais“, „dviračio žiniomis“ ir panašiais kamšalais, už kuriuos taip pat mokami šalies gyventojų pinigai.

– LRT seniai nebevykdo jokios deklaruotos kultūrinės ar šviečiamosios, ar bent visuomenės informavimo misijos. Ji tapo propagandiniu valdančių jėgų kanalu, kuris minėtą bulvarinį niekalą, kaip kultūrą, iškišinėja „aukštesnio išsilavinimo, aukštesnių pajamų“ žiūrovams. Jiems toks niekalas išties sueina kaip kultūra. LRT „Auksiniu protu“ ir „Dviračio žiniomis“ užkemša eterį ne todėl, kad daugiau neturi kuo užkimšti. Tokios laidos yra jų vedėjų šėrykla, didina jų politinę įtaką. Šie vedėjai dirba propagandistais ir savai auditorijai padeda pelnyti „išsilavinusio“ bei „humorą suprantančio“ visuomenės sektoriaus reputaciją. Tokia tad vienintelė, tikroji LRT misija ir motyvacija, visa kita, įskaitant rūpestį žiūrovų gausa, jai nebesvarbu.

– Stabtelėjus prie nacionalinio transliuotojo temos, norime Jūsų pasiteirauti, ar „Panoramos“ metu suteikti žodį korupciniais dalykais kaltinamam asmeniui (Ievai Trinkūnaitei) yra sveikintina LRT darbo tendencija? Galbūt, „siekiant išklausyti ir antrąją pusę“, vertėtų į studiją pakviesti visus Pravieniškėse uždarytus „neišklausytuosius“?

– Nesekiau atidžiau šios istorijos. Šiuo atveju galioja nekaltumo prezumpcija – kaltinamas asmuo dar nėra nuteistas. Atimti žodį kiekvienam žmogui, tapusiam kaltinamuoju kokioje nors byloje ar skandale, būtų labai bloga praktika. Bet, žinoma, ne pagarba šiam principui, o kažin koks kitas interesas motyvavo LRT tą moterį pakviesti į studiją.

– Stoikai, kitų filosofijos krypčių atstovai mokė žmones neprarasti vilties, sielos ramybės, gyvenimo džiaugsmo, kai nelengva neprarasti. Ką Jūs patartume – kaip žmogui išbūti, nepalūžti, kai dabar Lietuvoje ir visame pasaulyje labai neramu, daug įtampos, susijusios, su vykstančiais ir galimais naujais karais, planetos klimato keitimusi?

– Istorija matė daug baisesnių įvykių ir neramesnių laikų, ir – žmonės išgyveno. Patarčiau į dabartį pažvelgti iš istorinės perspektyvos – laiko nuotolio. Labai padėtų paskaičius tuos pačius stoikus, pavyzdžiui, Epiktetą, Senekos „Diatribes“, „Laiškus Lucilijui“. Jų tekstai parašyti tada, kai atrodė, kad griūva pasaulis ir civilizacija (iš tiesų griuvo, o ne portalai kasdien tuo gąsdino), o žmonės, kurie dėl socialinės padėties galėjo daryti politinę karjerą, traukėsi į privatumą, kai reikėjo savyje įsteigti „vidinę vietą“, kuri išliktų maksimaliai nepriklausoma nuo išorinio pasaulio šurmuliavimų, ir sukurti save kaip laisvės subjektą, išvis sukurti save. Tos technikos detaliai aprašytos prieš tūkstančius metų ir puikiai veikia bet kuriais vėlesniais laikais.

Viršelyje asociatyvi redakcijos nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.