Laisvės premijos laureatas – kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas

Sovietmečio rezistento, politinio kalinio, 45-ių pabaltijiečių memorandumo kūrėjo ir signataro, Lietuvos Laisvės lygos nario, kunigo pranciškono, 2024 metų Laisvės premijos laureato Juliaus Sasnausko kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje

Dėkoju už premiją tuo gražiu, šventu pavadinimu – Laisvės premija. Žinoma, pati laisvė jau yra didžioji premija valstybei ir kiekvienam jos piliečiui. Kad ir kokie mes būtume skirtingi ir kartais nerandantys bendros kalbos. Laisvė vis tiek bus daugiau, galingiau, svarbiau.

Kai kurie įvykiai ir žmonės labai greitai tampa legendomis. Legenda jau yra pokario partizanų kovos, vėliau – pogrindinė spauda, disidentų ar, kaip sako kiti, rezistentų judėjimas. Legenda ir tos dvi datos, mus čia surinkusios, Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji. Legendos reikalingos, nes jos, be kita ko, praneša, kad neįmanomi dalykai gali būti įmanomi.

Nesileisiu į prisiminimus. Juo labiau, kad apie viską jau ne kartą pasakota. Kai apsilankydavau buvusiame KGB kalėjime prie Lukiškių aikštės, man pačiam atrodė neįtikėtina, neįmanoma visa tai, kas nutiko, kas buvo pasirinkta mūsų prieš keturis ar penkis dešimtmečius. Pranokus savo žmogiškąjį mažumą ir trapumą. Daugiau nei leido aplinkybės.

Aišku, buvo gerų pavyzdžių ir pamokų. Užaugau namuose, kuriuose gyvavo pasakojimas apie nepriklausomą Lietuvą, okupantų represijas, tautos pasipriešinimą. Prisimenu, kaip devynerių metų klausiausi mamos žodžių apie Prahos pavasarį ir rusų tankus. Ir iki šiol stebiuosi, kad tie žodžiai galėjo taip smarkiai paveikti.

Laisvės pamokos ir pavyzdžiai buvo šalia. Gimtasis Vilniaus miestas su trijų sukilimų pėdsakais, su bažnyčių bokštais, šaunančiais į dangų. Su Vasario 16-osios signatarų namu. Dėl jo greičiausiai visa tuometinė Gorkio gatvė buvo lyg kokia paslaptinga laisvės arterija mieste. Net hipių susibūrimai greta uždarytos katedros anuomet skelbė alternatyvą režimui.

Nežinau, ar priespaudos režimai suvokia, kad laisvės dvasiai patinka atsirasti nelaisvėje. Visokiausiais būdais ir keliais.

Kažin kas nematomas nuolat išdidina ar padaugina mūsų gerus darbus bei sprendimus. Padaugina ir drąsą. Mano mokytojas ir draugas Antanas Terleckas sakydavo: „Pavargau...pavargau. Žinai, aš bijau“. O paskui čia pat kūrė drąsiausius, įžūliausius planus, ką dar nuveikus Lietuvos laisvės labui ir kaip darsyk įgėlus okupantams. Paauglystėje su keliais mokyklos draugais užsikrėtęs tais beprotiškais planais, girdėdavau patarimus, kad „prieš vėją nepapūsi“ ar „galva sienos nepramuši“. Bet kai kas štai ėmė ir papūtė prieš tą vėją. Pasirodo, kad įmanoma. Ir sienos neatlaikė.

Palaimintas kelias į laisvę ir laisvės aistra. Už tai reikia dėkoti ir kartais brangiai mokėti. Tačiau niekas tame kelyje nebuvo veltui: nei pogrindžio spauda, nei trispalvė vėliava, iškelta ant kamino, nei nelegali maldos eisena į Šiluvą. Ir taip toliau, ir taip toliau. Net kalėjimai ir tremtys – ne veltui.

Kodėl visa tai? Kodėl mums svarbu? Dažnai prisimenu, kaip Vaižgantas, dar gyvendamas Stokholme, 1917 metų gale, gauna kiek paankstintą žinią apie nepriklausomybės paskelbimą. Pasveikinęs ir pašlovinęs Lietuvos laisvę, jis stabteli ir pats savęs klausia, kam gi ta laisvė jam reikalinga. Atsakymas gražus ir vertas dėmesio: „O ar aš žinau? Tik jaučiu, kad negaliu be jos būti“.

Ir mes negalime be jos. Žiūriu į laisvės kartą, į tuos, kurie gimė ir užaugo jau laisvoje tėvynėje. Ten, tarp jų, kažkur slypi viso buvusio pasipriešinimo prasmė ir grožis. Ten yra apdovanojimas, dar viena premija mums visiems, džiaugsmo vieta. Ir, jei reikia, atsakymas į klausimą, ar už tokią Lietuva buvo kovojama kone penkis dešimtmečius.

Tik dėl to, kad esame „pašaukti laisvei“, kaip sako Šventasis Raštas, šiandien galime atjausti ir net ginti Ukrainą. O taip pat pasimokyti iš jos, kokia brangi ir nepamainoma yra laisvės dovana.

Iki šiol beveik visi šios premijos laureatai buvo subrendę žmonės, pasižymėję praeityje, dažnausiai – priešinęsi okupaciniam režimui, gynę žmogaus teises.

Dar sykį dėkodamas Lietuvos Respublikos Seimui už aukštą įvertinimą, labai linkiu (ir gal net nujaučiu), kad kitas Laisvės premijos laureatas būtų iš kartos, gimusios laisvėje. Nes ir laisvoje šalyje niekur nedingo ir nedings įvairios kitos vergijos formos, o kartu su jomis – ir amžinas pašaukimas būti laisvu žmogumi ir tarnauti visų kitų laisvei.

Apie Laisvės premijos laureatą Julių Sasnauską

Julius Sasnauskas buvo vienas jauniausių šio pasipriešinimo dalyvių ir vienas aktyviausių radikalios, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo siekius kėlusios pogrindinės tautinės politinės organizacijos Lietuvos laisvės lygos narys. Dvylika metų paskyręs kovai už Lietuvos laisvę, J. Sasnauskas už ją sumokėjo savo laisvės kainą: užbrauktą galimybę baigti mokyklą ir studijuoti pasirinktus mokslus, KGB persekiojimą, kratas ir tardymus, galiausiai – kalėjimą ir tremtį. Šių biografijos įrašų Julius sulaukė būdamas vos 21-erių. Juliaus Sasnausko pogrindinės veiklos istorija persipynė su ano meto Lietuvos, Baltijos šalių ir Sovietų Sąjungos disidentų Vytauto Bogušio, Birutės Burauskaitės, Petro Cidziko, Roberto Grigo, Kęstučio Jokubyno, Mečislovo Jurevičiaus, Sergejaus Kovaliovo, Algirdo Masiulionio, Marto Nikluso, Viktoro Petkaus, Jono ir Jadvygos Petkevičių, Jono Protusevičiaus, Romualdo ir Angelės Ragaišių, Nijolės Sadūnaitės, Andrejaus Sacharovo, Kęstučio Subačiaus, Vlado ir Genovaitės Šakalių, Sigito Tamkevičiaus, Antano Terlecko, Andriaus Tučkaus, Jono Volungevičiaus ir daugelio kitų istorijomis. Keletas iš jų – S. Kovaliovas, A. Terleckas, S. Tamkevičius ir N. Sadūnaitė – yra ankstesniais metais pagerbti Laisvės premijos laureatai. J. Sasnausko pogrindinio judėjimo veikla nebūtų iki galo nušviesta neprisiminus jo jaunesniosios sesers Leonoros Sasnauskaitės veiklos, lydėjusios metais vyresnį brolį svarbiausiuose pogrindžio darbuose.

Laisvės premijos kontekste taip pat svarbu atminti, kad nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje kunigas Julius Sasnauskas išliko aktyvus kovotojas už tikėjimo, minties ir asmeninę laisvę, šią misiją jis nuosekliai vykdo kaip kunigas ir pranciškonų ordino vienuolis, publicistas, pokalbininkas, konferencijų dalyvis ir radijo laidų vedėjas. Kunigo J. Sasnausko visuomenę telkianti laikysena neabejotinai verta Laisvės premijos įvertinimo.  

Julius Sasnauskas gimė 1959 m. kovo 18 d. vilniečių Eugenijaus ir Dalios Sasnauskų šeimoje, augo su broliu Sigitu ir dviem seserimis Jolanta ir Leonora. Jau vaikystės ir paauglystės metais Julius patyrė sovietinės ideologijos ir tikrovės neatitikimus. Savo prisiminimuose jis rašė: „...Nebuvo labai sunku plaukti prieš srovę. Beveik nuoseklu, dėsninga. Daug lėmė šeimos aplinka. Namai buvo pilni kažin kokio tarybinės tikrovės dėsnių ignoravimo, antitarybinės ironijos.“ Vienas pirmųjų sukrečiančių įvykių, turėjusių įtakos Juliaus pažiūroms, buvo 1968 metų Prahos pavasaris, kai komunistinės Čekoslovakijos demokratinės pertvarkos buvo nutrauktos, o taikūs visuomenės protestai numalšinti Varšuvos sutarties valstybių tankais. Po to sekė čekų studento Jano Palacho liepsnojanti auka Prahoje ir 1972 metais – Romo Kalantos Kaune, su lydinčiais antitarybiniais jaunimo protestais ir neramumais.

Savo, kaip anuomet ironiškai su klasės draugais vadino, „revoliucinę veiklą“ pradėjęs devintoje klasėje, 1975 metų pavasarį J. Sasnauskas susipažino su kaimynystėje, J. Garelio gatvėje, gyvenusiu politiniu kaliniu Viktoru Petkumi, kuris 14 metų praleido lageriuose. Viktoro Petkaus asmenybė patraukė plačia erudicija, pasakojimais apie partizanų kovas, lietuvių politinių kalinių dalią Vorkutoje, Mordovijoje, oficialiai ideologijai priešingu XX amžiaus Lietuvos istorijos įvykių vertinimu. Kartu su bendramoksliais Antano Vienuolio vidurinės mokyklos moksleiviais Julius pradėjo patarnauti Mišių metų Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Viktoro Petkaus draugijoje susipažino su Antanu Terlecku, Kęstučiu Jokubynu ir kitais politiniais kaliniais, kurie atvėrė alternatyvią tikrovę, supažindino su nelegalia pogrindine spauda, organizuotu pasipriešinimu, davė pirmąsias disidentinės veiklos pamokas – leidinį „Lietuvos SSR baudžiamojo proceso kodekso komentaras“ ir garantuotą pažadą, „kad pasodins“. Tačiau, pasak Juliaus, labiausiai motyvavo A. Terlecko žodžiai: „Laisvės kovotojai, o ne režimo kolaborantai kuria Lietuvos istoriją.“ Kas būdamas septyniolikos negeistų tokių žygdarbių!

Draugystė su disidentais, mokykloje viešai reiškiami įsitikinimai greitai atkreipė partinių funkcionierių ir valstybės saugumo (KGB) dėmesį. Prasidėjo pirmosios represijos: 1976 m. kovo 19 d. ir balandžio 4 d. Julių kartu su keliais bendramoksliais tiesiai iš pamokų išsivežė ir tardė valstybės saugumo darbuotojai. 1976 metų vasarą, pabaigę 10 klasių Julius Sasnauskas, Vytautas Bogušis, Andrius Tučkus ir Algirdas Masiulionis buvo pašalinti iš Antano Vienuolio vidurinės mokyklos be teisės toliau mokytis dieninėse mokyklose. 1976 m. lapkričio 4 d. už Vėlinių žvakučių uždegimą Rasų kapinėse ant 1920-aisiais žuvusių Lietuvos karių kapų ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Basanavičiaus kapo J. Sasnauskas buvo milicininkų sulaikytas ir sumuštas. Apie šį incidentą, taip pat apie persekiojimus per 1977 m. ir 1978 m. Vėlines, trukdymą pagerbti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Basanavičiaus atminimą vasario 16-ąją, Julius Sasnauskas 1978 metais primins atvirame laiške Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto antrajam sekretoriui Valerijui Charazovui.

1977 metais J. Sasnauskas įsijungė į pogrindinės spaudos leidybą, ėmėsi redaguoti ir perspausdinti tekstus, kartu su A. Terlecku ir K. Jokubynu leido tautinės minties pogrindinį leidinį „Laisvės šauklys“. Julius gerai valdė plunksną, išmoko spausdinti spausdinimo mašinėle ir greitai įgavo vyresniųjų bendražygių pasitikėjimą. Kai kuriuos pogrindinius tekstus spausdino dar rašytojai Marijai Lastauskienei-Lazdynų Pelėdai priklausiusia spausdinimo mašinėle.

1977 metų rudenį J. Sasnauskas buvo paimtas į sovietų kariuomenę, nors medikų pripažintas kaip tarnybai netinkamas. Tarnavo Leningrado srityje karo statybininkų dalinyje. Sveikatai pablogėjus, 1978 m. rugpjūčio mėnesį iš karinės tarnybos buvo paleistas.

1979-ieji buvo disidentinio judėjimo pakilimo metai. Plėtėsi bendraminčių gretos, vienas po kito radosi nauji pogrindžio leidiniai, vis drąsesnis ir atviresnis darėsi disidentų tonas, bet kartu stiprėjo represijos, dažnėjo kratos. 1979 m. vasario 7 d.  Angelės ir Romualdo Ragaišių bute Vilniuje Antanas Terleckas ir Julius Sasnauskas dalyvavo spaudos konferencijoje su užsienio informacinių agentūrų „Reuters“, „France Presse“, laikraščio „Los Angeles Times“ žurnalistais, kurios metu informavo apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios tikinčiųjų teisių pažeidimus bei piliečių persekiojimą dėl politinių įsitikinimų. Tais pačiais metais J. Sasnauskas dalyvavo viešose Lietuvos disidentų solidarumo akcijose – palaikant teisiamus Romą Ragaišį, Angelę Ramanauskaitę (šios akcijos buvo užfiksuotos retose kolektyvinėse Lietuvos disidentų fotografijose). Siekdamas išvengti įkalinimo už veltėdžiavimą, Julius Sasnauskas įsidarbino budinčiuoju Vilniaus valstybinio universiteto mokslo muziejuje (Šv. Jonų bažnyčioje). Nuo 1979 m. kovo iki suėmimo 1979 m. gruodžio 11 d., Šv. Jonų bažnyčia naktimis tapdavo pogrindinių leidinių spausdinimo vieta. Muziejaus direktoriaus Vinco Žilėno kabinete Julius Sasnauskas redagavo, rašė ir daugino pogrindžio Lietuvos laisvės lygos leidinio „Vytis“ numerius, rengė ir spausdino kitus pogrindžio leidinius, informaciją apie Lietuvos disidentų teismus, atvirus laiškus Lietuvos SSR aukščiausiems pareigūnams apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Ši Juliaus Sasnausko parengta informacija pasiekdavo laisvąjį pasaulį, buvo publikuojama Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados lietuvių periodinėje spaudoje, Rusijos disidentų leidinyje „Einamųjų įvykių kronika“, perskaitoma „Vatikano radijo“, „Amerikos balso“, „Laisvos Europos“ lietuvių laidose.

1979 metais Tartu mieste Julius Sasnauskas su Antanu Terlecku parengė kreipimąsi į laisvąjį pasaulį – Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumą, raginantį pasmerkti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus ir atkurti Baltijos valstybių nepriklausomybę. Dokumento tekstas buvo perskaitytas per „Amerikos balso“ radiją ir platinamas kitais užsienio žiniasklaidos kanalais. Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumo garsą lydėjo KGB kerštas – 1979 m. spalio 30 d. buvo suimtas Antanas Terleckas, o gruodžio 11 d. – Julius Sasnauskas.

1980 metų rugsėjį bendrabyliai A. Terleckas ir J. Sasnauskas buvo teisiami „už dalyvavimą nelegalių leidinių bei kitokios antitarybinio turinio literatūros gaminimą, dauginimą ir platinimą“. KGB Juliui Sasnauskui duota pravardė „Ryšininikas“ (rus k. -„Связник“). 1980 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas Julių Sasnauską nuteisė vieniems metams ir šešiems mėnesiams lagerio ir penkeriems metams tremties. Prisimindamas kalėjime praleistus metus (1980–1981 m.) Julius Sasnauskas rašė: „Žiūrėdavau į tą kelių kvadratinių metrų ploto kambarėlį, siaurutę metalinę lovą, langą su dvigubom grotom ir stebėdavausi, kad pusantrų metų čia galėjo tilpti visas pasaulis. Dieną naktį kameroje spingsėjo lemputė – lyg signalas pulti prie knygų. <...> Kas vakarą klaupdavausi ant kelių prie savo lovelės. Prižiūrėtojai mėgino uždrausti, bet paskui numojo ranka. Kai dabar pagalvoju, tuose požemiuose turbūt buvo mano tikrasis noviciatas, vienuoliškoji ir kunigiškoji formacija, nes vėliau nieko panašaus jau nepavyko sukurti.“

1981 m. gegužės 28 d. Julius Sasnauskas buvo ištremtas į Parabelės kaimą, Tomsko sr., Vakarų Sibire. Tremtyje dirbo santechniko, katilinės kūriko ir krovėjo darbus. Kasdienybę praskaidrindavo retkarčiais iš Lietuvos atvykstantys namiškiai ir bičiuliai. 1986 m. gegužės 29 d. išleistas į laisvę J. Sasnauskas grįžo į Lietuvą ir vėl įsitraukė į pogrindinę veiklą.

1987 m. liepos 4 d. Lietuvos laisvės lygos narių pasitarime, kuriame dalyvavo Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Jonas Protusevičius, Nijolė Sadūnaitė, Jonas Volungevičius, Julius Sasnauskas ir Leonora Sasnauskaitė, nuspręsta 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje surengti mitingą, skirtą Molotovo–Ribentropo pakto metinėms paminėti. Antanas Terleckas atsiminimuose nurodė: „Julius pasiūlė mitingo vietą – skverelį netoli Šv. Onos bažnyčios, kuriame pastatytas paminklas Adomui Mickevičiui.“ Į mitingą Julius atvyko į marškinius įsisegęs ženkliuką su užrašu „Lithuanian power“, kuris neprasprūdo pro akis nei KGB, nei tuometiniams Lietuvos televizijos reporteriams. Antanas Terleckas atsiminimuose nurodė: „Julius pasiūlė mitingo vietą – skverelį netoli Šv. Onos bažnyčios, kuriame pastatytas paminklas Adomui Mickevičiui.“ Į mitingą Julius atvyko į marškinius įsisegęs ženkliuką su užrašu „Lithuanian power“, kuris neprasprūdo pro akis nei KGB, nei tuometiniams Lietuvos televizijos reporteriams.

Mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo žymėjo J. Sasnausko disidentinės veiklos pabaigą ir naujo gyvenimo etapo pradžią – 1987 m. rugsėjo 1 d. jis pradėjo studijas Kauno kunigų seminarijoje. Dar 1979 m. ketino ten studijuoti, tačiau nebuvo priimtas. Mintys apie kunigystę neapleido visus 10 metų. Grįžęs iš tremties 1986 metų rugpjūtį Telšiuose įstojo į pranciškonų ordiną, tuomet dar veikusį pogrindyje. Pirmuosius įžadus po kelerių metų davė pas Tėvą Stanislovą Paberžėje. 1987–1992 metais studijavo Kauno kunigų seminarijoje, tačiau kunigo šventimų negavo. 1992 m. birželį Kretingoje davė amžinuosius (iškilmingus) pranciškonų ordino įžadus. 

1994–1997 metais J. Sasnauskas gyveno ir mokėsi Kanadoje. 1995 m. birželio 4 d. Toronto lietuvių Prisikėlimo parapijoje, per Sekmines, diakoną Julių Sasnauską vysk. Paulius Baltakis OFM, pranciškonų provincijolas Placidas Barius OFM ir kun. Edmundas Putrimas įšventino į kunigus.

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje kunigas Julius Sasnauskas išlieka svarbi Lietuvos viešojo gyvenimo figūra:  Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolyno vienuolis, LRT eteriu transliuojamos katalikų radijo „Mažoji studija“ darbuotojas ir vadovas, publicistas, knygų apie religiją, tikėjimą, įtaigiai papasakotų, autoironija ir subtiliu humoru dvelkiančių atsiminimų autorius.

1998 m. J. Sasnauskas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2005 m. – Sausio 13-osios atminimo medaliu, 2009 m. – Lietuvos žurnalistų draugijos skiriama Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“, 2013 m. apdovanotas Marijos žemės kryžiaus 4 laipsnio ordinu (Estija), 2016 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos Juozo Tumo-Vaižganto premija, 2018 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. 2012 m. J. Sasnauskui įteikta Šv. Kristoforo statulėlė, o 2020 m. suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas.

Seimo kanceliarijos informacija